Rugsėjo 3 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvyks Gintaro Varno spektaklio „Puikus naujas pasaulis“ pagal Aldouso Huxley'io knygą premjera. „Jaučiame, kad gyvename ant keteros, yra noras gyventi puikiai šiandien, nes ateitis neaiški. Knyga ne tik nepaseno, bet net ir pralenkia esamąjį laiką“, – teigė teatro vadovas Audronis Liuga.
1932-aisiais pasirodžiusiame svarbiausiame savo gyvenimo kūrinyje A. Huxley'is išpranašavo bauginantį ateities pasaulį. Šiandien „Puikus naujas pasaulis“ skamba kaip pranašiška 21 a. pradžios antiutopija. Pirmadienį žiniasklaidos atstovams buvo parodytos spektaklio ištraukos.
Pirmą kartą Lietuvos scenoje interpretuodamas Aldouso Huxley'io kūrybą, G. Varnas gvildena esminius jauno žmogaus pasirinkimo šiandieniame pasaulyje klausimus. Anot režisieriaus, Huxley'io distopija kelia bauginančią dilemą tarp laimės ir laisvės. Naujajame pasaulyje šios sąvokos tampa antagonistėmis. O jeigu taip, tai koks žmogus tarp dviejų pasirinkimų – laimė ar laisvė – rinksis pastarąją? Anot režisieriaus, mes nesame taip toli nuo bauginančio „Puikaus naujo pasaulio“. Vartojimo, Pramogų ir Gerovės visuomenės neišvengiamai ugdo nuo tų dalykų priklausomus žmones...
Jaunimo teatre šį sezoną bus statomi kūriniai, kurie teatre nebuvo statyti. „Tai iššūkis, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad „Puikus naujas pasaulis“ atsiranda scenoje. Spektaklyje daug jaunų kūrėjų. Momentas, kai atsiranda šis spektaklis, – pandemija. Jaučiame, kad gyvename ant keteros, kai kažkas pasibaigia, yra noras gyventi puikiai šiandien, nes ateitis neaiški. Knyga ne tik nepaseno, bet net ir pralenkia esamąjį laiką“, – kalbėjo teatro vadovas Audronis Liuga.
„Orwellą visi žinome nuo vaikystės, o Huxley'io kai kas net ir nežino, tai labai keista. „1984“ ir šis Huxley'io „Naujas puikus pasaulis“ – dvi svarbiausio 20 amžiaus utopijos. Orwellas atliepė sovietų imperiją, o Vakarų pasaulis jau dabar tikrai gyvena Huxley'io išpranašautame pasaulyje, Rytai – dar Orwello“, – teigė G. Varnas.
Kaip sako režisierius, kiekvienas spektaklis yra ko nors kritika. „Bet stengėmės vengti skirstymo į blogybes ir gėrybes. Kas nenorėtų gyventi pasaulyje, kuriame visi laimingi? Pasakojama jaunuolio, kuris atkeliauja iš kito pasaulio – užaugo indėnų rezervato aplinkoje ir mokėsi iš Shakespeare'o raštų, istorija. Shakespeare`as tampa pagrindiniu senojo pasaulio atstovu. Jaunuoliui naujasis pasaulis atrodo pigus“, – sako G. Varnas.
Vytautas Anužis teigė galvojantis, kad pasaulis vis dėlto toks netaps. „Utopijos turi fiksaciją – ta realybė yra užfiksuota. Mano veikėjas vis kartoja žodį „pastovumas“. Tam pastovumui paaukotas menas, mokslas, religija. Bet mes vis dėlto keičiamės“, – sakė V. Anužis.
„Net ir tas genialiai sukurtas pasaulis turi savų nesklandumų. Vis tiek atsiranda baltų varnų – su polinkiu į poeziją, tie, kas suabejoja kūniškumu“, – akcentavo pagrindinį vaidmenį atliekantis ketvirtakursis aktorius Matas Sigliukas.
„Pirminė muzikinė vizija buvo Bartulio muzika nuspalvinti senąjį pasaulį, o naująjį pasaulį patikėti man. Nebuvo sudėtinga, nes viskas knygoje buvo nurodyta: skamba sintetinė kvapų muzika, saksofonų muzikos linksmybės“, – komentavo spektaklio kompozitorius Dominykas Digimas.
„Jūs negalvokite, kad pirštu parodau ir man atneša. Nejuokinga ta buitis teatre. Yra 200 komplektų šiame spektaklyje – 1 aktorė rengiasi 10 kartų, jūs nesusimąstote, iš kur ištraukti tokį lankelį ar dirželį. Kostiumai spektaklyje ne paskutinėje vietoje. Studentai dirba kaip arkliai, pamatysite – jie priversti šokti ir ant kablukų, ir ant galvos, viską pamatysite“, – sakė kostiumus spektakliui kūręs Juozas Statkevičius.
„Tas nukraujavimas, keičiantis kartoms ir požiūriui į darbą, egzistuoja. Atsiribodamas nuo to, kad viskas blogėja, noriu pasakyti, kad vienetai yra profesionalų, teatras dirba jau už galimybių ribų. Rankų darbas yra senojo pasaulio, kuris, kaip tikiuosi, neišnyks, vertybė“, – teigė A. Liuga.
Spektaklio siužetas
Mūsų laikų puikus naujas pasaulis – tai naujas visuomeninis mąstymas, pagrįstas civilizacijos pasiekimais, verčiančiais siekti gerovės, laimės ir socialinio stabilumo aukojant asmens laisvę ir individualumą. Globaliame pasaulyje tokį mąstymą formuoja valstybė kartu su didžiųjų korporacijų pagalba išrandanti ekonominės gerovės modelius be prievartos kontroliuoti ir valdyti mases.
Visuotinai diegiama lengvos laimės ir malonumų minkštoji galia užkariauja didžiąją visuomenės dalį tiek demokratinėse, tiek ir totalitarinėse valstybėse. Šitaip naujame pasaulyje žmonėms skiepijamą meilę savo vergijai, pasak Huxley`io, galima įtvirtinti įvykdžius gilią, vidinę revoliuciją žmonių protuose ir kūnuose. Revoliucija prasideda nuo pat gimimo ir vaikystės. Formuojama puikaus naujo pasaulio visuomenė skirstoma į išrinktųjų elito ir „runkelių“ grupes.
Paauglystėje skiepijamas beskausmio ir bejausmio darbo ir malonumų kultas. Bet koks savarankiško mąstymo daigas išraunamas. Skausmą mokoma malšinti somos narkotiku. Paradoksalu, kad tokios visuomenės atstovai mano, jog gyvena ir veikia savo laisva valia. Aprašydamas puikų naują pasaulį, Huxley`is iš ano laiko ragina priešintis jam, ieškant autoritetingų sąjungininkų senajame pasaulyje. Pavyzdžiui, tokių kaip Shakespeare`as...
Kūrybinė komanda
Režisierius, sceninės adaptacijos autorius Gintaras Varnas. Scenografijos dailininkas Vytautas Narbutas. Kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius. Lėlių dailininkė Julija Skuratova. Kompozitorius Dominykas Digimas. Choreografas Mantas Stabačinskas. Vaizdo projekcijų autorius Rimas Sakalauskas. Šviesų dailininkas Simas Sirutavičius. Režisieriaus asistentė Justina Mykolaitytė.
Vaidina: Vytautas Anužis, Matas Sigliukas, Sergejus Ivanovas, Aldona Bendoriūtė, Dovilė Šilkaitytė, Gabrielė Ladygaitė, Jonė Šadeikė, Jovita Jankelaitytė, Simonas Storpirštis, Matas Dirginčius, Gytis Laskovas, Karolis Kasperavičius, Ieva Kaniušaitė, Povilas Barzdžius, Rokas Misiūnas, Martynas Berulis, Kasparas Varanavičius, Irena Sikorskytė, Robertas Petraitis, Joris Zaliauskas, Vaidilė Juozaitytė, Anastasija Marčenkaitė, Mantas Pauliukonis, Ignas Ciplijauskas, Justina Mykolaitytė.
