Kultūra

2021.09.05 12:28

Grickevičiaus įspūdžiai iš Zalcburgo festivalio: tai gerai organizuotas sapnas

Julijus Grickevičius2021.09.05 12:28

Šią savaitę nuskambėjo finaliniai plojimai šešiolikoje Zalcburgo festivalio scenų. Taip baigėsi 101-asis festivalis, per 46 dienas parodęs 163 renginius. Sukurtas ant trečiojo dešimtmečio pasaulio pamatų, vienas svarbiausių klasikinės muzikos traukos centrų nenutilo net per pandemijos piką, pažymėjo savo šimtmetį.

Koks šis įvykis 21 amžiaus dažniu, prisitaikęs ir išbandytas laiko, priėmęs skaitmenizacijos iššūkius, kaip jis išlaiko bendruomenės pojūtį individualizuotos visuomenės laiku ir kaip sąveikauja pasaulio meno archyvo funkcija ir realybės jausmas?

Mozarto miesto dvasia režisierius Maxas Reinhardtas, dramaturgas Hugo von Hofmanstalis ir kompozitorius Richardas Straussas sukūrė šį menų festivalį ir pagaliau įgyvendino nuo 19 amžiaus pabaigos sklandžiusius bandymus čia sukurti įvykį. Jiems pavyko. Pavyko 1920-aisiais savo atvirumu, aprėptimi atsverti įsivyraujančias tendencijas, kaip anuomet, taip ir dabar festivalis remiasi humanistiniais principais, siekia likti pasiekiamas visiems.

Šiandien jo tęsėjams pavyko likti kokybės etalonu klasikinės muzikos žemėlapyje. Jeigu tai įvyksta vienoje Zalcburgo scenų, vadinasi, tai asmeninė festivalio rekomendacija ir garantija. Galima nekreipti dėmesio į miesto turistinę pusę, marcipaninius saldainius, bet kaip muzikos didžiosios asmenybės įamžintos ir tebegyvena mieste – žavi. Jos čia ne po stiklu ar mistifikuotos pagarbos ženklais, bet, atrodo, visada šalia.

Festivalis turi savo ritualų ir tradicijų, viena jų – Hofmannstahlio „Jederman“ – keliauja iš festivalio į festivalį. Būtent šis veikalas buvo pirmas festivalio pasirodymas Katedros aikštėje.

Lietuvos vardas minimas ne tik operos „Elektra“ afišose. Koncerte su Vienos filharmonijos orkestru ir dirigentu Andriu Nelsonu pasirodė Violeta Urmana, o Mirga Gražinytė-Tyla dirigavo Birmingamo miesto simfoniniam orkestrui. Programoje numatytas Asmik Grigorian ir festivalio intendanto, pianisto Markuso Hinterhäuserio lied rečitalis nukeltas į 2022-ųjų programą.

Sunku aprėpti visą festivalio mastą – operos, dramos spektakliai, simfoninės ir kamerinės muzikos koncertai, programa vaikams ir jaunimui, Herberto von Karajano dirigavimo prizas. Neslėpsiu, tai ir brangu. Man pavyko apsilankyti dviejuose pasirodymuose, abu jau rodomi antrąsyk. Nuo buvusio festivalio intendanto Alexandro Pereiros laikų atsisakyta principo „vien tik nauja“. Tad operų programos naujienos – Luigi Nono opera „Intolerannza 1960“, Romeo Castelluci intepretuota W. A. Mozarto opera „Don Žuanas“.

„Laiko ir tiesos triumfas“ sukurtas visiškai jauno, 21 metų Händelio, atvykusio užkariauti Romos operomis. Skirtingai negu Florencijoje ar Venecijoje, čia Vatikanas jas draudė. Tad jaunam vokiečiui vyskupas Benedetto Pamphili pats parašė libretą, šis klusniai viską sudėjo į oratoriją. „Haus für Mozart“ scenoje Roberto Carseno inscenizacijoje Grožis, Belezza, dalyvauja grožio konkurse ir, aišku, laimi. Šlovė, fotografai, Malonumų Piacere gundymai ir kvietimas nepaisyti piktųjų Laiko Tempo ir Tiesos Disinganno pamokymų, kurie įvairiais būdais bando įrodyti, kad grožis – dalykas trapus ir laikinas.

Viskas sudėtingėja, antrajame veiksme scena virsta milžinišku veidrodžiu, metafora, kurioje save mato ne tik personažai, bet ir publika. Finale scena visiškai tuščia, vienintelės dekoracijos – sienos ir konstrukcijos, o grožis išeina pro dekoracijų duris, vis toldamas nuo Malonumų į tiesos kelią. Tai alegorija ir režisierius R. Carsenas, mano galva, pasekė B. Pamphili tekstu ir tiesomis, kurios, neslėpkime, dogmatiškos.

Kas arčiau mūsų laikų, tai neįkyriai technologiškai sukonstruotas pastatymas: besikeičianti scenografija, projekcijų, čia pat filmuojančių kamerų sinergija, beveik kinematografiškas scenovaizdis ir vaidyba. Žinoma, nuostabūs balsai.

Tikriausiai dėl Cecilios Bartoli čia ir atvyko dauguma klasikos piligrimų, jos amžiaus ir vokalinės formos dermė neleido galvoti apie pirmąjį komponentą. Bet didžiausias vakaro atradimas – Regula Mühleman. Koloratūros puota, kurioje orkestras „Les Musiciens du Prince-Monaco“ su Gianluca Capuano prie pulto buvo puikus tiek „olimpiniais“ tempais ir gyvybe, tiek vienais gražiausių piano, pavyzdžiui, „Lascia la spina“, po kurio Ceciliai Bartoli publika padovanojo teatrą perplėšiančias ovacijas.

Pagrindinis kelionės tikslas – R. Strausso „Elektra“, režisuota Krzysztofo Warlikowskio. Apie ją tiek kalbėta, skaityta, kalbinta ir žiūrėta vaizdo įrašų, regis, pastatymas gerai pažįstamas. Tačiau įrašas neperteikia pagrindinių pojūčių. Pirmiausia dirigento Franzo Welserio Mösto vairuojamo Vienos filharmonijos orkestro, kuris instinktyviai jaučia R. Strausso muziką, jo dainuojančios, ne rėkiančios dinamikos. Šis orkestras yra nuolatinis festivalio rezidentas.

Antra – spektaklio vietos, „Felsenreitschule“. Tai nepaprastai įdomi salė, įsikasusi į kalną, tad akmuo – natūrali dekoracija. Visas spektaklis išdėstytas 40 metrų pločio scenoje, reikia spėti sugaudyti vaizdinius. O jų tiek režisieriaus, tiek scenografės Małgorzatos Szczęśniak užmanyme daug.

„Felsenreitschule“ – tai buvusi žiemos jojimo mokykla, savo istoriją skaičiuojanti nuo 17 amžiaus, kai čia įkurtos arkivyskupo arklidės, panaudojus kalnų akmenis naujosios Zalcburgo katedros statyboms. Festivalis ją pradėjo naudoti 1926 metais ir palaipsniui susiformavo visavertė uždara salė. Tiksliau, per laiką čia susiformavo festivalio širdis. Už sienos šešiasdešimtaisiais atsirado „Grossesfestspielhaus“, Didžioji festivalio salė, o ta pačia infrastruktūra naudojasi 2006 metais pastatytas teatras „Haus für Mozart“. Tai trys iš devynių pagrindinių festivalio lokacijų.

Mano matytame spektaklyje į Zalcburgą sugrįžo Chrysothemis vaidmenį atlikusi Asmik Grigorian. Privalu paminėti, kad čia ji atvyko tiesiai po debiuto Richardo Wagnerio sukurtame ir jo muzikai dedikuotame Bairoito festivalyje. Pristatydamas jos portretą „New York Times“ ją pavadino dainininke su nepasotinamu apetitu rizikai ir pridūrė, kad net ir jos išdainuota telefonų knyga skambėtų kerinčiai.

Pirmuosius spektaklius dainavo Vida Miknevičiūtė, debiutavusi Zalcburge. Ją reikli publika ir kritikai sutiko itin šiltai ir pakiliai. Išgyvenant spektaklį užtenka pasakyti, kad įtampa ir įtaiga buvo pakelta tiek, kad svorio netenkama tiek dainuojant, tiek klausant. Spektaklis reikalauja būti ne stebėtoju, o didžiulės dramos liudininku. Kai lemiamu momentu ant akmeninių sienų nutykšta kraujas, atrodo, kad jis varva ne tik nuo scenografijos, bet ir nuo mūsų, publikos.

Solisčių balsai nesunkiai skrodė „Felsenreitschule“ akustiką, nepriklausomai nuo sėdėjimo vietos. Tą patį galima pasakyti apie vaidybą. Komplimentų nusipelnė ir Klitemnestros vaidmenį atlikusi Tanja Ariane Baumgartner, ir Orestas Christopheris Maltmanas. Publika trypė pabaigoje, ypač kai lenkėsi lietuvaitės.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt