Kultūra

2021.09.03 19:10

Žymiuoju Roy Anderssonu žavėjęsis Tomas Smulkis: iš jo herojų lengva pasijuokti, bet nesunku ir susitapatinti

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.09.03 19:10

Rugsėjo 3-iąją per LRT PLIUS pradedama rodyti vieno garsiausių švedų režisierių, Venecijos „Auksinio liūto“ ir Kanų žiuri prizo laureato Roy Anderssono retrospektyva. Anot režisieriaus Tomo Smulkio, švedas sukūrė tokią savitą kino kalbą, kad pakanka ir trumpučio epizodo, jog pasakytum, kas filmo autorius.

Vaidybinio filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ režisierius T. Smulkis studijų metais sukūrė dokumentinę esė „Rojaus beieškant“, joje įamžino svajonę susitikti su tada jam ypač imponavusiu R. Anderssonu.

Pamatęs jo „Dainas iš antro aukšto“ (bus rodoma rugsėjo 10-ąją), įsigilino į visą režisieriaus kūrybą, paskui net parašė diplominį darbą. Taip sutapo, kad Tomas atsidūrė Švedijoje, ėmė mokytis švedų kalbos ir pamėgino įgyvendinti svajonę – iš tiesų susitikti su režisieriumi, pabūti šalia jo.

Filmas „Dainos iš antro aukšto“, žymėjęs trankų R. Anderssono sugrįžimą į kiną po 25 metų pertraukos, anot T. Smulkio, nepaprastai vizualus, sukurtas lyg iš judančių paveikslų.

„Buvau mokęsis meno mokykloje, mane tiesiog sužavėjo, kaip tapybą galima paversti kino kalba. Vizualinis Anderssono mąstymas pasirodė labai artimas mano suvokimui“, – sako T. Smulkis.

Geteborge gimęs R. Anderssonas ilgainiui apsistojo Stokholme, miesto centre įsteigė savo kino studiją „Studio 24“. Anot T. Smulkio, visus pastaruosius filmus švedas sukūrė joje, jos salėse. Kiekvienas filmo kadras nufilmuotas kaip atskira scena.

„Režisieriaus filosofija tokia, kad tikrovė pernelyg užteršta, purvina, jis jos negalįs kontroliuoti. Todėl perkelia ją į studiją, kad viską galėtų padaryti taip, kaip jam norisi“, – teigia T. Smulkis.

Pagrindinę filmo kūrybinę grupę sudaro 4–5 žmonės – operatorius, prodiuseriai ir pats režisierius. O jų pagalbininkais tampa studentai iš viso pasaulio, panorę prisidėti prie R. Anderssono kūrybos.

„Mėnesį ar kelis jis leidžia jiems padirbėti prie vienos scenos. Darbai gali būti visai atsitiktiniai: statyti dekoracijas, sienas, instaliuoti scenografiją, ręsti konstrukcijas. Sužinojęs apie tai, susiviliojau galimybe pabūti šalia didžiojo režisieriaus“, – pasakoja T. Smulkis.

Švedijoje iki šiol gyvenanti režisierė Marta Dauliūtė, studijavusi pas R. Anderssoną Geteborgo kino mokykloje, supažindino Tomą su režisieriumi per vieną kino renginį. Šis pakvietė lietuvį gyvai pamatyti, kaip kuriamas naujausias filmas „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (bus rodomas rugsėjo 24-ąją).

Kvietimo paviliotas T. Smulkis liko Stokholme gerokai ilgiau, nei planavo – bene 9 mėnesius. Laukimą įamžino pradinėje „Rojaus beieškant“ versijoje. Su filmo operatore argentiniete Mariana Kasses juodu susipažino švedų kalbos mokykloje užsieniečiams.

„Jautėmės labai panašiai. Turėjome daug laiko, todėl galėjome ramiau ir atidžiau pasižvalgyti po Stokholmą. Važinėjome metro, stebėjome žmones. Ir mane ėmė lankyti mintis, kad mūsų matoma miesto tikrovė labai primena R. Anderssono filmus“, – tęsia pasakojimą T. Smulkis.

Remdamasis juosta „Tu gyvendamas džiaukis“ (bus rodoma rugsėjo 17-ąją), pasirinko tam tikras scenas, kurios, jo manymu, geriausiai atskleidžia Stokholmo tikrovę. Ištraukose ieškojo atitikmenų kasdienybėje, gatvėje.

Kvietimo padirbėti prie naujo filmo taip ir nesulaukė, todėl nusprendė grįžti į Lietuvą. Tačiau kaip įrodymą, kad iš tiesų turi režisūros ambicijų, išsiuntė R. Anderssonui pirmąją filmo „Rojaus beieškant“ versiją. Laiške pridūrė panaudojęs kelias jo filmo citatas.

Švedas labai gerai įvertino T. Smulkio kūrinį. Savotiškai jį palaimino pasakęs, kad jaunuolis turi kino kūrėjui būdingą mąstyseną, jautrumą, reikiamų gebėjimų.

„Mačiau trumpą gabaliuką iš to, ką darai. Parodei man Stokholmą, kokio nepažįstu, nors gyvenu jame jau daug metų. Tavo vizualinė kalba tokia stipri, kad tiesiog privalai toliau kurti kiną“, – drąsino lietuvį R. Anderssonas ir pakvietė grįžti į Stokholmą.

Taip buvo nufilmuoti paskutiniai filmo „Rojaus beieškant“ kadrai – susitikimas su R. Anderssonu „Studio 24“ tarpduryje ir „Balandžio...“ filmavimo aikštelė. Pabaigęs savo filmą T. Smulkis suvokė, kad turėti idealą – gera, tačiau jau yra pakankamai subrendęs ieškoti savos kino kalbos.

Unikali kino kalba

Paties R. Anderssono kino kalba, T. Smulkio manymu, – unikali. Filmų planai visada bendri, stambių režisierius niekada nefilmuoja. „Anot jo, stambiame plane matomas tik vienas konkretus dalykas. O bendras planas sugeba atskleisti kur kas daugiau: ir erdvę, aplinką, ir emociją“, – aiškina T. Smulkis.

Režisierius garsėja ilgais kadrais, jie filmuojami kaip atskira scena. Tuo primena teatrą, kai žiūrovo žvilgsnis vienu metu aprėpia ir scenografiją, ir aktorių vaidybą.

Visi R. Anderssono filmai prislopintų, pastelinių spalvų. Aktorių kostiumai paprastai klasikiniai. Pasak T. Smulkio, tai susiję su režisieriaus filosofija sąmoningai neidentifikuoti laiko, kalbėti apie temas, kurios visada buvo ir bus aktualios.

Dar viena švedo filmų savybė, be abejo, yra savitas humoras. Jo herojai vaizduojami tragikomiškose kasdienėse situacijose, lengva iš jų pasijuokti, bet nesunku ir susitapatinti.

Visus R. Anderssono filmus lietuvių žiūrovams yra parodęs Europos kino festivalis „Scanorama“. Dar tada, kai jis vadinosi Šiaurės šalių kino forumu, buvo surengta R. Anderssono kūrybos retrospektyva.

Bergmanas: „Tu gali daryti kiną“

Po pasaulinę šlovę R. Anderssonui pelniusio debiuto „Švediška meilės istorija“ (bus rodoma šiandien, rugsėjo 3-iąją) antrasis filmas „Giliapas“ (1975) patyrė visišką fiasko. Filmavimas užtruko, biudžetas išsipūtė, o vertinimai buvo ypač prasti.

Tuometis Švedijos kino instituto vadovas legendinis režisierius Ingmaras Bergmanas pasakė R. Anderssonui jo filmų nefinansuosiąs ir apskritai patarė daugiau kino nekurti.

Pasak T. Smulkio, režisierius kelis dešimtmečius tylėjo, išėjo kurti reklamas. Ir taip suformavo savo kino kalbą.

2000 metais pasirodžiusios „Dainos iš antro aukšto“ pelnė aukščiausią žiuri apdovanojimą Kanų kino festivalyje. Tada I. Bergmanas vėl susitiko su R. Anderssonu ir prisipažino buvęs neteisus: „Tu gali daryti kiną.“

Tomo Smilkio filme „Žmonės, kuriuos pažįstam“ Vilniui – ypatingas dėmesys: kai miestas tampa lyg veikėjas

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt