Kultūra

2021.09.04 19:20

Dambravaitės rekomendacijos: Murakami, knyga, ištikus egzistencinei krizei, ir sukrečianti istorija apie meilę bei smurtą

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.09.04 19:20

„Dažnai mažai ką apie perskaitytą knygą prisimenu, labiau įstringa aplankęs jausmas ar laikas gyvenime, kada ją skaičiau“, – pripažįsta žurnalistė, LRT RADIJO laidos „Radijo dokumentika“ ir „Vienkartinė planeta“ autorė Rūta Dambravaitė. Ji teigia labai mėgstanti Haruki Murakami: „Galbūt viena priežasčių yra ta, kad visada žinau, ko iš jo tikėtis, ir kartu niekada nežinau, ko tikėtis.“

– Koks yra Tavo santykis su skaitymu?

– Nebuvau knygas ryjantis vaikas. Tėvai pasakytų, kad knygų vaikystėje išvis neskaičiau. Nors aš su tuo nesutikčiau ir parodyčiau jums savo užklasinio skaitymo sąsiuvinį.

Skaitymo džiaugsmas atėjo kiek vėliau, kai baigiau mokyklą ir pradėjau studijuoti. O dabar skaitau bangomis: kartais galiu skaityti knygas vieną po kitos, o kitais periodais neturiu kantrybės, nepavyksta susikaupti. Dažnai mažai ką apie perskaitytą knygą prisimenu, labiau įstringa aplankęs jausmas ar laikas gyvenime, kada ją skaičiau.

– Kokios trys knygos pastaruoju metu padarė didžiausią įspūdį? Kas jas sieja?

– H. Murakami „Prisukamo paukščio kronikos“, Richardo Bacho „Džonatonas Livingstonas Žuvėdra“ ir Johno Irvingo „Pasaulis pagal Garpą“.

Kas jas sieja? Matyt, tai, kad visų autoriai vyrai. (Juokiasi.)

– Kodėl būtent jos?

– Labai mėgstu H. Murakami. Galbūt viena priežasčių yra ta, kad visada žinau, ko iš jo tikėtis, ir kartu niekada nežinau, ko tikėtis. Jo romanai – kaip viena ilga istorija, tik vis apie kitų veikėjų gyvenimus. Visada žinau, kad nuo pirmos pastraipos pasinersiu į mistišką, bet realų ir nepaaiškinamai artimą pasaulį.

Jo romanai apie kasdienybę, kuri kiekviename žingsnyje sužiba netikėtai, net magiškai. Ramiai, iš lėto, kai aplinkui chaosas, Murakami veikėjai viską stebi ir permąsto savaip, patyliukais, palengva. „Prisukamo paukščio kronikos“ mane sužavėjo tuo, kaip neįprastai atrodo realybė ir kokia įtikinama išgalvotybė. Nepaisant mistiškų siužetų, Murakami romanuose randu daug gyvenimiškos išminties.

„Džonatonas Livingstonas Žuvėdra“ – R. Bacho apysaka, kurioje jis rašo apie gyvenimo prasmę netikėtai užčiuopusį paukštį. Ši trumputė alegorija šilta, gal net naivi ir kelianti širdperšą – kaip dažnai pasimiršta, dėl ko gyventi iš tikrųjų verta. Kai liūdna ar užklumpa egzistencinė krizė, ši knyga sugrąžina ūpą veikti.

Trečioji knyga, kuri sužavėjo, – J. Irvingo „Pasaulis pagal Garpą“. Prikaustantis skaitinys apie meilę, mirtį, šeimą, kūrybą, smurtą, kūniškumą. Turbūt ne man vienai giliai įsirėžusi romano pradžia, kaip Garpo mama jo susilaukia, įtraukia ir nebepaleidžia iki pabaigos.

Iki šiol gerai pamenu Irvingo aprašytą Džeimsininkių judėjimą, kuris užgimė po to, kai buvo žiauriai išprievartauta Elena Džeims, o užpuolikas vėliau išrovė merginai liežuvį, kad ji negalėtų niekam apie įvykį papasakoti. Sukrėstos tokio žiauraus nusikaltimo, grupė moterų susibūrė į judėjimą ir demonstruodamos solidarumą ėmė pjautis liežuvius. Tačiau pati Elena Džeims šio Džeimsininkių judėjimo nepalaikė ir nenorėjo, kad dar kas nors patirtų jos skausmą. Irvingas meistriškai aprašo radikalaus judėjimo užgimimą ir neišvengiamą išsigimimą.

Taip pat tai vienas retų atvejų, kai vaidybinis filmas nenusileidžia knygai. Mat pagal J. Irvingo romaną 1982 metais buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas, kuriame vaidina Glenn Close ir Robinas Williamsas.

– Kaip jos rezonavo su pandemijos aplinkybėmis ir kitomis socialinėmis, kultūrinėmis, politinėmis aktualijomis?

– „Prisukamo paukščio kronikos“ iškilo iš atminties, kai per karantiną žiemą sukdavau ratus po savo rajoną ir netyčia aptikau šulinį. Matyt, nuo senų laikų išlikusį, jau tuščią, vos pridengtą betoninį šulinį. Tada prisiminiau romane skaitytą fragmentą, kur pagrindinis veikėjas Toru Okada kaimynystėje taip pat aptinka šulinį, į kurį nusileidęs paskęsti aklinoje tamsoje ir būni absoliučiai vienas.

Karantininė vienatvė, priverstinis atsiribojimas nuo šeimos, draugų man tai labai priminė. Bet būdamas vienas tamsiame šulinyje turi daug laiko permąstyti, kaip ir dėl ko gyveni. Toru Okada vėliau už mokestį kviesdavo ieškančiuosius pilnatvės nusileisti ten giliai.

– Kam jas rekomenduotum – ko literatūroje ieškantiems žmonėms?

– Rekomenduoju žmonėms, kuriems irgi įdomu, ką apie šį įdomų ir nenuspėjamą dalyką – gyvenimą – yra supratę kiti, kurie gyveno ilgiau už mane.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt