Kultūra

2021.08.29 07:00

Unikali Prancūzijos lietuvio paroda: 57 metus saugotose nuotraukose – porevoliucinė Kuba ir Castro romanas su prancūzaite

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.08.29 07:00

Nicos priemiestyje Vilfranše gyvenantis prieškario Lietuvos diplomato sūnus Perkūnas Liutkus jaudinosi. Liko savaitė iki jo parodos „Cuba Si 64“ Arlyje. „Norėčiau, kad ji jau būtų šiandien. Įsivaizduok, tai pirmoji mano paroda gyvenime, o man netrukus 82-eji“, – LRT.lt sakė jis. Vakar, rugpjūčio 28-ąją, paroda buvo atidaryta ir kelia susidomėjimą fotografiniu pasakojimu apie 1964-ųjų kelionę į „laisvės salą“ ir Fidelio Castro romaną su prancūzų studente.

Kasmet vasarą Arlio mieste vyksta fotografijos festivalis „Arlio susitikimai“ (Les Rencontres d`Arles), bene garsiausias pasaulyje. P. Liutkaus paroda veikia kaip šalutinės jo programos dalis.

Galerija Arlio dokuose (Aux Docks d`Arles) įsikūrusi Ronos upės krantinėje, itin reikšmingo uosto teritorijoje. Parodos kuratorė, buvusi žurnalo „Le Monde“ direktorė fotografijai Marie Lelievre vasarį atrinko per 60 P. Liutkaus nuotraukų, 57 metus išgulėjusių jo archyve.

Sinatros doktrina

1964 metais politikos mokslus studijuojančiam P. Liutkui viename Sorbonos kieme „graži mergaitė Odilė“ įteikė lankstinuką, kviečiantį aplankyti Kubą.

Tada daugumai prancūzų studentų, jau nekalbant apie besižavinčius komunizmo idėja, ji atrodė kaip laisvės kraštas, kuriantis kažin ką nauja, iki tol neregėta. O jos lyderis F. Castro laikytas herojumi, pasipriešinusiu „amerikiečių imperializmui“.

Pasak P. Liutkaus, F. Castro su bendražygiais siekė įgyvendinti savitą Kubos kelią. „Jie tai vadino Sinatros doktrina, pagal šio dainą „My Way“ („Mano kelias“)“, – sako Vilfranše gyvenantis pašnekovas.

1964-aisiais nuo Kubos revoliucijos pergalės buvo praėję penkeri metai. Norėdama pasigirti laimėjimais, iš pradžių Karibų jūros valstybė kvietėsi prancūzų intelektualus. Tarp jų buvo rašytojai Jeanas Paulis Sartre`as, Simone de Beauvoir, aktorius Gerard`as Philipe`as. Režisieriai Agnes Varda ir Paryžiuje gyvenęs amerikietis Chrisas Markeris sukūrė palankių filmų. Kai intelektualai atliko savo darbą, kubiečiai nusitaikė į akademinį jaunimą.

P. Liutkus, okupuotos šalies diplomato sūnus, komunizmo idėjas vertino skeptiškai, tačiau tikėjo tautų suverenumo teise, palaikė kiekvieną laisvės siekį. Jį itin įskaudino Vengrijos įvykiai, 1956 metais numalšintas Budapešto ruduo (su mokyklos draugais surengė protestą prie komunistinio žurnalo redakcijos). Žavėjo Alžyro noras išsivaduoti iš Prancūzijos įtakos.

Tad ir Kubos revoliucija, pasibaigusi diktatoriaus Fulgencio Batistos nuvertimu, jam darė didelį įspūdį, pasėjo viltį, kad sala galbūt taps pavyzdine valstybe.

Ilgai užtrukusi kelionė

Prancūzijos lietuvis ir dar 60 studentų nusprendė pasinaudoti Kubos kvietimu. Juoba kad kelionė atsiėjo nebrangiai. O ir padorus konstitucinės teisės dėstytojo uždarbis netrukdė leistis į nuotykį.

Artimiausių P. Liutkaus kelionės draugų ratą sudarė bičiulis Jeanas Pierre`as Osenda, jo draugė aktorė Marie France Pisier ir šios sesuo teisės studentė Evelyne, P. Liutkaus bendrakursė iš Nicos. Ji tiesiog tryško šiltais jausmais Kubos lyderiui.

Dalis delegacijos narių priklausė Komunistų studentų sąjungai (UEC). Tarp tokių buvo ir viena šių dienų garsenybė – Bernard`as Kouchner, iškilęs į Prancūzijos sveikatos apsaugos ministrus. O tada – politiškai itin aktyvus medicinos studentas.

Kelionė prasidėjo dviem dienomis vėliau, nei numatyta, mat prancūzų valdžia nedavė leidimo kubiečių lėktuvui tūpti Paryžiuje.

Studentams teko keliauti į Madridą, iš jo – į Airiją, po transatlantinio skrydžio jie atsidūrė Kanadoje. Ir tik iš jos pasiekė Havaną, kelionėje praleidę apie 40 valandų. Čia jų laukė dar vienas skrydis – į Kubos Santjagą.

Šiame jaukiame mieste prancūzų jaunuoliai buvo apgyvendinti bendrabutyje su dviaukštėmis lovomis. Vaikinus ir merginas šeimininkai apnakvindino atskirai. Svečių tai nesužavėjo.

Castro kalba

Kitą dieną studentai išėjo pasivaikščioti po Santjagą, gyvenantį šventinėmis nuotaikomis. Pro atvirus langus į gatves veržėsi muzika, miestas ir malonūs jo gyventojai atvykėliams padarė labai gerą įspūdį.

Studentai buvo pirmieji europiečiai, po revoliucijos apsilankę saloje. „Rusos, rusos!“ – šaukė vietiniai. „Ne, – šaukė prancūzai, – mes prancūzai!“ „Aaa, Brigitte Bardot, Alain Delon, generale de Gaulle!

Buvo 1964 metų liepos 26-oji. Svečius iš Prancūzijos atvežė į daugiatūkstantinį mitingą Revoliucijos aikštėje, joje F. Castro turėjo sakyti kalbą.

Tądien prieš 11 metų Santjago mieste prasidėjo Kubos revoliucija, 1959 m. sausio 1-ąją nuvertusi generolo F. Batistos režimą. Nuo tada liepos 26-ąją Santjage F. Castro kasmet rengdavo mitingus ir rėždavo liepsningas kalbas.

Ne prastesnę, demonstruodamas neprilygstamus oratoriaus gebėjimus, Kubos lyderis pasakė ir prancūzų akivaizdoje. F. Castro pasirodymas, anot P. Liutkaus, truko keturias valandas ir nėmaž neprailgo.

„Žmonės ir šaukė, ir piktinosi, ir leipo juokais. Neprilygstamas oratorius“, – patirtą įspūdį prisimena Žydrajame Krante gyvenantis lietuvis.

Prilygo vaidybiniam filmui

Po mitingo svečiai vėl buvo nuvežti į bendrabutį. Bevakarieniaujant svečius netikėtai aplankė pats El Comandante – F. Castro. Dėkojo jaunuoliams už viešnagę, pažadėjo papasakoti, ką ketina nuveikti Kubos labui.

P. Liutkaus žodžiais tariant, vėlesni įvykiai priminė vaidybinį filmą. Lyderiui išėjus, visi suskato baigti vakarienę, kai salėje pasirodė kubiečių kariškis. Priėjės prie Perkūno bičiulių stalo ir diskretiškai pasilenkęs, tyliai pasiteiravo, ar kuris nors kalba ispaniškai. P. Liutkus prisipažino kalbąs. Kareivis perdavė komandantės pageidavimą dar tą patį vakarą susitikti. Pakvietė juos keturis, pasiūlė išsirinkti dar šešis, tačiau kvietimą laikyti paslaptyje ir laukiant kelionės apsimesti, kad miega.

Vidurnaktį prie jų poilsio vietos pasirodė keturi juodi amerikietiški biuikai ir išvežė slapta susirinkusius studentus į viešbutėlį Siera Maestros kalnuose. Jame kaskart apsistodavo F. Castro, lankydamasis Santjage.

Automobilyje P. Liutkus pajuto kojomis minąs ant kažkokių metalinių strypų. „Tik ne taip stipriai“, – įspėjo vairuotojas. Šviesesniame kelio ruože keleivis išvydo po sėdyne suguldytus ginklus.

Karščiausias fidelininkas

Viešbutėlyje pas nakties svečius F. Castro nusileido ką tik išsimaudęs, šlapiais plaukais. Visą naktį prabuvo studentų draugijoje, klausinėjamas ir kalbėdamas apie pačius įvairiausius dalykus – futbolą, beisbolą, Prancūzijos istoriją, Paryžiaus komuną, Kubą, cigarus ir t. t.

P. Liutkų pralinksmino vaizdas, kaip pritrūkęs rūkalų F. Castro mielai vaišinosi amerikietiškomis „Winston“.

Komandantė paprašė pasipasakoti apie save. Kai atėjo P. Liutkaus eilė, tas pasakė studijuojąs politikos mokslus, užaugęs lietuvių emigrantų šeimoje. Išgirdęs Lietuvos vardą F. Castro net pašoko iš vietos ir pareiškė, kad Stalinas padarė didelį nusikaltimą, atėmęs laisvę iš Baltijos kraštų.

„Jis įvykdė daug nusikaltimų, bet didžiausias buvo nepuolimo paktas su Hitleriu. Neturėjo teisės žaisti su nepriklausomybe, net ir tokios mažos šalies“, – F. Castro žodžius prisiminė P. Liutkus.

Kubos lyderis dar pridūrė, kad nuo to laiko jo nuomonė apie Staliną labai suprastėjo. Po šių žodžių lietuvis, sako, tapęs karščiausiu fidelininku. Vėliau išsamiai išdėstytą F. Castro požiūrį į Stalino užgrobimus Perkūnas rado vienoje prancūziškoje knygoje.

Komandantės glėby

Prancūzų būrelis pas F. Castro paviešėjo iki aušros. Tada padrikai, kas kaip susėdę į automobilius, grįžo į bendrabutį. Tik ryte nubudę pasigedo vienos panelės – Evelyne. Galiausiai mergina parsirado, bet paskui, anot pašnekovo, kas dvi, tris naktis vis būdavo kažkur išvežama.

Pasirodo, P. Liutkus tapo didelės ir milžinišką nuotolį įveikusios meilės liudininku...

Parodoje Arlyje rodoma nuotrauka, kurioje Perkūnas nufotografavo Evelyne prie politinių figūrų, šalia F. Castro.

„Po šešių valandų ji atsidūrė dar arčiau – Fidelio rankose. Matai, kaip dirba lietuvių fotografai“, – nusijuokia pašnekovas.

E. Pisier jau nėra tarp gyvųjų. Kaip ir dar dviejų iš ketvertuko, todėl P. Liutkus negali tvirtai pasakyti, kurią akimirką įsiplieskė Evelyne ir Fidelio meilė.

Galbūt, svarsto pašnekovas, sakydamas kalbą F. Castro – neprilygstamas aktorius – rado laiko įvertinti Prancūzijos viešnias ir labai išraiškingai apsirengusi Evelyne jam krito į akį. Vis dėlto P. Liutkui nekyla abejonių, kad dėl šios merginos Fidelis išvakarėse ir aplankė vakarieniaujančius prancūzus.

Erotiškiausias garsas

Studentų delegacija dviem autobusais pervažiavo visą Kubą, tūkstantį kilometrų nuo Santjago iki Havanos. Kubiečiai jiems rodė cigarų, cukraus fabrikus, ligonines, mokyklas. Sostinėje praleido beveik savaitę, gyveno gana prastomis sąlygomis, kaip Santjage.

„Evelyne, – prašėme merginos, – pakalbėk su savo draugu, kad mums duotų viešbutį.“ Kitą dieną mūsų autobusai grįžo ir buvome perkelti į penkių žvaigždučių viešbutį – visa 60 žmonių grupė“, – prisimena P. Liutkus.

Jie buvo apgyvendinti 14-ame aukšte. Evelyne teko kambarys prie personalo lifto. Fideliui čia buvo patogiau lankyti mylimąją. Lietuvis kartais matydavo prie jos durų lūkuriuojančius sargybinius. Vis dėlto dažniau merginą išveždavo į komandantės vilą prie jūros.

P. Liutkus patikina, kad Evelyne nepatyrė jokios prievartos ar šantažo. Artimą ryšį su Kubos lyderiu užmezgė savo noru, laisva valia.

„Ji tikrai mylėjo Fidelį. Buvo 23-ejų, jau mačiusi gyvenimo, ne paauglė. Sakydavo: „Tai Dievo pirštas mane parodė jam“, – cituoja jaunystės draugę pašnekovas.

Apie jųdviejų draugystę bičiulių rate Evelyne kalbėjo visai atvirai. „Pasakojo, kad Fidelio ilgi pirštai, bet labai švelnios rankos. Ir pats jis nepaprastai švelnus žmogus. Sakė: „Kai atsisega diržą su pistoletu ir numeta ant žemės – tai pats erotiškiausias garsas, kokį esu girdėjusi“, – prisimena merginos žodžius P. Liutkus.

Aukšti idealai

Kitais metais E. Pisier vėl buvo pakviesta į Kubą, su F. Castro praleido pusantro mėnesio. Saloje lankėsi dar ne kartą, ketverius metus abu susirašinėjo.

F. Castro norėjęs, kad mylimoji pasiliktų, dirbtų Užsienio reikalų ministerijoje ir dėstytų teisę universitete. Norėjo su ja susilaukti vaiko. Net buvo į Kubą pakvietęs merginos mamą.

Tačiau 1968 metais, po Prahos pavasario, jųdviejų draugystei atėjo galas. Evelyne nusivylė mylimuoju, kai šis nepasmerkė sovietų invazijos į Čekoslovakiją.

„O jis to negalėjo padaryti, nes dėl karinės ir ekonominės paramos sovietų buvo šantažuojamas, nutildytas“, – komentuoja P. Liutkus. Kuba ilgainiui virto sala kalėjimu, iš Sinatros doktrinos liko tik šnipštas.

Evelyne nustojo su Fideliu susirašinėti, nors jo laiškai ir toliau kas mėnesį ją pasiekdavo. Juos ji, P. Liutkaus apmaudui, sunaikino. Apie nepaprastą draugystę E. Pisier, vėliau tapusi Paryžiaus universiteto teisės profesore, parašė dvi knygas.

Komunistų maištas

Prancūzų studentų viešnagė tęsėsi. Vienu metu komunistuojantys studentai ėmė bruzdėti, reiškė nepasitenkinimą dėl pernelyg gerų gyvenimo sąlygų, nederančių doram komunistui, – jie juk čia atkeliavo darbais prisidėti prie Kubos revoliucijos įtvirtinimo! Norėjosi stoti į šalies proletarų ir valstiečių gretas ir eiti kasti bulvių.

Dėl šios priežasties viešbutyje buvo sušauktas susirinkimas, jame dalyvavo ir komunistinio jaunimo lyderiai iš Havanos universiteto. Evelyne atvirai prabilo apie savo draugystę su F. Castro ir kad šis ryšys yra tik jos asmeninis reikalas. Kubiečiai ją palaikė, aiškiai turėdami savų argumentų.

Taip pat skaitykite

Viskas baigėsi tuo, kad kitą rytą norintieji prieš akis išvydo bulvių laukus, o P. Liutkus su dvidešimt studentų komandantės kvietimu išplaukė jachta žvejoti langustų.

F. Castro į senstelėjusį laivą įlipo jau jūroje, atplaukęs nedideliu kariniu kateriu. „Užstalėje Evelyn atsisėdo prie manęs, Fidelis – priešais. Ten savo austrišku „Voigtlaender“ padariau 36 jo kadrus“, – sako P. Liutkus. Šie kadrai, sutelkti į vieną didelių matmenų kūrinį, pirmiausia pasitinka parodos lankytojus Arlio dokuose.

Taip pat skaitykite

Paskiau F. Castro P. Liutkus sutiko dar kelis kartus – ir Havanoje, ir Paryžiuje. Po kelerių metų, tarpininkaujant Evelyne ir padedant komandantei, lietuvis Kuboje įsidarbino.

Taip pat skaitykite

Ten susipažino su būsima aktore ir būsima žmona Mirta Ibarra. Pora susilaukė sūnaus Sauliaus Liutkaus. Dabar šis gyvena Majamyje ir turi sūnų Antaną. Tuo vardu buvo ir Perkūno tėvas, tarpukario Lietuvos diplomatas.

Perkūno ir Mirtos keliai išsiskyrė, ji grįžo į Kubą. „Atsibodo šaltas Paryžius“, – sako P. Liutkus. Tėvynėje jos karjera labai nusisekė, ji suvaidino 15 filmų. 2012 metais lankėsi Lietuvoje, „Kino pavasaryje“.

Taip pat skaitykite

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt