Kultūra

2021.09.12 12:47

Šukytės knygų rekomendacijos: kruvini įvykiai Pietų Korėjoje, paslaptingai įsiurbiantis miestas ir Kauno modernizmas

Ieva Šukytė2021.09.12 12:47

Su knygomis turiu įdomų santykį. Pirmoji, perskaityta penkerių, prisigėrė ašarų, mat nebuvo taip lengva mokytis jungti skiemenis. Vidurinėje mokykloje laimėjau vasaros skaitymo konkursą už daugiausia perskaitytų knygų, o paskutiniais gimnazijos metais atradau prarastąją kartą ir vokiečių bei prancūzų autorius.

Tiesa, paskui prasidėjo dailėtyros studijos ir teko visiškai pasinerti į akademinę literatūrą. Nors studijuodama šešerius metus, galiu pripažinti, daug išmokau apie dailę, architektūrą, fotografiją ir kiną, mano ryšys su grožine literatūra beveik išnyko.

Net baigus magistrantūrą prireikė poros metų, kol vėl pradėjau mėgautis romanais. Pasąmonėje įsigalėjo ydinga mintis, kad privalau skaityti tik tokią literatūrą, kuri būtų naudinga mano profesijai, visiškai atmesdama tai, kad knyga gali būti tiesiog malonus laisvalaikio praleidimo būdas ir ne kiekviena privalo mane ko nors išmokyti. Nors jau nemažai metų dirbu kino industrijoje – rašau straipsnius ir koordinuoju komunikacijos projektus, tarp mano rekomendacijų nėra nė vienos bent jau tiesiogiai su kinu susijusios knygos.

Lietuvos skaitytojams Pietų Korėjos rašytoja Han Kang geriausiai žinoma dėl Bookerio premija apdovanoto romano „Vegetarė“. Tačiau man labiausiai atmintyje įstrigo kita rašytojos knyga – „Human Acts“, kurią aptikau Vilniaus knygyne „Eureka“. Autorė joje rašo apie savo šalies skaudžią praeitį ir 1980-ųjų Kvangdžu sukilimą, pražudžiusį šimtus nekaltų miesto gyventojų.

Han Kang buvo devyneri, kai, likus keliems mėnesiams iki kruvinų įvykių, ji su šeima persikėlė gyventi į Seulą. Namuose, kuriuose ji augo, per sukilimą buvo nužudytas jaunas paauglys ir keli kiti jaunuoliai. Rašytoja, įkvėpta skaudžios vaikino istorijos ir sukilimo, parašė romaną, jame per kelis veikėjus pasakoja apie 1980-ųjų pasipriešinimą diktatūrai ir jo padarinius išgyvenusiems asmenims.

Suprantu, kad „Vegetarės“ gerbėjams ši knyga dažnai pasirodo sausa. Autorė tiesiog skrodžia per puslapius šaltu tonu, tačiau paskutiniai puslapiai išties paveikia. Galbūt dėl to, kad apie Kvangdžu jau šiek tiek sužinojau žiūrėdama Lee Chang-dong vaidybinį filmą „Mėtinis saldainis“, ši knyga mane dar labiau įtraukė, ypač kai Pietų Korėjos diktatūrinis valdymo laikotarpis man buvo menkai pažįstamas.

Sunku įsivaizduoti, kaip valstybės vadovas įsako šaudyti savo šalies piliečius, bet tikriausiai vien dėl to verta perskaityti šią knygą. Ypač kai tiek daug neramumų šiuo metu vyksta ir mūsų kaimyninėse šalyse.

Roberto Bolaño romanas „2666“ buvo mano vienas pirmųjų pandeminių skaitinių. Tiesa, internetiniame knygyne tuo pačiu metu užsisakiau ir László Krasznahorkai „Šėtoniškąjį tango“. Nors pastaroji žymiai trumpesnė ir įveikiama per vieną dieną, R. Bolaño žodžių lengvumas paėmė viršų ir beveik 900 puslapių knygą įveikiau per kiek daugiau nei savaitę.

Tai kol kas vienintelė mano perskaityta Lotynų Amerikos rašytojo knyga, nors lentynoje jau kurį laiką savo eilės laukia „Pašėlę detektyvai“. Į išgalvotą Meksikoje, netoli JAV pasienio, esantį miestą knygos veikėjai patraukia dėl skirtingų paskatų, nors knyga prasideda nuo literatūros kritikų ir paslaptingo rašytojo Beno fon Arčimboldžio paieškų, kuris būtent ir atveda juos į Meksiką.

Mieste paslaptingai dingsta jaunos moterys, o jų žudikai taip ir nerandami. Veikėjai keičiasi vienas po kito, juos visus jungia paslaptingas miestas, jis juos visus tiesiog įsiurbia, net jei ir bandai iš jo pabėgti. Vakarai su šia knyga prabėgo labai greitai, net jei greitai ir nebesuseki kai kurių veikėjų vardų. Manau, daugelį gali atbaidyti romano storis, todėl knygą geriausia skaityti turint daugiau laisvo laiko arba per atostogas.

Trečioji mano rekomenduojama knyga – duoklė studijoms. Nors šiuo metu sugrįžau į akademinę aplinką su Azijos studijomis, trejus metus tyrinėtas Lietuvos tarpukaris visada išliks man artimas. Dr. Marijos Drėmaitės sudaryta knyga „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“ pasirodė, kai studijavau magistrantūroje. Dailės ir architektūros tyrinėtojų tekstai naujai nušvietė tarpukario laikinosios sostinės architektūrą ir jos priežastis. Gausiai archyvinėmis fotografijomis papildyta knyga perteikia to laikmečio kultūrą ir vyravusią atmosferą, kurios fone iškilo modernizmo pastatai.

Lietuvių ir anglų kalbomis išleista knyga tinka ne tik šios srities profesinį išsilavinimą turintiems asmenims. Tekstai parašyti lengvai ir aiškiai, įkandami ir paprastam skaitytojui, kuriam, tikiu, paskui labai norėsis pasivaikščioti po Lietuvos banko, Kauno karininkų ramovės, Lietuvos pašto ir kitus išlikusius Kauno tarpukario pastatus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt