Kultūra

2021.09.18 18:12

Profesoriaus Laužiko knygų rekomendacijos: nepriklausoma Lietuva – pagreitintas Graikijos istorijos variantas

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.09.18 18:12

„Skaitant knygą neapleido jausmas, kad tai, ką pasiekėme, tai, kas pasikeitė Lietuvoje per 30 metų, yra savotiškas pagreitintas Graikijos istorijos variantas. Net ir dalies visuomenės reakcija į šalies modernizavimąsi, kurią matome 2021 metais, taip pat buvo stebima 20 amžiaus Graikijoje“, – teigė Lietuvos archeologas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, profesorius, kulinarinio paveldo žinovas Rimvydas Laužikas.

– Koks Jūsų santykis su skaitymu?

– Nuo pat vaikystės buvau ir tebesu knygų pasaulio žmogus. Jei galiu rinktis kultūros formą – teatrą, kiną, koncertą, muziejų, knygą, rinksiuosi knygos skaitymą. Jei turiu laisvalaikio, panaudosiu jį keliavimui arba skaitymui.

Kartais nuobodžiaudamas kokioje nors lėtai judančioje eilėje save pagaudavau skaitantį bet kokius tekstus, pavyzdžiui, vidaus tvarkos taisykles. O tai jau reiškia priklausomybę nuo skaitymo. Tiesa, šiais laikais panašiose situacijose gelbsti socialiniai tinklai. Ko nors lūkuriuodamas telefone randu kur kas įdomesnių tekstų nei vidaus tvarkos taisyklės.

Jei kalbame apie knygas, paprastai skaitau po kelias – keturias ar penkias – vienu metu. Kurią renkuosi konkrečiu momentu, priklauso nuo nuotaikos. Tarp mano skaitomų tekstų grožinės literatūros nėra daug. Labiau vyrauja pažintinio pobūdžio knygos. Tad ir tolesni pasakojimai – daugiau apie jas.

– Kokios trys knygos pastaruoju metu padarė didžiausią įspūdį? Kas jas sieja?

– Jei reikėtų išskirti tris, perskaitytas 2021 metais, tai būtų Tadeuszo Konwickio „Raistai“ („Odilė“, 2020); Stačio Kalyvo „Modern Greece: What Everyone Needs to Know“ („Oxford University Press“, 2015) ir Roberto N. Spenglerio III „Fruit from the Sands. The Silk Road Origins of the Foods We Eat“ („University of California Press“, 2020). Ši, trečioji, dar nebaigta skaityti, bet labai įdomi.

Visas šias tris knygas sieja tai, kad jos yra langas į tas pasaulio erdves, kurios man įdomios: žmogaus santykis su istorija, Graikijos istorija ir kultūra bei gastronomijos ir kultūrinių augalų istorija.

– Kodėl būtent jos?

– Tadeuszas Konwickis „Raistuose“ pasakoja kitokią nei mums dabartinėje Lietuvoje įprastą partizaninio karo istoriją. Konwickio partizanavimo istorija ne herojiška, o daugiau kasdieniška, tiksliau – kasdieniškai tragiška. Gal kiek panaši į Romaino Gary „Europietišką auklėjimą“. Tik daug autentiškesnė, nes Gary neteko patirti partizaniško gyvenimo sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Knygos įvade „Raistai“ pavadinti Konwickio asmeniniu „Rytų fronte nieko naujo“ ir šis palyginimas su Ericho Marios Remarque'o romanu taip pat prasmingas, nes knyga yra apie jauno žmogaus idealus, patriotizmą ir tikrovę, kuri gerokai skiriasi nuo tos, įsivaizduojamos. Ir taip, Konwickis tikrai „turi išskirtinę teisę pasakoti apie Vilniaus kraštą būtent taip“.

Kitos dvi knygos – pažintinės. Graikija yra šalis, kuriai jaučiu itin daug simpatijų. Tačiau įprastai mes šią šalį suvokiame labai siaurai – tik kaip antikinę Graikiją, mažai suprasdami kitas šios valstybės istorijos epochas. Šiais metais Graikija mini nepriklausomybės 200-ąsias metines, tad skaityti apie pastaruosius du šios šalies istorijos šimtmečius yra tikrai tinkamas laikas.

S. Kalyvas yra ne tik Oksfordo universiteto profesorius, bet ir žinomas Graikijoje viešasis intelektualas. Tad jo knygos skaitymas yra ir savotiškas asmeninio santykio su Graikijos istorija bei dabartimi pasitikrinimas. Kiek mes suprantame tą šalį plačiau nei pro turistinio autobuso ar viešbučio su vaizdu į paplūdimį langus? Kartu tai ir bandymai pastebėti, suprasti gilesnes paraleles, siejančias civilizacijų paribio valstybes, tokias kaip Lietuva ir Graikija. Juk, pavyzdžiui, šią vasarą įsitikinome, kad migrantų panaudojimo hibridiniuose karuose reiškinys aktualus abiem šalims.

Knygoje „Fruit from the Sands...“ pristatomi naujausi vaisinių augalų raidos tyrimai. Tikrai malonus pasiskaitymas apie daugelį mums įprastų vaisių ir apie Šilko kelio reikšmę šiame procese. Kaip, pavyzdžiui, obuoliai, atsiradę kažkur, giliai Vidurinėje Azijoje, Šilko keliu pasiekė Europą, čia kryžminosi su miškine obelimi ir grįžo atgal? Puikus skaitinys rudens metui Lietuvoje, prie stalo, ant kurio dubenyje sukrauti kokie nors 'Žemaičių grietininiai', 'Grabštainiai', 'Sierinkos', 'Antaniniai' ar 'Koštelės'.

– Kaip jos rezonavo su pandemijos aplinkybėmis ir kitomis socialinėmis, kultūrinėmis, politinėmis aktualijomis?

– Su vasaros politinėmis, socialinėmis aktualijomis daugiausia rezonavo „Modern Greece...“. Skaitant knygą neapleido jausmas, kad tai, ką pasiekėme, tai, kas pasikeitė Lietuvoje per pastaruosius 30 metų, yra savotiškas pagreitintas Graikijos istorijos variantas. Net ir dalies visuomenės reakcija į šalies modernizavimąsi, kurią matome 2021 metais, ji taip pat buvo stebima 20 amžiaus Graikijoje.

Optimistiškai nuteikia tai, kad Graikijoje demokratija ir vakarietiškas požiūris visada laimėdavo. Net tokiomis aplinkybėmis, kurios būdavo kur kas sudėtingesnės nei dabartinėje Lietuvoje. Nepaisant visko, dabartinė Graikija, S. Kalyvo žodžiais tariant, iš esmės yra sėkmės istorija. Tai tinka ir dabartinei Lietuvai.

– Kam jas rekomenduotumėte – ko literatūroje ieškantiems žmonėms?

– Labai nemėgstu kam nors rekomenduoti knygų. Kiekvienas turime asmeninį santykį su jomis, nes mūsų santykis yra nulemtas asmeninės patirties, domėjimosi, asmenybės bruožų. Manau, to, ką pasakiau, pakanka užsikabinti. O toliau jau galiu tik palinkėti skaitytojo sėkmės ir skaitymo malonumo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt