Kultūra

2021.09.04 16:30

Pasaulinio garso dirigentas Johnas Eliotas Gardineris apie savo ūkį: galima daug ko išmokti iš gyvūnų gyvenimo ritmo

Rasa Murauskaitė, LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su vasara“, LRT.lt2021.09.04 16:30

Rygos ir Jūrmalos festivalio pirmąjį savaitgalį Mario Jansono festivalio orkestrui dirigavo pasaulinio garso dirigentas, vienu įdomiausių ir dinamiškiausių pasaulio muzikų tituluojamas Johnas Eliotas Gardineris. Puikus senosios muzikos specialistas, ypač atsidavęs Johanno Sebastiano Bacho muzikai, iki šiol tvirtina, kad būtent šis baroko epochos kompozitorius yra tikrasis „muzikos gravitacijos centras“. 

Ne tik apie tai, bet ir apie vieną svarbiausių dienų Johno Elioto Gardinerio gyvenime, taip pat ko maestro mokosi iš savo ūkyje auginamų karvių, avių ir vištų, pasikalbėjome per vieną iš pertraukų tarp repeticijų.


– Maestro, kaip suprantu, Mario Jansono festivalio orkestras – šiek tiek improvizacinis. Vos keturias savaites turėjote galimybę su juo dirbti. Papasakokite apie tai. Kaip jums pavyko orkestrą per tokį trumpą laiką suburti, paruošti?

– Šioks toks stebuklas, kad mums pavyko susiburti. Bavarijos radijo orkestro vadyba tiesiog neleido orkestrui atvykti, o tai nepaprastai nuliūdino tiek mane, tiek atlikėjus, tiek čionykštę publiką. Nesupratau, kodėl neleido, bet su manimi tai niekaip nesusiję. Bet orkestro muzikantai pasakė: „Tiek to, mes atvykstame.“ Sprendimas buvo labai drąsus, atsižvelgiant į visus suvaržymus, kovidą ir visa kita.

Manau, tai daug pasako apie juos kaip žmones ir muzikus. Orkestrantai pasirinko atvykti, jie čia buvo 2019-aisiais, jiems labai patiko ir jie norėjo sugrįžti. Dalis muzikų yra ir iš kitų orkestrų, kuriems yra dirigavęs Maris Jansonas, – tai Amsterdamo Concertgebouw, Vienos, Berlyno ir Oslo filharmonijų orkestrai. Visiems pavyko sulipti, galima sakyti, paskutinę minutę. Tai buvo savotiškas eksperimentas, o aš esu labai laimingas, kad esu čia ir galiu diriguoti dviem pirmiesiems Mario Jansono festivalio orkestro koncertams.

– Programoje – Schumannas ir Brahmsas. Kartą esate sakęs, kad Brahmso muziką nepaprastai mėgstate. Papasakokite apie programą šiek tiek daugiau. Kodėl būtent tokią šiam koncertui pasirinkote?

– Schumannas ir Brahmsas skirtingais būdais į 19 amžiaus muziką atnešė 16–17 amžių baroką ir ankstyvąją 18 amžiaus muziką. Abu labai domėjosi muzikos stilistikos šaknimis, be to, abu buvo mokslo žmonės, ypač Brahmsas. Jis kruopščiai tyrinėjo choro muziką, visų pirma, juk ir buvo choro dirigentas Hamburge, Detmolde, Vienoje. Dievinu Brahmso muziką chorui, kaip ir Schumanno.

Bet, kalbėdamas apie Brahmso chorinę muziką, galvoje turiu jo simfonijas. Gal tai beprotiška, bet jas laikau chorinėmis simfonijomis be choro. Choru tampa orkestro instrumentai, suskirstomi į tris grupes: styginius, medinius ir varinius pučiamuosius. Faktūroje pilna antifoninių pasikalbėjimų, dialogų pačiame orkestre. Visa tai Brahmsas perėmė iš 17 amžiaus kompozitoriaus Heinricho Schutzo ir jo mokytojo Giovanni Gabrielio. Visoje Brahmso muzikoje plačiai reiškiasi antifoninis pradas. Labai tai vertinu.

O Schumannas – tarsi Brahmso krikštatėvis. Jie buvo labai artimi, draugai. Brahmsas buvo artimas ir su Schumanno žmona Clara, nors po Schumanno mirties juodu nesutarė: Brahmsas gynė dalį ankstyvosios ir pačios vėlyviausios Schumanno kūrybos, o Clara nenorėjo to girdėti. Ginčas tuo metu buvo gana aršus.

Šiedu kompozitoriai vieni stebuklingiausių, genialiausių, poetiškiausių 19 amžiaus kūrėjų. Jie perėmė Beethoveno tradiciją, jo palikimą ir pasuko jį kita kryptimi savo orkestrinėje, taip pat ir kamerinėje muzikoje.

– Pakalbėkime daugiau apie jus patį, jūsų karjerą. Žinau, kad iš pradžių studijavote istoriją, arabų ir viduramžių ispanų kalbas. Tada pradėjote diriguoti. Tikiu, kad šią istoriją esate pasakojęs daug kartų, bet pasidalykite ir su mumis – kada įvyko tas lemtingas pokytis, kai nusprendėte karjerą susieti būtent su muzika?

– Tai nutiko vieną konkrečią dieną. Buvo 1964 metų kovo 4-oji. Tuo metu studijavau Kembridže. Tądien pirmą kartą dirigavau „Palaimintosios Mergelės Marijos mišparus“. Man tai buvo didžiulis galimybių išbandymas, taip pat ir bandymas atsakyti į tuomet atvirą klausimą, kaip norėčiau, kad klostytųsi mano gyvenimas. Tuo metu buvo daug neužtikrintumo. Nežinojau, ar būsiu akademikas, ar diplomatas. Norėjau dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, man rūpėjo atkurti santykius tarp Britanijos ir arabų, Vidurinių Rytų šalių. Tuomet man tai buvo labai svarbu.

Esu kilęs iš ūkininkų šeimos ir vienu metu svarsčiau, kad gal ir man reikėtų būti ūkininku. Tačiau tą 1964 metų kovo vakarą nusprendžiau, kad muzika yra mano likimas. Tada pradėjau rimtai studijuoti muziką. Nuostabūs buvo vieni studijų metai Londono Karališkajame koledže. Dar nuostabesni buvo dveji metai studijuojant muziką – harmoniją, kontrapunktą, solfedį – pas Nadią Boulanger Paryžiuje.

– Nadia Boulanger – viena įtakingiausių 20 amžiaus muzikos pasaulio personų. Pasidalykite mintimis apie ją kaip dėstytoją ir kaip asmenybę.

– Kaip ir sakote, ji buvo nepamirštama, labiausiai gerbiama muzikos mokytoja 20 amžiuje. Jos ausis buvo jautriausia iš visų mano kada nors sutiktų muzikų. Ji buvo nepaprastai reikli mokiniams, buvo mums žiauri, bet kartu ir maloni. Bent jau galėjo būti maloni, nors ne visada tokia būdavo.

Muziką ji išmanė labai plačiai – nuo ankstyvųjų viduramžių iki šiuolaikinės. Ji buvo artima Stravinskio bičiulė. Tą pačią minutę, stovėdama vidury auditorijos, ji galėjo keliauti nuo Josquino Desprez iki Brahmso, Pendereckio, tada grįžti prie Heinricho Schutzo, Monteverdi, Williamo Byrdo ir galiausiai pereiti prie Bacho ar Stravinskio. Visa tai galėdavo įvykti akimirksniu. Nepaprasta.

Nadia Boulanger turėjo labai stiprius moralinius įsitikinimus, ką reiškia būti muziku. To ji nelaikė lengvu pasirinkimu. Ji vertė mus sau kelti iššūkius ir kasdien savęs klausti, kodėl mes esame muzikai. Ką norime pasiekti? Ar esame pakankamai geri? Ar apskritai galime tai daryti? Ką turėtume daryti geriau? Ir kam išvis čia esame?

Pati ji sakydavo: „Čia esate tam, kad tarnautume muzikai.“ Galimybė mokytis iš jos, perimti jos išmintį, jos žinias man buvo didžiulis žingsnis į priekį. Esu jai nepaprastai dėkingas.

– Prisiminkime tą naktį, kai nusprendėte tapti muziku, pakeisti karjeros planus. Esate vienas istoriškai informuoto atlikimo judėjimo pradininkų. Tad grįžkime į aštuntąjį dešimtmetį – kaip tuo metu atrodydavo senosios muzikos atlikimas? Kodėl nusprendėte, kad šioje srityje reikalingas pokytis?

– Aštuntajame, tiksliau, septintajame dešimtmetyje vyravo tendencija visą baroko muziką groti taip pat kaip ir klasikinę ar romantinę. Viskas buvo atliekama daugiau mažiau panašiu stiliumi su nedideliais pokyčiais. Barokinė muzika būdavo grojama tiesiog šiek tiek subtiliau. Maniau, dėl to praleidžiame galimybę – juk senosios muzikos pasaulis pilnas gyvybės.

Kalbu, žinoma, apie didžiuosius kūrėjus – Bachą, Hendelį, prancūzų kompozitorių Rameau, taip pat dar anksčiau kūrusius Monteverdi, Schutzą, Purcellį. Poreikis atsigręžti buvo didžiulis, atsigręžti ir suprasti, ką jie iš tikrųjų girdėjo, kai kūrė, ir pabandyti tai atkurti ar, mažų mažiausiai, iš to garsų pasaulio pasimokyti. O tada viską suvirškinti ir pristatyti 20 amžiaus klausytojams. Procesas buvo begalinis ir nuolatos stebinantis. Žinoma, niekada negali būti 100 procentų tikras dėl to, ką darai, nes nėra įrašų.

