Kultūra

2021.09.19 18:38

Virginija Kulvinskaitė jau ne „malalietka“ – ji skaito Jurijų Lotmaną

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.09.19 18:38

„Kuriu tik tokius tekstus, kurie man pačiai įdomūs, neturiu jokių išankstinių sutarčių su leidyklomis, nesitaikau prie užsakovų, kritikų ar auditorijos, todėl leidžiu sau visišką laisvę rinktis tiek turinį, tiek formą, tiek ir rašymo tempą“, – sako rašytoja Virginija Kulvinskaitė, atsakydama į kino režisierės Eglės Vertelytės klausimus.

LRT.lt publikacijų cikle „Menininkai kalbasi“ kūrėjai atsako į kolegų klausimus ir patys ko nors įdomaus teiraujasi savo nuožiūra pasirinktų pašnekovų.

– Prisipažinsiu, knygos „Kai aš buvau malalietka“ merginos personažas – vienas labiausiai sujaudinusių moters personažų šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Gal gali šiek tiek papasakoti apie personažų kūrimą: ar jie ateina tik iš realybės; ar kurdama naudojiesi kokiomis nors teorijomis apie personažų kūrimą; kiek šis procesas intuityvus, o kiek sukonstruotas? Kaip manai, kas yra geras personažas? Ko jam reikia? – klausia Eglė Vertelytė.

Virginija Kulvinskaitė atsako:

– Labai džiaugiuosi, kad „Kai aš buvau malalietka“ personažė Virga pasirodė įtikinama. Būtent to ir siekiau – norėjau, kad ji ir kiti veikėjai būtų, taip sakant, patikimi, įtikimi, gyvenimiški, o ne knygiški, literatūriniai.

Iš tiesų pagrindinės „Kai aš buvau malalietka“ personažės ir pasakotojos prototipė esu aš pati, galima sakyti, kūriau Virgą pagal savo psichologinį portretą. Tik, aišku, nesiekiau visiško tapatumo, daug kur leidau šį tą pridėti, šį tą atimti.

Dažnai gyvenimiški, biografiški dalykai literatūros kūrinyje neatrodo įtikinamai. Galima sakyti, kad rašydama „Kai aš buvau malalietka“ rėmiausi gyvenimiška patirtimi ir kūrybine logika bei intuicija, o tikslas buvo parašyti knygą, su kurios pasakotoja ir apskritai pasaulio matymo rakursu galėčiau tapatintis.

Savotišką kūrinio pagrindą sudaro ir vadinamasis teorinis pamatas. Rašydama romaną daug domėjausi literatūrinėmis kūrėjų, kultūros figūrų biografijomis – tai tokie asmeniniai mitai, gaubiantys žinomus žmones. Šie mitai yra savitas tiesos ir pramanų, gandų derinys.

Apie literatūrines biografijas nemažai rašė kultūros semiotikas Jurijus Lotmanas. Galima sakyti, jis mane ir įkvėpė pabandyti sukurti vadinamąjį asmeninį mitą – personažę, kuri būtų mano pačios projekcija ar gerokai iškreiptas atvaizdas.

Buvo labai juokinga, kai pasirodžius romanui kai kurie literatūros apžvalgininkai nuoširdžiai Virga ir jos istorijomis patikėjo, manė, kad tai mano gyvenimo išpažintis, kad knygoje aprašinėju savo tėvus, draugus, net vaikystės albumo nuotraukas.

Buvo labai juokinga, kai pasirodžius romanui kai kurie literatūros apžvalgininkai nuoširdžiai Virga ir jos istorijomis patikėjo, manė, kad tai mano gyvenimo išpažintis.

Žinoma, žaidimas autoriaus autobiografija yra tik vienas iš personažo kūrimo būdų ar strategijų. Ir autobiografiški personažai nebūtinai yra paveikūs, įtikinami. O kas sukuria ar sukelia tą poveikį, pasitikėjimą personažu – sunku atsakyti.

Man asmeniškai neįdomus, banalus ir itin pabrėžiamas literatūriškumas ir trafaretiškumas, orientavimasis į atpažįstamus tipažus. Kartais skaitant knygą būna akivaizdu, kad autorius į kuriamus personažus perkelia savo paties svajones, troškimus, kurių realybėje negali įgyvendinti. Tuomet kūrinys tampa tarsi asmeninių vilčių ir svajonių kapinynu. Jei pradėjusi skaityti kūrinį pajuntu, kad personažai kažkur girdėti, „skaityti“ ir toks įspūdis kuo toliau, tuo labiau stiprėja, tai dažniausiai net nebesivarginu skaityti toliau – nebent esu pasižadėjusi apie knygą parašyti recenziją.

– Nuolat galvoju apie mintį, kad rašytojai tą pačią istoriją vis perrašo iš naujo. Kaip manai, ar ši frazė tau tinka? Nors dirbi su labai skirtingais žanrais, ar kartojasi temos, istorijos, struktūros, prie kurių norisi grįžti?

– Tiesa, kad nemažai rašytojų turi juos itin dominančias temas, net personažų tipus ar situacijas, kurios keliauja iš knygos į knygą. Man tai irgi iš dalies tinka, nors kol kas esu parašiusi tik dvi knygas, todėl didelių apibendrinimų daryti neverta.

Esu parašiusi tik dvi knygas, todėl didelių apibendrinimų daryti neverta.

Ir pirmojoje poezijos knygoje „Antrininkė“, ir romane „Kai aš buvau malalietka“ mane domino originalo ir atvaizdo, kitaip tariant, antrininkiškumo santykis. Taip pat brandos problema: ką reiškia subręsti, užaugti, ar egzistuoja koks nors taškas, kurį pasiekus staiga supranti save ir pasaulį, gėrį ir blogį. Norėjosi rašant tarsi ištirti, ar chrestomatinė frazė „suprasi, kai užaugsi“ yra tiesa, o gal mes niekada neužaugame. Ir dar man visuomet buvo labai įdomus subjekto ir jį supančios aplinkos santykis.

Tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“. Autofikcijos: pokalbis su fotomenininke Violeta Bubelyte ir rašytoja Virginija Kulvinskaite

– Kadangi pati daug laiko praleidžiu rašydama, mane visada labai domina rašytojų rutina. Ar tokią turi? Kiek laiko skiri rašymui? Ar sunku prisėsti? Kaip pavyksta nesiblaškyti? Ar rezultatą pasieki iš pirmo karto, ar tiki perrašymu? Ar skirtingi žanrai reikalauja skirtingos rašymo rutinos? Kas tau pačiai yra sunkiausia rašytojo darbe?

– Rašymas yra mano darbas, pragyvenimo šaltinis, bet kartu ir savotiškas malonumas, taigi prisėsti nėra sunku, džiaugiuosi, kad dirbu darbą, kuris atrodo prasmingas ir net teikia profesinį pasitenkinimą.

Tiesa, man egzistuoja labai aiški skirtis tarp rašymo kaip darbo ir kūrybos. Pastarosios veiklos darbu nelaikau, ji nėra pragmatiška, nesitikiu iš savo kūrinių pragyventi, ir tai labai išlaisvina. Kuriu tik tokius tekstus, kurie man pačiai įdomūs, neturiu jokių išankstinių sutarčių su leidyklomis, nesitaikau prie užsakovų, kritikų ar auditorijos, todėl leidžiu sau visišką laisvę rinktis tiek turinį, tiek formą, tiek ir rašymo tempą.

Neturiu jokių išankstinių sutarčių su leidyklomis, nesitaikau prie užsakovų, kritikų ar auditorijos.

Kasdien rašau, rengiu ir redaguoju labai įvairių žanrų tekstus – apžvalgas, recenzijas, mokslo populiarinimo, užsakomuosius pažintinius straipsnius apie autorius, knygas ir pan. Iki pietų paprastai rašau autorinius tekstus, kurie reikalauja didesnio susikaupimo ir kūrybiškumo, pvz., apžvalgas, recenzijas. O likusį laiką skiriu kitų autorių tekstams redaguoti, nes šis darbas yra labiau mechaninio pobūdžio, pačiai kurti originalaus turinio nereikia.

Su kūryba viskas ir paprasčiau, ir sudėtingiau, nes bent jau man kūrybinį procesą nėra taip paprasta suplanuoti. Negaliu atsikelti ryte ir nuspręsti šiandien rašyti eilėraštį ar apsakymą, net jei ta diena laisva ir teoriškai ją galėčiau skirti vien kūrybai. Tam reikia ypatingo susikaupimo ir pasirengimo.


Būna, galvoje savaitę, mėnesį ar net kelerius metus sukasi frazė, eilutė, siužeto užuomazga. Vis apie tai pagalvoju, mintyse šį tą pamodeliuoju, fragmentai pradeda aiškėti, dėliotis į tam tikrą seką ir staiga pajuntu, kad atėjo laikas, tekstas jau yra, reikia sėsti ir užrašyti.

Didžiausia bėda, kai jaučiu, kad kūrinys bus didesnės apimties, bet nuosekliai rašyti tuo metu nėra laiko, nes esu įsipareigojusi atlikti kitus darbus. Eilėraščiai man arba rašosi, arba nesirašo. Jei rašosi, paprastai pirminį variantą baigiu per kelias valandas.

O prozai reikia daug daugiau laiko – savaičių, mėnesių kasdienio nuoseklaus darbo. Prozos kūrinių negaliu ir nenoriu rašyti priešokiais, noriu panirti į juos, laikinai apsigyventi su pramanytais personažais pramanytame erdvėlaikyje. Tada gelbsti užrašai, eskizai, schemos, fragmentai – visa tai, ką galima užfiksuoti greitai, priešokiais. Tuomet telieka laukti laiko, kai turėsiu kokią laisvesnę savaitę.

Prozos kūrinių negaliu ir nenoriu rašyti priešokiais, noriu panirti į juos, laikinai apsigyventi su pramanytais personažais pramanytame erdvėlaikyje.

Perrašymu tikiu – kartais tenka perrašinėti net ne vieną kartą, kol tekstas išsigrynina. Yra buvę, kad galutinį variantą užbaigiau praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo pirmojo.

Gal tai mano specifinė problema, bet gana dažnai būnu nepasirengusi įgyvendinti savo pačios idėjas, atskleisti temas. Atrodo, toks geras sumanymas, net galva svaigsta nuo idėjų, bet kai pabandau visa tai įgyvendinti, suprantu, kad to, ką noriu padaryti, šiuo metu nesugebu. Trūksta žinių, įgūdžių, gyvenimiškos patirties. Tada tenka laukti, bandyti vėl ir vėl.


– Tavo kūryboje linijinio naratyvo nėra. Sakoma, linijinis istorijos pasakojimas atliepia linijinį laiko supratimą, esą mes natūraliai ieškome priežastinių ryšių ir bandome juos sudėti į vientisą istoriją. Kodėl atsisakai linijinio pasakojimo? Kaip manai, kokį efektą tai duoda?

– „Kai aš buvau malalietka“ rašiau tarsi savotišką memuarų žanro ironišką variaciją – pasakotoja prisimena savo vaikystę, paauglystę, studijas, keliones. Ji tarsi kalba nematomam pašnekovui, pasakoja savo gyvenimo istorijas kūrinio skaitytojui. Todėl ir didžiųjų raidžių nėra, nes sakytinėje kalboje jos neegzistuoja, o pats Virgos pasakojimas nenuoseklus, šokčiojama nuo vieno fragmento prie kito. Tai, kas patirta, maišosi su tuo, kas perskaityta, iš kitų išgirsta. Buvo įdomu išbandyti tokią formą – sakytinio pasakojimo imitaciją.

Buvo įdomu išbandyti tokią formą – sakytinio pasakojimo imitaciją.

– Esi dėstytoja ir užsiimi literatūros kritika. Kiek domėjimasis literatūra ir jos teorija padeda kūryboje? Tai labiau suvaržo ar išlaisvina?

– Nebedėstau nuo doktorantūros baigimo – pedagoginis darbas ne man. Kartais tenka skaityti paskaitas užsienio leidėjams ar vertėjams, pristatyti lietuvių literatūros naujienas ir tendencijas, tačiau tokie renginiai skiriasi nuo tradicinių paskaitų, nes dalyviai yra savo srities profesionalai ir dažniausiai tai, kas prasideda kaip paskaita, baigiasi apsikeitimu žiniomis, pokalbiais.

Nebedėstau nuo doktorantūros baigimo – pedagoginis darbas ne man.

O literatūros kritiką rašau, taip pat redaguoju literatūros kritikos skiltį žurnale „Literatūra ir menas“. Ir grožinės literatūros skaitymas, ir mąstymas apie ją, ir literatūros teorijos žinios ir skirtingų žanrų tekstų rašymo įgūdžiai man labai padeda.

Manau, literatūros istorijos ir teorijos išmanymas, nusimanymas apie skirtingus žanrus, stilius rašytojui yra toks pat būtinas, kaip dailininkui – akademinio piešimo įgūdžiai. Gali to praktiškai niekada nenaudoti, bet žinoti ar bent jau siekti kuo daugiau išmanyti būtina, antraip įgūdžių, žinių stoka ribos. O teoriniai svarstymai apie literatūrą gali tapti ir puikiu įkvėpimo šaltiniu.


– Ir dar trys trumpi klausimai, kuriuos man labai knieti išsakyti (prašau atsakyti neįpareigojamai vienu žodžiu arba visai neatsakyti 😊

1. Ką pasirinktum: vakarą praleisti skaitydama žiauriai gerą knygą ar su labai gera drauge?

– Mieliausiai eičiau į vakarėlį ar koncertą, ar bent jau į barą – pašokti, pasiklausyti muzikos, šiek tiek, bet ne per daug pabendrauti. Ir geros knygos skaitymas, ir intensyvus pokalbis man teikia didelį malonumą, tačiau niekaip nesusiję su atsipalaidavimu, greičiau atvirkščiai – geros knygos ir įdomūs žmonės intriguoja, užvaldo, kitaip tariant, jaukia protą.

2. Kas svarbiau: kai tavo knygą įvertina kritikai ar kad ją skaito daug žmonių?

– Kai rašau, tokie dalykai būna nesvarbūs, tačiau kai kūrinys pasirodo, ir kritikų atsiliepimai, ir skaitytojų reakcijos tampa svarbios. Gal ne tiek, kad paveiktų vėlesnius tekstus, tačiau gera žinoti, kad mano kūrinys įdomus, reikalingas, sukelia visokių minčių ir emocijų ne tik man pačiai.

3. Ką rašai šiuo metu?

– Rašau apsakymus, tiksliau, nedidelį apsakymų rinkinį. Tekstus sieja tai, kad veiksmas vyksta tame pačiame mieste – uostamiestyje. Personažai gyvena skirtingu laiku, priklauso skirtingoms socialinėms grupėms, tačiau juos kažkas sieja. Gal miesto, kuriame jie gyvena, praeitis. Tą pramanytą uostamiestį, jo pastatus, gatves įsivaizduoju kaip kokį voro tinklą, kuriame personažai spurda įkliuvę.

Virginijos Kulvinskaitės klausimai menininkei Eglei Ridikaitei:

Kaskart žiūrint į jūsų paveikslus, kuriuose vaizduojamas senamiesčio laiptinės plytelių fragmentas ar bobutės skarelė su rožėmis, apima sunkiai nusakoma tikrumo nostalgija ir buities sakralumo pojūtis, kuris šiaip jau man nelabai būdingas. Kaip atradote, pamatėte tas plyteles ir kitus kasdiene akimi dažniausiai nepastebimus artefaktus – babutas skareles, grindinio plyteles, šešėlius ant namų sienų? Kodėl nusprendėte, kad šie objektai verti įamžinimo? Gal jie susiję su asmeninėmis patirtimis, istorijomis?

Pastaruoju metu paveikslus tapote ne aliejiniais dažais ir ne teptuku, o naudodama purškiamus aerozilinius dažus. Panašiai dirba grafičių kūrėjai. Kuo jus patraukė ši technika? Gal pasirinkdama aerozolinius dažus maištaujate prieš tradicinę dailę? Ar taip sukurti darbai nepraranda vadinamojo autentiško dailininko potėpio, kai rankoje laikomas teptukas palieka unikalius įspaudus?

Viename retų interviu minėjote, kad galutinai apsisprendėte tapti dailininke, kai į vaikystės namą atsikraustė dailininkų pora, kuri jums atrodė tarsi dievai. Kuo tas dailininkų dieviškumas pasireiškė? Ar ir šiandien manote, kad kūrėjas savyje turi kažką dieviško? Ar nebuvo periodų, kai tapyba ir dailininkų bendruomene nusivylėte?

Esate Nacionalinės premijos laureatė, jūsų parodas vertina ir kritikai, ir meno mylėtojai. Pripažinimas įkvepia, o gal kaip tik slegia, įpareigoja, riboja?

Parodose dalyvaujate nuo 1993 metų. Kaip meno pasaulis pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius? Tarkime, vyresnės kartos literatai dažnai pabrėžia, kad nebeliko bohemos. Ar tą patį galima pasakyti ir apie dailininkų bendruomenę? Ar priskiriate save kokiai nors dailininkų grupelei, bendruomenei, kartai? Ar apskritai jums svarbu turėti kūrybinių bendraminčių?

Paveikslas, kurį norėjote nutapyti, bet dėl kokių nors priežasčių nenutapėte?

Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos – čia.

LRT iššūkis. Virginija Kulvinskaitė. Gyvenimo diktantas. Įgarsino Guoda Pečiulytė

Virginijos Kulvinskaitės eilėraštis

galvojau apie vyrą, su kuriuo permiegojau, nors žadėjau taip daugiau nedaryti

I.

vėlyvą rytą
miško proskyna priminė
prasto impresionisto paveikslą

lapai tviskėjo
auksu ir tokia žaluma
kad net skaudu

dangus minkštas, švarus
tik keli debesys lyg paukščio
plunksnos

drėgname smėlyje
pėdsakai –
kažkas čia ėjo prieš mane

nemaža duobė
ant kalvos –
ir mano kūnas joje tilptų:

kaimiečiai žiemą
kasa smėlį čia, juo barsto takelius
bet kam prireikė smėlio rudenį?

vieninteliai
tikri –
elektros laidai
tarp betoninių stulpų:

išsišiepę zirzia
abejingai

II.

po to kelis kartus
gūglinau jo pavardę
susiradau feisbuke, instagrame
skaitinėjau tekstus
žiūrinėjau nuotraukas

draugas sako
jog dauguma mūsų poelgių
nieko nekeičia ir nereiškia

galbūt taip ir yra:
pirmiausia pamirštu vardus
po to – bybius ir kaip
ryto šviesa akimirkai įkalino mus
lyg vabzdžius po tuo pačiu stiklo gaubtu

todėl jokių postscriptum
nieks
nesuks įskelto disko

pasaulis paprastas
o mes jame – matyt, tai viskas

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt