Kultūra

2021.09.15 20:10

Eglė Baliutavičiūtė: seksualinė prievarta kare yra toks pat ginklas kaip mačetė, kuoka ar kalašnikovas

Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.09.15 20:10

Christina Lamb – britų žurnalistė, publicistinių ir dokumentinių knygų autorė, savo karjerą paskyrusi rašyti apie karą, karo nusikaltimus ir apie moterų padėtį, išgyvenimus karo zonose. „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ – naujausias jos darbas, tai beveik 500 puslapių knyga apie seksualinę prievartą prieš moteris per karą.

Christina Lamb „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ („Alma littera“, 2021. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė)


Kalbant apie karo aukas dažniausiai skaičiuojami mirusieji, dar sužeistieji, bet retai kada į karo aukų statistiką patenka išniekintos, atstumtos, ne gyvybes, bet gyvenimus praradusios moterys ir mergaitės. Netgi žurnalistiniuose ar meniniuose pasakojimuose apie karus palyginti retai kada atkreipiamas dėmesys į prievartą prieš moteris.

Paradoksalu, nes seksualinė prievarta kare itin dažnas reiškinys, ir visai ne atsitiktinis, o strategiškai apgalvotas – nes taip griaunamos šeimos, bendruomenės ir moterų gyvenimai, o per prievartos būdu pradėtus vaikus vykdomas ir etninis valymas. Kaip rašo autorė, seksualinė prievarta kare yra toks pat ginklas kaip mačetė, kuoka ar kalašnikovas (p. 21).

Knygoje apimami 20 ir 21 a. kariniai konfliktai ir genocidai tokiose šalyse kaip Ruanda, Serbija, Bangladešas, Birma, Irakas. Didžiąją knygos dalį sudaro prievartą patyrusių moterų pasakojimai, atskleidžiantys ne tik patirtus žiaurumus, bet ir kas laukia išgyvenusiųjų, kad neigiami socialiniai, ekonominiai ir psichologiniai padariniai jas lydi visą likusį gyvenimą, juk neretai konservatyviose kultūrose laikoma, kad išprievartauta moteris nešvari, ir ji būna atstumta net pačių artimiausių žmonių. Pasakojimą šiek tiek praplečia ir pareigūnų, teisėjų, tarptautinių organizacijų atstovų, prisidėjusių prie šių nusikaltimų tyrimų ir teismų, liudijimai.

Knygoje kalbama ir apie nacionalinių ir tarptautinių institucijų bei organizacijų neįgalumą, žinių ir jautrumo trūkumą, per menką suinteresuotumą išaiškinti prievartos nusikaltimus. O kartais, pažymima, keliant baudžiamąsias bylas laimi paprasčiausias pragmatizmas – žudymus ir kitus nusikaltimus įrodyti žymiai lengviau. Tačiau, kaip teigia pačios moterys, būtent oficialus fakto, kad prieš jas buvo naudota prievarta, pripažinimas joms itin svarbus, jis joms gali padėti atgauti prarastą garbę ir orumą savo pačių bei bendruomenės akyse, pasitikėti teisingumu, teisine sistema. Nors šioje srityje pergalių jau yra, tačiau kelias iki teisingumo dar labai ilgas.

Emociškai knygą skaityti iš tiesų sunku, netgi kiek erzina pasikartojantis ir, spėju, komerciškai motyvuotas žiaurybių aprašinėjimas, bet skaityti verta ir svarbu. Knyga nėra be trūkumų ar apribojimų, pavyzdžiui, nepaliečiama vyrų patiriama seksualinė prievarta ar moterų įsitraukimas į prievartą prieš kitas moteris, tačiau pagrindinis knygos tikslas ne visapusiškas prievartos kare tyrimas. Knygos tikslas – nutraukti tylą ir atkreipti pasaulio dėmesį į seksualinės prievartos prieš moteris nusikaltimus kare kaip karo nusikaltimus, kaip nusikaltimus žmogiškumui.

Anna Czerwińska-Rydel, Katarzyna Bogucka „Muzika smaližiams“ („700 eilučių“, 2020. Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė)

Tradicinės pažintinės knygos vaikams pasižymi gana paprasta forma ir to užtenka, jei jos kokybiškai parengtos. Tačiau visada įdomu atrasti kitokių pažintinių knygų, peržengiančių žanro ribas, stebinančių jungtimis su grožine literatūra, įdomiais ir netikėtais konceptais. Viena tokių knygų yra „Muzika smaližiams“. Tai lenkų muzikės, pedagogės ir rašytojos Annos Czerwińskos-Rydel ir iliustruotojos Katarzynos Boguckos, pamėgusios karikatūriškas retro stiliaus iliustracijas, pažintinė paveikslėlių knyga. Joje mokyklinio amžiaus vaikams muzikos formos išaiškinamos pasitelkus paraleles su... saldžiais kepiniais! Pasirodo, jie labai panašūs.

Formaliai paaiškinti, kas yra fuga, sonata ar preliudas visai nesudėtinga, užtenka atsiversti muzikos vadovėlį ar enciklopediją, bet geras palyginimas, kai gretinami žinomi ir nežinomi dalykai, daug aiškesnis, paveikesnis, geriau įsimena. Ypač jei kalbame apie vaikus. O palyginti muziką su saldumynais atrodo iš tiesų įdomus ir originalus sumanymas.

Knygos įžangoje smalsuolė smaližė užeina į neįprastą muzikinę cukrainę, čia jos akis užkliūva ne tik už gausaus pyragų pasirinkimo, bet ir už įvairių su muzika susijusių dalykėlių. Pardavėjas netrukus negalinčiai apsispręsti smaližei pristato visą cukrainės muzikinį meniu. Čia ir prasideda pažintinis turinys. Pardavėjas ima pasakoti apie įvairių siūlomų gardėsių sąsajas su muzikos formomis: mielinės tešlos pynės sudėtį ir paruošimą lygina su fuga, trupininio pyrago – su sonata, biskvitinio torto – su rondo ir t. t.

„Muzika smaližiams“ – lėto skaitymo (ar greičiau – naudojimo) knyga. Nors joje tik 36 puslapiai, nėra prasmės prisėsti ir vienu kartu ją visą perskaityti. Perskaičius vieną kepinio ir muzikos formos palyginimą, tiesiog būtina pasiklausyti rekomenduojamų visų laikų žymiausių kompozitorių kūrinių fragmentų: Mozarto, Beethoveno, Debussy ir kitų. Žinoma, ne pro šalį būtų paragauti vieno iš aprašytų gardumynų.

Vienintelis knygos minusas, kad joje nėra nei pridėto kompaktinio disko su muzikos įrašais, nei QR kodo išmaniesiems įrenginiams su nuoroda į kūrinius, todėl viską teks susirasti patiems. Tačiau neabejoju, kad ši knyga puikiai pasitarnautų netradicinėms muzikos pamokoms ar edukacijoms.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.