Tai buvo iššūkių pilnas metas. Žmonės buvo labai skeptiški, ypač simfoninių orkestrų muzikantai. O ir patys judėjimo pradininkai buvo gana užsispyrę, tvirtai laikėsi to, kas, jų nuomone, buvo teisinga. Kaip dažnai būna, judėjimo pionieriai tuo pačiu metu per daug pasitiki savimi, bet kartu jaučia ir nesaugumą. Užtruko, kol patys pasiekėme sutarimą.

Tiesą sakant, ne tik sutarimą – vyravo požiūrių įvairovė. Pavyzdžiui, Harnoncourto „Concentus Musicus“ neskambėjo taip kaip mano „English Baroque Soloists“. Mokėmės vieni iš kitų. Pats nepaprastai daug išmokau iš Harnoncourto, taip pat iš Gustavo Leonhardto. Bet daugiausia pats eksperimentavau ir su muzikantais. Tai buvo tikra atradimų kelionė, įkvepiantis gyventi laikas. Labai įkvepiantis.

– Ypatingas ryšys jus sieja su Bacho muzika. Daugybę jos esate atlikęs, netgi parašęs knygą, o viename interviu minėjote, kad kartais atrodo, jog Bachas jums tarsi draugas. Kur, jūsų nuomone, slypi Bacho genialumas? Visi žavisi skirtingais jo kūrybos ir asmenybės aspektais, bet visi sutaria, kad jis buvo genijus. Kas jums yra tikrasis Bacho genialumas?

– Niekada nesakiau, kad Bachą laikau savo draugu, nes būtų per daug įžūlu. (Juokiasi.) Sakiau, kad jaučiu, jog, praleidęs daugybę metų, daugybę valandų prie jo muzikos, gilindamasis į jo gyvenimą, kūrybos kontekstus, rašydamas knygą, šiek tiek prie jo priartėjau. Bent jau tikiuosi – Dieve, man prireikė viso dešimtmečio tai knygą parašyti!

Matote, Bachas yra universalus. Į jį visuomet galima atsigręžti. Grįžtant prie šio vakaro koncerto, Brahmsas ir Schumannas – abu vis grįždavo prie Bacho, tarsi prie gravitacijos centro, muzikinės sveikatos ašies, muzikos tobulumo etalono. Lygiai taip pat jaučiuosi ir aš. Užaugau mokydamasis Bacho motetus mintinai, kol dainavau diskantu.

Smuiku teko groti du jo smuiko koncertus, tiesa, nelabai profesionaliai, bet man labai patiko mokytis Bacho instrumentinės muzikos. Šalia manęs jis buvo visą gyvenimą. Nebūna nė vienų metų, kad neatlikčiau ar nestudijuočiau Bacho. 2000-aisiais atlikau visas jo bažnytines kantatas tomis dienomis, kurioms jos buvo parašytos. Tai buvo didžiulė patirtis, bandant susijungti su jo gyvenimo ritmais Veimare, Leipcige, kur jis dirbo.

– Minėjote, kad užaugote ūkyje. Ne kartą esate pasakojęs, kad ūkį vis dar turite ir labai dažnai ten leidžiate laisvalaikį. Ūkis vis dar svarbus kaip vieta, kur galite pailsėti, pamąstyti?

– Taip, būtent ten galiu pamąstyti, bet ne visada pailsėti – buvimas ūkyje pats savaime labai aktyvus. Tačiau kartu tai nuostabus, gaivinantis pokytis, kuris leidžia atitolti nuo beprotiškos muziko profesijos, – juk tenka daug keliauti, bent jau tekdavo prieš COVID-19.

O ūkis man toks pat svarbus kaip muzika. Žemė, tai, ką ji duoda, žemės vaisiai. Taip pat gyvūnai, kuriuos auginame, man yra didžiulis įkvėpimas. Galima daug ko išmokti vien iš jų gyvenimo ritmo. Karvės, kiaulės, avies ar vištos gyvenimo ciklų. Labai svarbu išlikti sąmoningam ir suleisti šaknis į žemę. Man tai labai svarbu.

– Klasikinė muzika pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai keitėsi. Gausu diskusijų apie pagrindinius šio lauko iššūkius. Žinoma, vienas jų – COVID-19, tačiau jis paveikė be išimties viską. Jeigu žiūrėtume plačiau, ką laikote pagrindiniais šiandienos klasikinės muzikos iššūkiais?

– Jaunų žmonių atėjimas į koncertų sales, galimybė jiems muzikuoti, patiems nuspręsti, ar nori tapti muzikais, ar nori atiduoti tam savo gyvenimą. Muziko gyvenimas nepaprastai turtinantis, bet iššūkiai gerokai didesni, o dabar – dar ir dėl COVID-19. Aplinka karjerą pradedantiems jauniems muzikams nėra labai palanki. Manau, visi turime daryti tai, kas yra mūsų galioje, kad palengvintume jiems kelią, suteiktume galimybę augti ir patirti tą grožį, kurį patyrėme mes.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt