Kultūra

2021.11.27 12:20

Walenty Romanowiczius: NKVD kalėjime nužudytas Vilnijos grožio dainius

Giedrė Jankevičiūtė, Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.11.27 12:20

LRT.lt portale – naujas publikacijų ciklas „Nutildyti dailininkai“, atskleidžiantis kelias 20 a. vidurio Vilniaus dailininkų istorijas. Tarp tų, kurie optimistiškai siejo savo likimą, gyvenimo ir kūrybos planus su Vilniumi, bet įsukti istorinių kataklizmų buvo priversti nutilti, atsidūrė ir tapytojas, grafikas Walenty Romanowiczius (1911–1945). Nacių okupacijos metais jis buvo pašalintas iš viešo dailės gyvenimo, o sovietų nutildytas pačiu brutaliausiu būdu.

– Pirmiausia norėtųsi skaitytojus supažindinti su naujo rašinių ciklo idėja. Kodėl „nutildyti“ dailininkai?

– Ciklas pasakoja kelias 20 a. vidurio Vilniaus dailininkų istorijas. Kalbamės, kas tarp 1939 ir maždaug 1945 m. ištiko talentingus, daugiausia jaunus žmones, kurie optimistiškai siejo savo likimą, gyvenimo ir kūrybos planus su Vilniumi, puošė ir vaizdavo savo miestą, bet įsukti istorinių kataklizmų buvo priversti nutilti.

„Nutildymas“ šiuo atveju suprantamas kaip dvigubas procesas. Visų pirma tai, žinoma, okupacinių režimų represyvaus veikimo pasekmė. Okupantų represijos pasireiškė ir itin radikaliomis formomis, t. y. fiziniu žmonių naikinimu, įkalinimu, kankinimais, ir švelnesniais, bet menininkų veiklai vis viena pragaištingais būdais – cenzūra, kūrybos viešinimo apribojimais, moraline priespauda, išstūmimu į visuomenės paraštes.

Kita vertus, „nutildymas“ taip pat yra ir valingai diegta užmaršties politika, jos padariniai. Iš mūsų atminties buvo ištrinti ištisi istorijos tarpsniai, daugelis svarbių vardų. Tas trynimas vyko keliomis bangomis. Ypač pražūtingas buvo sovietmetis.

Susigrąžinti dešimtmečiais nutylėtą Vilniaus praeitį – ne vienos dienos darbas. Štai neseniai vykusi MO muziejaus paroda „Sunkus amžius“ pristatė vilniečių dailininkų Krystynos Wróblewskos ir talentingo jos sūnaus tapytojo Andrzejaus Wróblewskio vardus ir kūrinius. Daug kam tai buvo naujiena, kaip ir tos pačios parodos Vilniaus dailei skirtoje dalyje rodyti kitų tarpukario Vilniaus dailininkų kūriniai. Tačiau ši paroda tesutalpino menką dalį tarpukario Vilniaus dailės, ji tik priminė apie čia pat šalia esančią turtingą, įvairią, įdomią ir beveik nepažintą meninę kultūrą, kurią galime atgauti.

Tikiuosi, Vilniaus miesto savivaldybės inicijuotas ciklas apie nutildytus 20 a. Vilniaus dailininkus, skelbiamas LRT.lt, paskatins muziejus plačiau atverti saugyklas, o mano kolegas suskasti rengti daugiau Vilniaus dailę pristatančių parodų, kad jose būtų paviešinti nerodyti arba pamiršti dailės kūriniai.

Svarbiausias šių pokalbių tikslas – susigrąžinti prarastą kultūros paveldo dalį.

Rekonstruodami menininkų likimus, ne tik atgauname istorines asmenybes, bet ir prisiliečiame prie spalvingos kasdienybės, papasakotos amžininkų lūpomis, o dailininkų atveju – pamatytos amžininkų akimis ir atvaizduotos tapybos, grafikos, skulptūros kūriniuose. Svarbiausias šių pokalbių tikslas – susigrąžinti prarastą kultūros paveldo dalį. Taigi nors mes kalbamės apie sunkius laikus ir skaudžius likimus, ciklas anaiptol nėra minorinis.

– Bendrais bruožais nusakykite gyvenimą tarpukario Vilniuje, priminkite reikšmingiausius meninio gyvenimo įvykius, kurie nebuvo svarbūs už demarkacijos linijos esančiai Lietuvai, ten liko nepastebėti ir nežinomi.

– Pradėčiau nuo tarpukario Vilniaus dailininkų bendruomenės ir to meto dailės gyvenimą organizavusių struktūrų. Vilniaus kultūrinį gyvenimą sukaustė ir nuskurdino 19 a. vidurio ir antrosios pusės posukiliminės represijos. Jo atgimimas pagyvėjo tik 20 a. pradžioje caro imperijoje prasidėjus liberalizacijos procesams. To meto įvykius ir jų veikėjus patraukliai aprašė Laima Laučkaitė monografijoje apie Vilniaus dailę 20 a. pradžioje.

Lenkiškojo Vilniaus dailę tarpukariu kūrė gana mišri kompanija: įvairaus amžiaus, skirtingų meninių pažiūrų ir tautybių menininkai – lenkai, baltarusiai, žydai, rusai, vokiečiai, lietuviai. Pagrindinis dailės gyvavimo židinys buvo lenkų valdžios atkurto ir Stepono Batoro vardu pavadinto universiteto Dailės fakultetas. Jis, beje, veikė ten pat, kur šiandien įsikūrę centriniai Vilniaus dailės akademijos rūmai – buvusiame bernardinų vienuolyne.

Lenkų dailės istorikai mano, o mes jiems pritariame, kad tarpukario metais universiteto aplinkoje susiklostė savita Vilniaus dailės mokykla. Ji siejama su dviem garsiais vardais – tapytojais Ferdynandu Ruszczycu (1870–1936) ir Ludomiru Sleńdzińskiu (1889–1980).

Baltarusijoje gimęs Ruszczycas Vilniuje gyveno nuo 1908 m. Buvo pakvaišęs dėl Vilniaus. Apie tai nemažai rašyta. Ypač išsamiai ir įdomiai jo indėlį į Vilniaus kultūrą atskleidė mano kolegė Algė Andriulytė. Jos knyga išleista visai neseniai, 2018 m., tad nesunkiai pasiekiama. Aš tik priminsiu, kad Ruszczycas prisidėjo prie Vilniaus universiteto atkūrimo, buvo pirmasis Dailės fakulteto dekanas. Jam sunkiai susirgus Dailės fakulteto dekano pareigas pradėjo eiti Sleńdzińskis – trečios kartos vilnietis tapytojas, Peterburgo dailės akademijos auklėtinis ir klasikos mylėtojas.

Abu šie menininkai – Ruszczycas ir Sleńdzińskis – buvo nepaprastai populiarūs ir įtakingi, jų įtaka pranoko dailės pasaulio ribas, pynėsi su politika, o Sleńdzińskis dar suformavo ir visoje Lenkijoje anuomet pagarsėjusią vadinamąją Vilniaus neoklasicizmo mokyklą, kurios atstovų kūriniai tarpusavyje iš tiesų labai panašūs ir lengvai atpažįstami. Ši mokykla įsiliejo į visų šalių dailėje tarpukariu plitusią neotradicionalizmo stilistinę kryptį.

Kai Sleńdzińskis trečiojo dešimtmečio viduryje kurį laiką gyveno Romoje, jo kūrinius į parodas mielai įsileido Mussolinio Italijoje įtakingos ir itin populiarios grupuotės „Novecento Italiano“ nariai. Varšuvos veikėjai Sleńdzińskio paveikslus naudojo moderniai Lenkijos kultūrai pristatyti pasaulyje.

Mūsų muziejų rinkiniuose šio menininko darbų nėra labai daug, bet kai kurie priklauso Sleńdzińskio aukso fonui. Vilniaus nacionalinės galerijos nuolatinėje parodoje eksponuojami Sleńdzińskio ir jo bendraminčių bei sekėjų tapyti paveikslai padeda suvokti, kas gi buvo toji Vilniaus neoklasicizmo mokykla.

Geriausią Sleńdzińskio kolekciją turi Varšuvos nacionalinis dailės muziejus. Kiti Lenkijos muziejai irgi pirko jo kūrinių dar iki karo, o ypač po karo, Sleńdzińskiui išvykus iš Vilniaus ir apsigyvenus Krokuvoje. Palyginti netoli, Balstogėje, veikia Sleńdzińskių galerija, joje galima susipažinti ir su Ludomiro, ir su jo tėvo, ir su senelio kūriniais.

Vilniuje dirbo, taip pat dailininkams universitete dėstė ir kitokių pažiūrų menininkai. Vienas jų – žymus lenkų tapytojas Tymonas Niesiołowskis. Lenkijoje dailininkui gauti darbą, užtikrinantį nuolatines pajamas, anaiptol nebuvo paprasta, tad jis 1926 m. sulaukęs pasiūlymo dėstyti Vilniaus dailės ir amatų mokykloje ilgai nesvarstęs atvyko čia.

Tiesa, Vilniuje gyveno Niesiołowskio teta, motinos sesuo, tad šis miestas jam nebuvo visiškai svetimas. Dailininko teta, beje, palaidota Saulės kapinėse, ir jos kapą iki šiol žymi sūnėno sukurtas antkapis.

Dailės fakulteto dekanu tapęs Sleńdzińskis pakvietė Niesiołowskį dėstyti į universitetą. Niesiołowskis kelis kartus keitė savo asmeninį stilių. Vilniaus laikotarpio jo kūryba siejama su koloristine prancūzų tapybos mokykla ir ekspresionizmu.

Į gana uždarą Vilniaus dailės gyvenimą Niesiołowskis įpūtė naujų vėjų. Įdomu, kad kai 1939 m. Vilnius buvo prijungtas prie Lietuvos, būtent Niesiołowskio kūrinius daugiausia populiarino Lietuvos kultūrinė spauda, pavyzdžiui, įtakingas žurnalas „Naujoji Romuva“. Ekspresionizmas kauniečiams atrodė savesnis ir įdomesnis už Sleńdzińskio neoklasicizmą.

Tarpukario Vilniuje būta ir avangardo blyksnių. 1923 m. Vilniuje Naujojo meno parodą surengė lenkų konstruktyvizmo šaukliai lietuvis Vytautas Kairiūkštis ir jo bendramintis, artimas bičiulis Władysławas Strzemińskis – legendinio lenkų kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos paskutinio filmo „Powidoki“ (Povaizdžiai) herojus.

Tuo pačiu laiku čia šmėkštelėjo ir dar viena Vidurio Europos avangardo žvaigždė – Zbigniewas Pronaszko. 1923–1924 m. Pronaszko net vadovavo Dailės fakulteto Monumentaliosios tapybos katedrai, tiesa, į paskaitas ir fakulteto posėdžius važinėjo iš Varšuvos.

Labiausiai jį išgarsino paminklo Adomui Mickevičiui projektas (1922–1924), tiksliau paminklo modelis, keletą metų stovėjęs kareivinių teritorijoje prie Neries. Tiems laikams drąsus ir novatoriškas kubizmui artimų formų kūrinys turėjo daug priešininkų, bet jam netrūko ir energingų bei įtakingų šalininkų.

Atidengiant modelį tarp iškilmių dalyvių buvo pats Piłsudskis! Paminklas, žinoma, apaugo legendomis, jis nuolat prisimenamas ir Lenkijoje, ir už jos ribų. 2019 m. net suburtas naujas jo statybos komitetas: paminklą Mickevičiui pagal Pronaszko norėta pastatyti Vroclave, tačiau planus sumaišė pandemija.

Veiklių Pronaszko Mickevičiaus entuziastų turime ir mes: Vilniaus muziejaus vadovės Rasos Antanavičiūtės ir jos kolegų nuopelnu praėjusios vasaros pabaigoje ant rotušės laiptų atsirado sumažintas paminklo modelis, dabar visi jį gali pamatyti ir įvertinti.

Rekonstrukcija, pasitelkus šiuolaikines technologijas, visai įmanoma, medžiagos jai pakaktų: Vilniaus dailės akademijos muziejus saugo paminklo brėžinius, išliko nemažas pluoštas jo fotografijų, o Krokuvos nacionaliniame dailės muziejuje yra nedidelis bronzinis jo eskizas, kurį muziejui 1955 m. padovanojo pats autorius.

– Dabar jau galime įdėmiau pažvelgti į vieną iš pamirštų menininkų, Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto auklėtinį Vilnijos grožio dainių, tapytoją ir grafiką Walenty Romanowiczių (1911–1945). Užaugęs šalia Naugarduko jis patraukė mokytis į Vilnių, į Stepono Batoro universitetą. Kuo išskirtinis LDK žemių jaunuoliams buvo šis miestas, kuo jis juos viliojo? Kodėl rinktasi keliauti ne į Minską ar Vitebską?

– Epitetas „Vilnijos grožio dainius“ beveik ir atsako į klausimą. O Vilnius jaunuolį iš lenkiškos Baltarusijos traukė dėl to, kad tai buvo senas, gražus, be to, jam lengviausiai pasiekiamas didelis miestas.

Minskas ir Vitebskas tuo metu priklausė kitai valstybei, jie atsidūrė į SSRS inkorporuotoje Baltarusijos dalyje.

W. Romanowiczius gimė Koreličiuose, netoli Naugarduko. Baigė Naugarduko Adomo Mickevičiaus gimnaziją. Šios kadaise LDK žemėse buvusios vietovės jo vaikystės ir paauglystės metais priklausė Lenkijai.

Į Vilniaus universiteto Dailės fakultetą jis įstojo 1930-aisiais, po ketverių metų mokslo gavo teisę dėstyti dailės dalykus mokykloje; diplomo gynimą nutarė atidėti – apgynė jį 1939 metais.

– Ar iš prieinamų šaltinių atsiskleidžia jo tapatybė – laikė save lenku, baltarusiu, o gal istorinės LDK piliečiu?

– Sprendžiant iš kūrinių, jo vaizduotę labiausiai audrino LDK istorija ir jos veikėjai bei liudijimai, pirmiausia – architektūros paminklai. W. Romanowiczių giliai žavėjo Vilnijos peizažas. Dienoraštyje dailininkas nemažai rašo apie savo iškylas dviračiu aplink Vilnių, dalijasi gamtos vaizdų ir būvių impresijomis. Dviračiu jis pasiekdavo net Naugarduką. Tais laikais toks kelias reikalavo ir pasiruošimo, ir ištvermės.

Beje, W. Romanowicziaus vario graviūra „Prie Svitezio ežero“ buvo populiariausias kūrinys Vilniaus dienraščio „Słowo“ organizuotoje grafikos prenumeratoje 1939 metais; šio raižinio atspaudą įsigijo 191 skaitytojas. Šis faktas liudija, kad tuometiniai vilniečiai gerai pažino ir mylėjo baltarusiškąją Vilnijos dalį, brangino ir kaupė to krašto vaizdus.

W. Romanowicziaus aplinka buvo mišri. Su draugais jis, be abejo, kalbėjosi lenkiškai, gimtosiose apylinkėse ir Vilniuje nuolat girdėjo baltarusių kalbą, o savo dienoraštį rašė rusiškai. Ankstyvuosius kūrinius pasirašinėjo kartais lenkiškai, kartais rusiškai; paskiau perėjo į lenkų kalbą. Tikėtina, kad būtent rusų kalbą jis vartojo artimiausioje aplinkoje, bendraudamas su iš rusiškos šeimos kilusia mama.

Nuo 1939 m. W. Romanowiczius vis dažniau susidurdavo su lietuvių kalba. Karo metais jis išraižė keletą ekslibrisų savo kolegoms lietuviams – inžinieriui Algirdui Prapuoleniui, muziejinikui Petrui Juodeliui. Tuo laiku toks kelių kalbų mišinys buvo visai normalus ir atspindėjo ne vieno vilniečio tapatybę.

– Stepono Batoro universitete W. Romanowiczius studijavo ir mediciną. „Topografinės anatomijos katedra“, „plastinės anatomijos paskaitos“ prie medicinos terminų nepratusiai ausiai skamba keistai, jei ne makabriškai. Kaip visa tai derėjo (buvo derinama) su dailininko išsilavinimu, apskritai – kokių vizualinių patirčių jis per tai sukaupė?

– Na, plastinė anatomija, kuri tiria išorines kūno formas, ir topografinė anatomija, tirianti kūno dalis, nuo Renesanso laikų buvo privaloma dailininkų profesinio pasiruošimo dalis. Kaip ir kitos rimtos dailininkų ugdymo įstaigos, Vilniaus universiteto Dailės fakultetas savo programoje irgi turėjo anatomijos paskaitas.

Sovietmečiu sklido legendos apie Vlado Drėmos dėstomą plastinės anatomijos kursą, o ypač apie atsiskaitymą už jį – tai buvo vienas sunkiausiai išlaikomų dalykų. Vilniaus dailės akademijoje plastinės anatomijos paskaitos išnyko ne taip seniai, tik mirus prof. Gintautui Česniui, kuris vedė šį dalyką net ir po visų akademijos reformų.

Praktiniai užsiėmimai dailininkams ir G. Česnio, ir W. Romanowicziaus laikais vykdavo kartu su medikais prozektoriume, juk skrodimas – seniausias ir labiausiai paplitęs makroskopinės anatomijos metodas. Taigi anatomijos studijas W. Romanowiczius pasirinko kaip dailės studijoms giminingą discipliną.

Žinoma, tokį pasirinkimą lėmė ir papildomi motyvai. Pasak dailininko biografų, į mediciną W. Romanowiczius įstojo paklusdamas tėvo norams ir raginimams.

Kita vertus, jis ir pats puikiai suprato, kad dailininko išsilavinimas neatneš nei didelių turtų, nei solidžios padėties visuomenėje.

Dar studijuodamas mediciną, W. Romanowiczius pradėjo dirbti anatomijos asistentu Medicinos fakultete, vedė praktinius užsiėmimus prozektoriume medicinos studentams. O 1939 m. rudenį buvo pakviestas į Dailės fakultetą dėstyti plastinės anatomijos būsimiems dailininkams ir dailės pedagogams.

Tačiau jo dėstytojavimas Dailės fakultete tetruko mažiau nei semestrą, nes Lietuvos valdžia gruodį uždarė universitetą ir atleido visus lenkų dėstytojus. Jis kūrė atidžiai sekdamas natūra, tad įgytos anatomijos žinios pravertė praktiškai meninėje kūryboje. Būtent dėl to jo autoportretai tokie tikslūs, detalūs, taip lengvai atpažįstami.

Manau, kad ne man vienai daro įspūdį archeologams padedančių pagalbinių darbininkų galingas nugaros raumenynas, iš karto prikaustantis žvilgsnį viename iš „Trakų“ ciklo raižinių. Tai aiškus patvirtinimas, kad dailininkas gerai išmanė, kaip sudarytas ir veikia žmogaus kūnas.

– 1935–1944 m. W. Romanowiczius dalyvavo archeologiniuose ir konservavimo darbuose prie Trakų pilies griuvėsių. Tada jis ir sukūrė tik ką paminėtą estampų seriją, vadinamąjį „Trakų ciklą“. Iš dailininko raižinių matyti, kad jis nuoširdžiai žavėjosi Kęstučio pilimi. Kokią žinią jis siuntė amžininkams?

– Paveldosauga – dar viena daugiašakės W. Romanowicziaus veiklos sritis. Nuo 1935 m. jie su žmona Aldona Nebelska-Romanowicz, irgi dailininke, vasarą keliaudavo į Trakus ir talkino ten dirbantiems archeologams bei restauruotojams.

Apskritai paveldosaugai tarpukario Vilniaus kultūroje teko labai svarbi vieta. Šviesuomenė, menininkai, politikai – visi, neabejingi Vilniaus istorijai ir estetikai, svajojo grąžinti buvusią didybę caro laikais apleistiems ar net suniokotiems praeities paminklams. Tam reikėjo žinių ir rankų. Telktos įvairių sričių specialistų pajėgos – inžinieriai, architektai, istorikai.

Ne mažiau reikėjo ir fotografų bei mokančių gerai piešti dailininkų, kurie fiksuotų paminklus, jų liekanas ir archeologinius radinius. Kai kurie dailininkai derino meninę kūrybą su restauruotojų veikla. Abu Romanowicziai buvo iš jų.

Pora Trakuose vykdė architekto ir konservatoriaus Jano Borowskio nurodymus, dirbo jo asistentais. Važinėdavo į Trakus vasarą, nors iš W. Romanowicziaus raižinių matome, kad apsilankydavo ten ir nutrūkus darbams, žiemą. Dailininkui darė įspūdį gerai jam pažįstami griuvėsiai, tyliai stūksantys po stora sniego danga, kurią jis matė kaip dabartį ir praeitį skiriančios laiko distancijos materialų įsikūnijimą.

Kartu su žmona Aldona ir kolega grafiku Leonu Kosmulskiu, padedami praktikantų iš Varšuvos dailės akademijos, jie rūšiavo ir fiksavo archeologų radinius, klijavo sudužusius indų ir koklių fragmentus, gipsu užtaisinėjo radinių lakunas.

Po darbų menininkai pramogaudavo buriuodami, maudėsi ežere, kaitinosi saulėje, žvejojo, vėžiavo, uogavo. Kasinėjimai reikalavo jėgų, fizinės įtampos, kantrybės, kartais kankino savo monotoniškumu, nusibosdavo, tačiau vargus atlygindavo istorinių atradimų džiaugsmai, įgytos žinios.

Valandas po darbo Romanowicziai skyrė vasaros pramogoms. Trakų ciklo estampuose susijungia visi šie išgyvenimai, nors viską gaubia susižavėjęs romantiškas žvilgsnis, didžiulė menininko pagarba tiems didingiems praeities palaikams, kuriuos kasdien lietė jo rankos, kuriems reikėjo jo ir kitų amžininkų dėmesio, rūpesčio, pastangų.

Ciklą sudaro daugiau kaip 30 vaizdų. Stiliaus požiūriu jie artimi, tačiau motyvų ir emocijų skalė svyruoja nuo nostalgiškų vasaros su jos teikiamais malonumais prisiminimų iki dramatiškų istorijos ir jos reliktų reikšmės apmąstymų.

W. Romanowiczius šiuos estampus sukūrė tarp 1938 ir 1944 m., taigi, politiškai itin sudėtingu laikotarpiu. Ciklas padeda pajusti dailininko ir jo amžininkų santykį su to meto istoriniais įvykiais. Matome, kad būta dienų, kai dailininkas užsimiršęs džiugiai panirdavo į kasdienybę, o kartais jis žvelgė į Kęstučio pilį kaip į laiko ir žmogaus rankų griaunamosios galios simbolį.

Ciklas įdomus ne vien kaip dailės istorijos objektas, jis nė kiek neprarado savo aktualumo, nes paveikiai perteikia Trakų vietą ir reikšmę dabarčiai. Dailininkas užfiksavo visa tai, dėl ko ir šiandien mus traukia ši vieta, dėl ko lankome Trakus: viduramžius menanti pilis ežero saloje, vandens paviršiumi slystantys burlaiviai, dangaus kupolas virš ežero, debesys, medžiai, jauki senoji miestelio dalis su mediniais namais...

Savo nuotaikas ir išgyvenimus, patirtus Trakuose, W. Romanowiczius šiek tiek aprašo dienoraštyje, kurį išsaugojo žmona Aldona. Dienoraščio fragmentus publikavo dailininko kūrybos tyrinėtoja baltarusių rašytoja ir muziejininkė Svetlana Košur. W. Romanowicziaus 100-mečiui 2011 m. Minske baltarusių kalba ji išleido knygą „Valentino Romanovičiaus gulbės giesmė“ (Лебядзiная песня Валянцiна Рамановiча). Kol kas tai išsamiausias dailininko biografijos šaltinis, supažindinantis ir su jo meniniu palikimu, prieinamas tiems, kas skaito baltarusiškai ir rusiškai.

– W. Romanowiczius dėl tų pačių paskatų dalyvavo ir Kauno pilies kasinėjimuose. Vilnietis – 1940-ųjų permainas išgyvenančioje Lietuvoje... Ar kas nors žinoma apie jo įspūdžius iš šios darbinės viešnagės? Ar tai pirmasis jo kontaktas su Lietuva per visą tarpukarį?

– Iki 1938 m. Lenkijos ultimatumo ryšiai tarp Kauno ir Vilniaus menininkų buvo reti ir atsitiktiniai, bet paskui juos skatino visokios politikų inicijuotos akcijos, keistasi delegacijomis, informacija, kauniečiams prisiminus lenkų kalbą, kurią kai kurie, pasirodo, visai neblogai mokėjo, užsimezgė asmeniai kontaktai.

Ypač tamprūs buvo architektų ir paveldosaugininkų ryšiai, bendros lenkų ir lietuvių specialistų komandos susiformavo ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Į šį bendradarbiavimo tinklą buvo įtrauktas ir W. Romanowiczius, jis Kauno pilies tyrimams pritaikė Trakuose įgytą patirtį.

Kauno pilies griuvėsius dailininkas įamžino 1940 m. sukurtoje medžio graviūroje. Jam ši išvyka į Kauną greičiausiai buvo pirma didesnė pažintis su Lietuva ir lietuviais. Pažintis tęsėsi dirbant Trakuose, ten prie Borowskio prisijungė lietuvių istorikas Zenonas Ivinskis su savo komanda, o ypač Vilniaus dailės muziejuje.

Beje, 1940 m. W. Romanowiczius sukūrė viršelį prof. Ivinskio knygai apie Trakų pilį. Ta proga dailininkui teko net pasimokyti rašyti lietuviškai.

Karo metais W. Romanowicziaus viršininkas buvo muziejui vadovavęs dailininkas Adolfas Valeška, mokėjęs lenkiškai ir sklandžiai mezgęs pažintis su lenkų kolegomis Vilniuje. Valeškai pasitraukus į Vakarus, dailės muziejaus direktoriumi buvo paskirtas karo pradžioje iš Kauno į Vilnių persikraustęs ir su muziejumi nuolat bendradarbiavęs filosofas Levas Karsavinas.

– Kaip W. Romanowiczius praleido Antrojo pasaulinio karo metus? Kokia jo mirties priežastis ankstyvą pokarį 1945-aisiais?

– Pagrindinis žinių apie W. Romanowicziaus gyvenimą nacių okupuotame Vilniuje šaltinis – žmonos išsaugotas dienoraštis. Iš jo sužinome, kad Romanowicziai nuomojosi butą Totorių gatvėje, o šiltuoju metų laiku vykdavo į Trakus ir dalyvaudavo kasinėjimuose, kaip ir iki karo.

Vieną kitą užsakymą iš paveldosaugos įstaigos W. Romanowiczius gaudavo ir Vilniuje. Pavyzdžiui, Lietuvos dailės muziejaus archyve išlikę dokumentai patvirtina, kad muziejus iš jo pirko kelis Vilniaus architektūros paminklų spalvintus piešinius.

Šie metai dailininkų porai turėjo būti itin sunkūs. Juk naciai lenkų dailininkus eliminavo iš viešo dailės gyvenimo, jiems buvo draudžiama dalyvauti parodose, pardavinėti savo kūrinius lietuviško „Dailės“ kooperatyvo parduotuvėse.

Karo nuotaikos W. Romanowiczių veikė nuo 1939 m. rudens. Tų metų spalio 20 d. jis savo užrašuose prisimena vasarą, supriešindamas atostogų idilę („Laivelis pririštas prie kuoliuko, fokas nuleistas, grotas plakasi vėjyje. Įkaitusio denio kamputyje arba pokostu prakvipusioje priekio dėžėje papirosai, fotoaparatas, marškiniai. Viską tempdavau į krantą, tik mėlyną nosinę pamiršdavau maudymosi kelnių kišenėje ir ji visada išplaukdavo į paviršių. Saulės įkaitintas smėlis prie pat vandens suplaktas bangelių. Gera pamiršti darbus, uždarbius, ambicingus projektus ir žiūrėti, kaip smėlis tarsi išdžiūsta po koja, o paskiau pėdsakas prisipildo vandens.“) su įprastą gyvenimo tvarką aukštyn kojom verčiančia ir vis didesnį nerimą keliančia suirute („Nerami mėnesienos nakties ir besiartinančio karo nuotaika, kai mes su Aldona be garso lėkėm burlaiviu. [...] Paulius ekspromtu rašė eiles, man parašė pranašiškas – apie karą.“).

Tokių užuominų nėra daug, bet dėl to jos dar ryškesnės, dar labiau išsiskiria tarp paprastos, jaukios ir regimai saugios kasdienybės, visokių smulkių ne itin reikšmingų nutikimų aprašymų.

Žinant, kas tuojau nutiks, labai nejauku skaityti naivų ir savaip žavų W. Romanowicziaus pasakojimą: „Sėdėjome mano saloje, valgėme žemuoges, gėrėm girą, fotografavomės, slapstėmės medyje nuo Kosmulskio.“ (1939 liepos 2 d. įrašas), „Mes su Kosmulskiu burlaiviu, o Aldona, Janekas ir Musė valtele nuplaukėme į mano salą. Laivelis puikiai plaukia. Po pietų visi buvom pilyje. Apvaliame bokšte man po kojomis lūžo lenta, vos nenulėkiau iš antro aukšto.“ (1939 liepos 16 d. įrašas).

W. Romanowiczius žuvo, buvo nužudytas sovietinių represijų metais iš karto po karo. Lietuvos dailės muziejaus archyve išliko tuometinio muziejaus direktoriaus L. Karsavino susirašinėjimas su NKVD. Savo kreipimesi į NKVD L. Karsavinas rašė, kad 1944 m. gruodžio 15 d. išleido W. Romanowiczių iš darbo pas stomatologę Svengrubenienę, turėjusią privatų kabinetą Gedimino pr. 44. Tačiau išėjęs pas gydytoją jo pavaldinys į darbą nebesugrįžo nei tą, nei kitą dieną.

Pirmąsyk į NKVD dėl darbuotojo dingimo L. Karsavinas kreipėsi praėjus daugiau kaip mėnesiui po lemtingos dienos – 1945 m. sausio 23-iąją. Atsakymo, matyt, nesulaukė, nes po pusmečio, rugpjūčio 8-ąją, parašė pakartotinai, primygtinai prašydamas patvirtinti, ar tarp sulaikytųjų tikrai nėra muziejaus tarnautojo W. Romanowicziaus.

Kaip teigiama L. Karsavinui atsiųstoje NKVD pažymoje, dailininkas „per klaidą“ buvo areštuotas ir įkalintas Lukiškėse. Kokiomis aplinkybėmis mirė, nerašoma. Tik nurodoma, kad 1945 m. vasario 2 d. W. Romanowiczius palaidotas bevardžiame kape su kitais likimo broliais ir sesėmis. Dailininko tėvai pergyveno sūnų: tėvas Steponas Romanowiczius mirė 1959 m., motina Aleksandra Zotova 1964 metais.

– Kokios temos būdingos W. Romanowicziaus kūrybai? Kuo savitos jo kompozicijos?

– W. Romanowicziaus kūrybą nutraukė ankstyva jo mirtis. NKVD brutaliai nužudė nespėjusį išsiskleisti talentą. Tačiau išlikę piešiniai, raižiniai, keletas tapybos kūrinių liudija neeilinius gebėjimus ir talentą.

Kaip ir visi Vilniaus universiteto Dailės fakulteto auklėtiniai, W. Romanowiczius išmėgino įvairias dailės technikas. Jis yra nutapęs peizažų, bet labiau pamėgo grafiką. Ankstyvuoju laikotarpiu sukūrė medžio raižinių, vėliau perėjo prie metalo, tiksliau – vario graviūros.

W. Romanowicziaus medžio raižiniai 1936 m. buvo eksponuoti Antrojoje Lenkijos dailininkų medžio raižinių parodoje Varšuvoje, vėliau keli jo darbai iš šios parodos pasiųsti į Čikagos tarptautinę grafikos parodą, kitaip sakant, sulaukė pakankamai rimto pažinimo visos Lenkijos mastu. Medžio raižinys tais laikais buvo laikomas ypač įdomia technika, buvo madingas ir populiarus.

Studijų metais ir iš karto po studijų W. Romanowiczius vaizdavo Vilniaus architektūros paminklus (Aušros vartus, Šv. Mykolo, Šv. Petro ir Povilo bažnyčias ir kt.). Paliko ir Šv. Kazimiero mugės sceną. Šios mugės atvaizdų – tiek fotografijų, tiek raižinių – turime labai daug. Mugę menininkai ir fotografai fiksavo kaip išskirtinį miesto kasdienybės įvykį, jį siejo su lokalia vilnietiškąja kultūra.

Būtų galima surengti atskirą parodą vien iš 20 a. ketvirto dešimtmečio Šv. Kazimiero mugės vaizdų. Labai panašią į W. Romanowicziaus užfiksuotą sceną – statinių pardavėją su savo gaminiais – užfiksavo ir legendinis fotografas Janas Bulhakas.

Ankstyvieji W. Romanowicziaus kūriniai apibendrinti ir dekoratyvūs, o pradėjęs raižyti vario plokštėje jis tapo atidesnis detalėms, itin kruopštus. Raižiniuose tiksliai perteikta tikrovė, tačiau į realybę įpinami įsivaizduoti elementai, kasdienybę suromantinančios detalės – nakties danguje ryškiai spindinčios žvaigždės ir mėnulio pjautuvas, nuogos mauduolių figūros paežerėje.

Ne vieną iš šio ciklo vaizdų būtų galima priskirti vadinamajam locus amoenus, išvertus iš lotynų – „malonios vietos“, žanrui. Jo objektas – saugi ir komfortiška vieta, dažniausiai paežerė, pieva, kurioje gyvena mitologinės būtybės arba gamtoje pramogaujantys jauni ir gražūs žmonės. Kaip tik tai ir matome W. Romanowicziaus Trakų cikle. Taurūs motyvai, tą taurumą akcentuojantis vaizdavimo būdas, harmonija, darna, preciziškas atlikimas, meistrystė žavėjo dailininko amžininkus, žavi ir mus.

W. Romanowicziaus monografijos autorė S. Košur cituoja dailininko eilėraštį „Esu įsimylėjęs praeitį“, pasirinko jo posmą kaip dailininko žvilgsnį į kūrybą, jos pagrindą ir variklį atskleidžiantį motto. W. Romanowiczius rašė: „Esu įsimylėjęs praeitį, beprotiškai ir nepaaiškinamai. Įsimylėjęs tolimus ir pamirštus laikus. Juk šie praėję metai vadinas niekada. Esu įsimylėjęs praeitį, kuri nesugrąžinama.“

W. Romanowicziaus sukurti idealizuoti, tarsi nutolę nuo dabarties vaizdai yra stipriai persmelkti autentiškos autoriaus emocijos. Neatsitiktinai juose dažnas ir autoportreto motyvas. W. Romanowiczių lengva atpažinti. Kaip rašė jo kolega Stanisławas Roliczius (1913–1998), elegantiška barzdelė ir ūsai darė jį panašų į paskutinį Rusijos carą Nikolajų II.

– W. Romanowicziaus darbai saugomi Torunėje, Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekoje. Kaip jie ten atsidūrė? Koks jo darbų kraitis liko Lietuvai?

– Torunėje, tiksliau – Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekos Grafikos kabinete, sutelkta didžiulė tarpukario Vilniaus dailininkų kūrinių kolekcija, nes šiame mieste apsistojo ne vienas po karo iš Vilniaus išvykęs lenkų menininkas.

Vilniaus tremtiniai ir padėjo pagrindus šiam rinkiniui. Vėliau jį pildė mirusių vilniečių įpėdiniai, vilninianos aukcionuose, antikvariatuose, privačių asmenų paliktose kolekcijose ieškojo ir kabineto darbuotojai, sukaupę didelį ir išsamų šios srities rinkinį.

Torunėje saugoma W. Romanowicziaus kolekcija – pati gausiausia ir įvairiausia, dailininko našlė Aldona perdavė kabinetui ne tik vyro sukurtus grafikos atspaudus, bet ir kompozicijų eskizus, dalį klišių, bandomuosius atspaudus. Tai, be abejo, unikalūs dalykai, be jų neįmanoma gilesnė pažintis su menininko kūryba.

Vis dėlto ir Lietuvoje šį bei tą turime. „Trakų“ ciklas saugomas Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Trakų pilies muziejaus rinkiniuose. Pavienių šio ciklo atspaudų turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Meno pažinimo centras „Tartle“. Pastarojoje kolekcijoje yra ir keletas ankstyvųjų dailininko grafikos darbų.

Vilniaus dailės akademijos muziejus turi retą ir įdomų studentiškų laikų W. Romanowicziaus tapybos kūrinį – Vilniaus lūšnynų peizažą. Tai, be abejo, išimtis šio autoriaus kūryboje, kurioje dominuoja romantiškas, idealizuotas, sutaurintas Vilniaus ir jo apylinkių paveikslas.

– Koks W. Romanowicziaus našlės dailininkės A. Romanowicz likimas?

– A. Romanowicz dailę studijavo Vilniuje, tačiau studijas baigė Torunėje, po karo išvykusi į Lenkiją. Studijuodama Vilniuje ji domėjosi Tolimųjų Rytų menu ir kultūra. Šis susidomėjimas matomas jos kūriniuose: net vaizduodama Vilniaus kasdienybę Aldona įpindavo orientalistinių, dažniausiai kiniškų motyvų, yra sukūrusi net ir scenų iš kinų gyvenimo.

Ji tapė, yra išraižiusi medžio raižinių, bet daugiausia energijos ir laiko per savo ilgą gyvenimą paskyrė dailės kūriniams restauruoti, paskelbė nemažai šiai temai skirtų straipsnių. Restauravimu susidomėjo kartu su vyru įsitraukusi į kasinėjimus Trakuose, o pagrindine jos veiklos sritimi restauravimas tapo jai apsigyvenus Lenkijoje.

A. Romanowicz dirbo Lenkijos Kultūros ministerijoje, įvairiose paveldosaugos institucijose, vadovavo Varšuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių meno restauravimo dirbtuvei. Nepaisant visų likimo smūgių, kuriuos jai teko patirti, A. Romanowicz išgyveno 100 metų: ji mirė 2009-aisiais Varšuvoje.

Visos ciklo „Nutildyti dailininkai“ publikacijos.

„Nutildytų“ dailininkų kūryba okupaciniais laikotarpiais

Vilniaus istorinių tyrimų projektas. Inicijavo ir remia Vilniaus m. savivaldybė.

Tyrėja – dailės istorikė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Vilniaus dailės akademijos profesorė dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė.

Projekto partneris – portalas LRT.lt, jam atstovauja žurnalistas Mindaugas Klusas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt