Kultūra

2021.09.02 19:47

Artūro Areimos spektaklis „Už geresnį pasaulį“: scenoje – karo pragaištis, salėje – krūpčiojantys žiūrovai

Roberta Šukauskaitė2021.09.02 19:47

Kaune jau trečią kartą vykęs tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ miestiečius ir miesto svečius kvietė pamatyti 10 geriausių Lietuvos ir Europos šiuolaikinio scenos meno projektų. Festivalyje rodytas jaunosios kartos teatro kūrėjo Artūro Areimos režisuotas spektaklis „Už geresnį pasaulį“ žiūrovus kvietė pažvelgti į sutirštintą dabartinę socialinę ir psichologinę žmonijos realybę ir akis į akį susidurti su žmogaus neatsakingumo sukeltais padariniais.

Spektaklio „Už geresnį pasaulį“ veiksmo centre – džiunglėse vykstantis nesibaigiantis karas. Karo priežastys neįvardytos, o karo dalyviai nežino, už ką kovoja: tai distopinis sąstingis, kuriame vis labiau trūksta oro ir švaraus vandens, o veikėjai patiria psichologinę, tapatybės krizę. Pagrindinė spektaklio tema – žmogaus identiteto krizė karinių konfliktų ir aplinkosaugos problemų kontekste.

Idėja, kilusi per pandemiją

A. Areimos spektaklio „Už geresnį pasaulį“ premjera vyko dar 2020 m. rugsėjį, spektaklis pastatytas pagal vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo kūrinį-pjesę „Už geresnį pasaulį“. „Tai savaime kompleksinis kūrinys, postdraminis, siurrealistiškai sapniškas, kur veikėjų vidiniai išgyvenimai išrašyti daugiausia monologais“, – kūrinį apibūdina spektaklio režisierius A. Areima.

Spektaklio ir pjesės pavadinimas „Už geresnį pasaulį“, pasak režisieriaus, jis yra pilnas postironijos, pastišo, atskleidžiantis, kad visa karo pramonė ir ideologija yra beprasmiška, neva teigianti, kad kovoja už kažką geresnio.

„Idėja statyti šį kūrinį kilo iš tuometinės susidariusios situacijos pasaulyje, tai buvo 2020 m. kovas, pirmasis karantinas mūsų šalyje, tas uždarasis laikotarpis, kai visi buvome izoliacijoje namuose. Kūrybinės mintys niekaip nenustojo suktis galvoje. Norėjosi kurti ir toliau dalytis kūryba su trupės nariais. Pjesės veikėjų išgyvenimai, mano intuityvia nuomone, tuo metu sutapo su daugelio žmonių būsenomis per pandemiją.

Todėl panirome į šią medžiagą ir repetavome individualiai virtualiu būdu. Vėliau, pasibaigus pirmajam karantinui, tai virto ekranizacija. Nusprendžiau visas filmavimo lokacijas rinktis gamtoje, nes viduje skambėjo tokia mintis: mes, žmonės, su gamta elgiamės neteisingai, griauname ją, pažeidinėjame ją, todėl nusipelnėme tokių pasekmių, kaip šis COVID-19 virusas“, – pasakoja A. Areima.

Spektaklis – iš dviejų platformų

Spektaklis „Už geresnį pasaulį“ susideda iš dviejų platformų: videomedžiagos, tai, ką žiūrovai per spektaklį mato ekrane (jame veikėjai gyvena paliktame, laiko užmirštame karo lauke), ir sceninės, kuri yra apie tai, kaip veikėjai grįžta „čia“ ir bando atrasti save, savo identitetą, pamiršti išgyvenimus „ten“ ir sukurti save iš naujo.

„Žinoma, tai yra sunkūs išgyvenimai, turbūt esame daug skaitę apie žmones, kariškius, grįžusius iš karo ir bandančius grįžti į gyvenimą. Kad tai yra beveik neįmanoma – atkurti save arba sukurti save iš naujo, o nuolat grįžta trikdantys išgyvenimai iš „ten“. Dauguma karą išgyvenusių žmonių patiria fuginę arba isterinę amneziją, jie nuolat bėga nuo pernelyg skaudžių prisiminimų, panyra į alkoholį, vartoja kitus preparatus, siekdami kiek galėdami labiau nutolinti skaudžią praeitį. Dauguma jų įstringa izoliuotų prisiminimų pasaulyje – patirtas karas dažniausiai virsta tikresniu gyvenimu nei po to einantis egzistavimas.

Pokarinis laikotarpis jiems būna tarsi viena ilga antikulminacija. Jie yra praeityje įkalinti gyvi žmonės, pakliuvę į klastingą amnezijos duobę, kur susimaišo arba išnyksta kiekviena patirtis, kiekvienas įvykis, kur atminties prarajos skandina savyje visą dabartyje išgyvenamą pasaulį. Iš tokios sudėtingos išgyvenimų patirties situacijos ir susidaro antroji – sceninė platforma, kuri atrodo kaip ilgas, nerišlus sapnas, tačiau tai – kiekvieno veikėjo bandymas, mėginimas gyventi dabar“, – mintimis apie kūrinį dalijasi režisierius.

Už ką kovojame?

Karo beprasmybė, kaip pastebi pašnekovas, visada buvo ir bus aktualija, ypač šiandien, kai karas vis dažniau vyksta užkulisiuose dėl politinių ir karinės pramonės tikslų. Spektakliu A. Areima kelia klausimus: ar kare egzistuoja pergalė? Ar atimta kito žmogaus gyvybė yra laimėjimas? Ar perbraižytos teritorijos žemėlapiuose keičia žmogiškąjį progresą?

„Abiejose fronto pusėse stovi žmogus, kovojantis ne už asmeninę idėją, o už iš viršaus nuleistą tiesą, kuri neaišku, ar yra teisinga, ar išvis egzistuoja“, – sako A. Areima.

Nuo roko žvaigždės iki kiškio kaukės

A. Areima ne tik spektaklio „Už geresnį pasaulį“ režisierius, bet ir kostiumų dailininkas. Aktorių kostiumai atkreipiantys dėmesį: tai roko muzikanto, motociklininko odiniai drabužiai, kiškio kaukė.

„Kėliau sau uždavinį, kad kostiumai nebūtų tiesmuki: jei veikėjai kariškiai, tai visi aprengti militaristiniais rūbais. Manau, tai būtų neįdomu. Aprengiau taip, tarsi jie paskutinę sekundę buvo išplėšti iš savo gyvenimo ir įmesti į karo lauką. Kažką pačiupo nuo scenos su visa gitara, kažką nuo motociklo, kažką tiesiog iš baro. Rūbai liko vieninteliai ženklai, menantys jų įprastinius gyvenimus iki atsiduriant užmirštame karo lauke“, – pasakoja A. Areima.

„Kiškio kostiumas ir veikėjas atsirado iš videomedžiagos, kur vienas personažas su lazda medžioja po pelkę lakstantį kiškį. Šis personažas labai jautrus, jį persekioja sumedžioto kiškio vaizdinys. Jis negali susitaikyti su kalte, kad dėl išgyvenimo turėjo atimti kiškiui gyvybę. Todėl ant kiškio marškinėlių yra ir ironiška, įkyri mintis „Stop thinking“ (nustok mąstyti). Ši mintis yra visų veikėjų dirgiklis. Kaip galima ramiai, nemąstant toliau gyventi, kai esi patyręs karo sukrėtimų?“, – klausia režisierius.

Virpanti salė ir krūpčiojantys žiūrovai

Stebint spektaklį teatro scenoje erdvė tampa tarsi įelektrinta, žiūrovai kartkartėmis krūptelėdavo, kiti sėdėjo rankomis užsidengę burnas.

„Stengėmės atskleisti, kokia pragaištinga patirtis yra karas, kaip ten išsiųsti žmonės praranda save, savo gyvenimus, kaip sunku suvokti, priimti iš ten grįžusį žmogų. Taip tragiška ir absurdiškai skaudu yra matyti trupančius, laike pasiklydusius, vienišus žmones. Be praeities ir be ateities. Užstrigusius nuolat besikeičiančioje beprasmėje laiko tėkmėje. Veikėjai tarsi praradę sielas, tarsi likę be šaknų“, – kalbėjo A. Areima.

Spektaklio „Už geresnį gyvenimą“ režisierius kelia klausimą: kaip galėtume padėti sujungti veikėjus atskyrusią tolimąją praeitį, skaudžius, posttrauminius išgyvenimus su dabartimi ir sugrąžinti šaknis, bent dalį jų – atkurti želmenį, kuris prigytų naujai? „Be meilės, gamtos ir tikėjimo žmogus neišgyventų. Tai gyvybės šaltiniai, kurie opozicionuoja karui“, – sako A. Areima.

Spektaklyje „Už geresnį pasaulį“ vaidino aktoriai: Rokas Petrauskas, Monika Poderytė, Modesta Jakeliūnaitė, Dovydas Stončius, Karolis Legenis ir Justė Buslavičiūtė.

Spektaklis „Už geresnį pasaulį“ 2020 m. buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už vaizdo sprendimus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt