Kultūra

2021.09.11 07:00

Milicininko ir vilkolakio Remygos pėdomis Šiauliuose: Kmita praskleidžia tamsiąją Sąjūdžio laikų pusę

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.09.11 07:00

Kultinio popromano „Pietinia kronikas“ autoriaus Rimanto Kmitos antroji knyga „Remyga“ taip pat vedžioja skaitytoją po Šiaulius, tik ne 20 a. pabaigos, bet Sąjūdžio pradžios miestą. LRT.lt komanda nuvyko į Šiaulius ir su R. Kmita ir gidu Aivaru Rusevičiumi leidosi Remygos pėdsakais. „Mano romane nėra dokumentikos, paimu faktus, papurtau, sumaišau. Kai ką išsigalvoju ir tai lyg pasitvirtina“, – pasakoja R. Kmita.

Kaip rašoma knygos anotacijoje, šis romanas pasakoja apie Remygą, milicininką, tampantį policininku, „žmogų, bandantį susivokti, kas jis yra ir kaip jam elgtis, kai griūva viskas, kas jam buvo suprantama ir pažįstama, apgraibomis ieškantį savo šaknų tamsoje“.

R. Kmita tikina, kad romane viskas tikra – vietovardžiai, architektūros ir meno objektai. Jie atgyja ir ima dalyvauti Lietuvos, Šiaulių istorijos įvykiuose bei magiškuose, alegoriniuose nuotykiuose.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Ekskursiją pradedame prie šiuo metu rekonstruojamos skulptoriaus Kazio Kasperavičiaus sukurto fontano teritorijos. Fontanas žymi požeminės upės vagą. „Požeminė upė buvo vienas pagrindinių atspirties taškų“, – prisipažįsta R. Kmita. Romane rašytojo fantazija išjudina antkapius primenančius fontano žiedlapius ir požemiuose Remyga pavirsta vilkolakiu. Remyga turi užduotį – išvalyti upę – išvalyti žmonių atmintį.

Kaip pasakoja rašytojas, Rūdės upė kadaise nebuvo požeminė, bet išties buvo labai užteršta. Nėra tiksliai žinoma, kada upelis atsidūrė vamzdžiuose po žeme. Pasakojama, kad 1831 m. malšinti sukilimo atvykusios Rusijos carinės kariuomenės pulkininkas Kriukovas, norėdamas pasigirti dideliais laimėjimais prieš sukilėlius, savo pranešime rašė: „Tiesiog po žygio forsavome Rudės upę ir sėkmingai užėmėme Šiaulių miestą…“

R. Kmita teigia, kad ekologijos tema jam, rašant šį romaną, taip pat buvo svarbi. „Tai pramoninis miestas. Aplink aerodromą žemę galima uždegti“, – sako R. Kmita.

Romane kuriama klampi, slogi atmosfera. „Ši knyga apie atgimimą, laisvę, bet tai buvo persisunkę ir absurdu, melu“, – pastebi rašytojas. „Greitai buvo suprasta, kad iš idealų neišgyvensi, kad reikia pinigų“, – deromantizuoja R. Kmita.

Anot A. Rusevičiaus, žingsniuojame „pirmuoju Sovietų Sąjungoje bulvaru“ – Vilniaus pėsčiųjų gatve. Paskui pasukame į Vasario 16-osios gatvę. R. Kmita atkreipia dėmesį, kad gatvę įrėmina dvi vertikalės – vandens bokštas vienoje pusėje ir bažnyčia – kitoje. Šioje gatvėje – ir Sauliaus Kuzmos freska „Sakalas“. Piešinys reklamuoja kadaise čia buvusią fotoateljė.

„Fotografija romane svarbi. Nuotraukose pasimato tikri žmonių veidai. Remygą supančių žmonių veidai kadruose deformuojami tuomet, kai juose esama komunistinės smarvės“, – pasakoja R. Kmita.

Paukštis romane taip pat svarbus, jis vizijose Remygai pasakoja apie dingusių tėvų lemtį. Rašytojas atkreipia dėmesį, kad Šiaulius supančios vietovės neretai turi „paukštiškus“ pavadinimus. Knygoje svarbų vaidmenį atlieka laumė Laima. Tautosaka byloja, kad laumės – plunksnuoti padarai.

Pasiekiame buvusią Turgaus (vėliau – Pergalės, dabar – Prisikėlimo) aikštę. Jos šone stovėjo paminklas, kuriame vaizduojami Stalinas ir Gorkis. Karo sugriautoje aikštėje sovietinės okupacijos metu pirmiausia iškilo paminklas Raudonosios armijos kariams. Tą kareivio paminklą statė vokiečių belaisviai ir jam pozavo vokietis.

Žiūrėti nuo 14:56.

Šioje aikštėje vyko vaidinimas – studentai vaidino, kaip Stalinas ir Hitleris vedasi lietuvaitę, sakytum, Lietuvą, pririštą virve. „Žagtelėjau, kai radau nufilmuotą šitą performansą“, – teigia R. Kmita. Taip 1989 metais buvo paminėtas Ribbentropo ir Molotovo paktas.

Kai 1991 metais buvo nukeliamas kareivis, tą pačią dieną pro šalį link Rygos važiavo sovietiniai kareiviai. „Turėjo būti įtampos“, – svarsto R. Kmita.

Rašytojas pamini ir metalo reikšmę romane. Anot jo, yra tokia legenda, kad Šiaulius puolė geležiniai žmonės, todėl vietiniai susidegino, kad nebūtų paimti į nelaisvę. „Tokia Pilėnų vietinė versija“, – sako R. Kmita. Romane veikia ir Kriugeris su pirštine metaliniais nagais, apdegusiu veidu. Ugnis – dar viena romano siužeto palydovė.

A. Rusevičius parodo, kur buvo įėjimas į slaptą naktinį klubą, kuris vadinosi „Bumbuls“. Jo interjere būta sienų tapybos, kurios autoriai – Samas iš „BIX`ų“, menininkas Paulius Arlauskas. Baras buvo padarytas iš karsto su stikliniu dangčiu, kuriame matėsi žmogaus skeletas. „Čia buvo visko, ko niekur kitur nebuvo, o Šiauliuose tuomet beveik nieko ir nebuvo“, – apie naktinio gyvenimo ypatybes sako A. Rusevičius.

R. Kmita tikina, kad šio naktinio klubo įvaizdis tiko jo romano blogio linijos plėtotei. Klube savo nešvarius reikalus tvarkė Uošvis, pagrindinis romano antiherojus.

Netoli policijos komisariato buvo restoranas „Vilkolakis“, į jį daug policininkų eidavo pavalgyti. „Kai tai sužinojau, vėl staiga visa grandinė nusitiesė“, – prisimena R. Kmita. Toje kavinėje buvo keistos Eduardo Juchnevičiaus freskos. Grafikas ir poetas taip pat yra išleidęs eilėraščių rinkinį „Vilkolakiai“ (1988 m.). Policininkas, šuo, vilkolakis – R. Kmita sulieja šiuos įvaizdžius Remygos asmenyje.

R. Kmitai iškalbinga pasirodė Policijos muziejuje eksponuojama apie 1990-uosius metus lietuvių policininkų dėvėta uniforma – tai milicininko uniforma su įsiūtais lietuviškais ženklais.

Uošvis romane persimaino į Buratiną – Pinokio kopiją, padirbinį. „Jis netikras ir meluoja. Jis – postsovietinio nykumo, chamizmo, melo metafora. Tai naujojo ruso įvaizdis“, – komentuoja R. Kmita. Šiauliuose buvo pano ant Taupomosios kasos sienos – kaip reklama, vaizdavusi pinigus kasantį Buratiną. Uošvis romane turi „Buratino“ žaislų parduotuvę. „Kaip vyšnia ant torto – sužinojau, kad Afganistane išbandytas baisus sovietų tankas, vadintas buratinu“, – sako R. Kmita.

Romane veikia dar trys mitiniai, fantastiniai personažai – meška, jautis ir vaikiukas. Jautis ir meška pasiskolinti iš miesto herbo. Meška žemaičiuoja, nes ji yra Žemaitijos simbolis. Jautis – Poniatovskių giminės simbolis. Dar vienas herbo elementas – apvaizdos akis – R. Kmitai siejasi su vaiku – nekaltumo, gėrio simboliu. Vaikas – nužengęs iš Aloyzo Toleikio dekoratyvinės skulptūros „Motinystė“.

Knygos finalas vyksta prie Kryžių kalno. Čia įvykstantis nusikaltimas – realus įvykis. „Yra ir kraupesnių detalių, tačiau jos netiko, jų nenaudojau. Žuvusio policininko motinai turbūt buvo sutrikusi sveikata“, – pasakoja R. Kmita. Rašytojas specialiai į Kryžių kalną važiavo naktį, kad patirtų tą kiek baugią atmosferą.

Popiežius Jonas Paulius II Kryžių kalnui dovanojo kryžių. Kad šis nebūtų pavogtas, buvo įrengta apsauginio būdelė...

„Tas įvykis tikras, bet kitoks. Mano romane nėra dokumentikos, paimu faktus, papurtau, sumaišau, sudedu kelis skirtingus šalia. Juk taip prasmes ir sukuriame. Taip sukuriamos ir metaforos: nesusiję, bet panašūs reiškiniai sujungiami. Miestą tada kaip visumą matai. Siūlai įsivaizduoti, o jei šie ryšiai vis tik būtų“, – savo rašymo metodą apibūdina rašytojas.

Menotyrininkas Ernestas Parulskis R. Kmitos literatūros žanrą apibūdino taip: „Tai – ne magiškasis realizmas, bet magiškoji dokumentika.“

Prie Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios stovi Jono Pauliaus II granitinė skulptūra. Popiežius šioje bažnyčioje lankėsi 1993 metais. Legenda pasakoja, kad jis tuomet priklaupė ant neseniai dažytų grindų ir jo kelis nusidažė raudonai. Taip ir skulptūroje, ją pastačius, netrukus išryškėjo raudona granito dėmė toje pačioje vietoje.

R. Kmita teigia, kad tuo metu tai buvo galinga jėga – įvairūs tikėjimai, religijos. Bažnytėlėje 1988 m. veikė Mažasis teatras. Čia buvo pastatytas baltų mitologija paremtas mistiškas spektaklis. Jis panaudojamas ir romane. „Skaičiau pjesę, ten kosmosas, nieko nesuprasi“, – sako R. Kmita.

„Vilkolakis dar buvo vadinamas Dievo šunimi. Jis man tinka kaip tas, kuris susigrumia su blogiu. Ką nors išsigalvoji, o vėliau randi faktų, kurie tarsi patvirtina tavo pramaną“, – kalba rašytojas. R. Kmita pastebi, kad „katalikybė rimtai į blogį žiūri – jis yra. Kai nieko nedarai, viskas apauga piktžolėmis, apeina pelėsiais ir blogis lengviau sklinda.“

R. Kmita teigia, kad jam „komunistų sugrįžimas buvo blogis“. Rinkimus nepriklausomybės pradžioje, anot jo, laimėjo tie, kurie „savi“.

„Remygą“ autorius rašė kaip pjesę, bet paraleliai rengė ir romaną, nes jam buvo svarbu, kad kūrinys nebūtų efemeriškas, išliktų. Spektaklį statė režisierius Oskaras Koršunovas, bet dėl pandemijos spektaklis rodytas tik kartą.

R. Kmita šiuo metu rengia „knygą apie nerimą, baimes, pyktį Sigito Gedos poezijoje ir jo gyventu laiku“. „Jis buvo pusiau angelas, pusiau velnias. Kažkas jį graužė iš vidaus. Jis buvo išbalansuotas cenzūros spaudimo, iš čia ir konfliktiškumas, neurozės“, – komentuoja R. Kmita.

„Reikia vis tik ir kokią komediją parašyti“, – svarsto rašytojas.

Anksčiau pagal romaną „Pietinia kronikas“ po Šiaulius vedžiojęs A. Rusevičius jau rengia ekskursiją pagal „Remygą“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.