Kultūra

2021.08.20 22:14

Dovilė Kuzminskaitė. Frida Kahlo nesilaikė primetamų padorumo normų, aistringai nėrė į nuodėmes

Dovilė Kuzminskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.08.20 22:14

Ši mano apžvalga – apie spalvas, Lotynų Ameriką ir jos moteris: Claire Berest romanas „Nieko nėra juodo“ pasakoja meksikietės Fridos Kahlo gyvenimo istoriją, o Gabriela`os Garcia`os „Apie moteris ir druską“ atsigręžia į Kubos moteris, diasporą ir migracijos krizę.

Claire Berest. „Nieko nėra juodo“. „Alma littera“, iš prancūzų kalbos vertė Erika Sabaliauskaitė


Prancūzų rašytojos Claire Berest romanas „Nieko nėra juodo“, kurį išleido leidykla „Alma littera“, o iš prancūzų kalbos vertė Erika Sabaliauskaitė – dviejų šiuolaikiniame kultūros lauke vyraujančių madų rezultatas. Viena vertus, tai – istorija apie Meksikos dailės ikona tapusią Fridą Kahlo, apie kurią bent šį tą žino veikiausiai kiekvienas šios planetos gyventojas. Kita vertus, šis kūrinys – duoklė savotiškam naujam literatūros tipui, atkakliai pildančiam knygų lentynas. Vis daugėja pusiau grožinių kūrinių, kurių pagrindu tampa žymių asmenų – menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų – biografijos, apipintos išgalvotais elementais.

Claire Berest romanas – greita, lengvai skaitoma knyga, kuri skaitytoją supažindins su kiek patraukliau nei enciklopedinis įrašas pateiktais Fridos Kahlo biografijos faktais: čia telpa ir jos ligos, ir aistra tapybai, ir bohemiškas gyvenimas, ir, žinoma, besąlygiškas atsidavimas Diego`ui Riverai. Įdomu tai, kad būtent apie Diego`ą galiausiai ir sukasi viso romano veiksmas ir vidinis Fridos vyksmas. Man labai pritrūko kūrybiškumo, gelmės, detalių, kurios leistų skaitytojui suprasti, kodėl Frida suvaidino tokį svarbų vaidmenį Meksikos kultūros pasaulyje.

Juk ši asmenybė tapo ryški ne tik dėl to, kad nenuilsdama ir negailėdama savęs lakstė paskui žymų tapytoją ir užkietėjusį mergišių Diego`ą Riverą, bet veikiau todėl, kad itin konservatyvioje tuometinėje Meksikoje buvo drąsi, ekscentriška moteris, nesilaikė jokių visuomenės ir religijos primetamų padorumo normų, aistringai nėrė į nuodėmes ir drąsiai reiškė kairuoliškas politines pažiūras (aišku, tik tada ir tik tiek, kiek šios buvo patogios). Fridos politiškumas gerai matyti ir romane – džiugu, kad „Nieko nėra juodo“ neprisideda prie Fridos-didžiosios komunistės mito kūrimo, nes čia ją išvystame ir besišvaistančią politiniais lozungais, ir kuo ramiausiai besimėgaujančią bičiulyste su įtakingais JAV asmenimis.

Gražiausi šio romano dalykai, mano galva, susiję būtent su technine literatūros puse. Visų pirma, Claire Berest labai taikliai pasirenka romano struktūrą – pasakoja kiek chaotiškai, kone probėkšmiais, įtraukia į tekstą ir Fridos paveikslų aprašymus, o kiekvienas skyrius pavadintas kaip tam tikras atspalvis: Egipto mėlyna, javų geltona, politikos raudona. Minčių šuoliai, pasakojimo netvarka padeda skaitytojui įsigyventi į bohemos sąmonę – net ir tuomet, kai labai aiškiai sau pasakai, kad tai, ką skaitai, yra rašytojos fantazijos vaisius, vis vien nejučiomis girdi tau kalbant „tikrąją“ Fridą Kahlo – drauge egzaltuotą ir grubią, kupiną emocijų, išsmunkančią iš logikos ir pragmatikos gniaužtų. Galiausiai, žinoma, reikia nepamiršti ir tobulai parinkto knygos pavadinimo – kalbant apie Fridą tikrai nebūna nieko juodo.

Gabriela Garcia. „Apie moteris ir druską“. „Baltos lankos“, iš prancūzų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika

„Apie moteris ir druską“ – debiutinis Majamyje gyvenančios rašytojos Gabiela`os Garcia`os romanas (į lietuvių kalbą išvertė Jovita Groblytė-Hazarika, išleido leidykla „Baltos lankos“). Autorė yra kilusi iš emigrantų iš Kubos ir Meksikos šeimos, todėl, veikiausiai, logiška, kad pirmajame savo romane ji apmąsto sau asmeniškai artimas, o drauge ir visiems aktualias šiuolaikinio pasaulio problemas: migrantų iš ispanakalbių šalių krizę JAV, motinų ir dukterų santykius ir tapatybės paieškas.

Romano pagrindu tampa būtent moterų ir dukterų ryšiai. Vieną romano siužeto liniją brėžia Džanetės ir jos motinos bei močiutės istorija, komplikuoti konservatyvios motinos ir priklausomybių turinčios dukters, o šalia – emigrantės dukters ir kubietės motinos santykiai, jų įtampos. Džanetės šeimos moterų likimų gijos susipina su nelegaliai JAV gyvenančios Glorijos ir jos dukros Anos istorija.

Šios dvi veikėjos atlieka ir papildomą funkciją – jos reikalingos tam, kad rašytoja papasakotų mums apie ispanakalbių migrantų krizę ir nesuvokiamus būdus, kuriais bandoma ją suvaldyti: Gloriją išsivežus migracijos tarnybai, mažametė Ana lieka viena, galiausiai, praėjus net keliems mėnesiams, motina ir dukra susitinka, kad būtų grąžintos namo, į smurto niokojamą Salvadorą – tiesa, grąžinimo procesas baigiasi tuo, kad jas išmeta pasienyje, Meksikoje.

Gražu tai, kad rašytoja nesvyra nė vienos veikėjos pusėn – visos jos moterys savaip netobulos, o motinystė – neideali. Mano akimis, bene ryškiausia romano idėja blyksteli šioje citatoje: „Netikėkite motinomis, kurios sako, kad motinystė – tai pašaukimas arba pasiaukojimas, arba grožis, arba kažkas tokio iš sveikinimo atvirukų. Motinystė – tai klaustukas, nuolatinis skaičiavimas „kas, jeigu“. Kas, jeigu tiesiog pasiduotume?“

Už romano dominančių – motinystės ir migracijos – slypi kitos, ne mažiau svarbios temos. Čia kalbama ir apie politiką, seksualinį išnaudojimą šeimoje, lyčių nelygybę ir jų atveriamas žaizdas. Romanas dinamiškas – dėmesio centras kinta kone kinematografiškai, o skirtingas istorijas jungia literatūrinė nuoroda – Viktoro Hugo „Vargdieniai“.

Kalbant apie kūrybinius sprendimus, gaila, kad niekas Gabriela`os Garcia`os neatkalbėjo nuo JAV leidžiamiems romanams apie ispanakalbį pasaulį būdingų žaidimų kalba – mažyčių ispaniškų intarpų, savotiškų egzotikos inkliuzų, kurie dažnai kertasi su pasakojimo situacijos logika. Dar keisčiau tai, kad šiame romane ir pati rašytoja galiausiai pameta kalbinio dvilypumo užmojį.

Trumpai tariant, „Apie moteris ir druską“ – pustonių ir pusbalsių romanas be patoso, laimingos pabaigos ar pseudotrilerio elementų. Mano galva, tai vienas labiausiai vykusių (ir, paradoksalu, trumpiausių) į lietuvių kalbą išverstų bandymų papasakoti apie migracijos ir motinystės atspalvius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt