Kultūra

2021.08.16 22:01

Vytautas Bikulčius. Mažų gyvenimų nėra: valdingoji Olivija ir atkaklioji Agata

Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.08.16 22:01

Amerikiečių rašytojos Elizabeth Strout romanas „Olivija Kiteridž“ (iš anglų kalbos vertė Aistė Kvederaitė, išleido leidykla „Balto“), pelnęs Pulitzerio premiją, patrauks skaitytoją, mano galva, visu pirma Olivijos Kiteridž charakteriu.

Iš romano pavadinimo skaitytojas, be abejo, tikisi, kad ši moteris yra pagrindinė romano veikėja ir visas kūrinio veiksmas sukasi apie ją. Klasikiniame 19 a. romane dažniausiai taip ir būna: tik prisiminkime H. de Balzaco „Eugeniją Grandė“, G. Sand „Indianą“, G. Flaubert`o „Ponią Bovari“, pakankamai pavyzdžių rastume ir 20 a. literatūroje.


Mūsų aptariamame romane yra truputį kitaip. Šį romaną sudaro trylika istorijų, kuriose pasirodo vis nauji personažai. Juos sieja tik tai, kad jie visi yra nedidelio Krosbio miestelio, esančio Meino valstijoje, gyventojai. Suprantama, vieni kitus jie daugiau ar mažiau pažįsta, neretai susiduria kasdieniame gyvenime, tuo labiau kad Olivijos vyras Henris yra vaistininkas ir pas jį norom nenorom apsilanko ne vienas miestelio gyventojas.

Bet romano centre, vis dėlto, atsiduria Olivija. Ne kaip pagrindinė veikėja, bet kaip į kitų žmonių gyvenimą įsiterpiantis, gal net įsikišantis asmuo. Tik dviejose romano istorijose pati ji nepasirodo, ją pamini kiti personažai. Šitaip sukuriamas įspūdis, kad viskas sukasi apie Oliviją. Tik pirmoje romano istorijoje „Vaistinė“ Olivija pasirodo kaip tiesioginė veikėja, nors, tik pradėjus skaityti romaną, gali susidaryti įspūdis, kad čia pagrindinis vaidmuo tenka jos vyrui Henriui, tuo labiau kad pavadinime įvardyta būtent jo darbo vieta. Paradoksalu, tačiau Olivija atkreipia dėmesį į save valdingumu, stačiokiškumu, netaktiškumu ir tokiu elgesiu ne tik užgožia vyrą, bet ir traumuoja sūnų.

Tai, kad ji buvo matematikos mokytoja ir prisimena miestelio gyventojus kaip savo buvusius mokinius, leidžia jai pateikti apie juos savo vertinimus, kurie anaiptol nėra geranoriški. Deja, ji užmiršta, kad laikas bėga, žmonės keičiasi ir jie nelieka tokie, kokie buvo jos akyse mokykloje. Tačiau keldama reikalavimus kitiems, ji užmiršta save ir stengiasi pateisinti, kaip dažniausiai ir būna, savo poelgius. Užtat net ir pasitaisiusi, ji visiškai neketina badauti, nors ir nusipelno nelabai malonios romano autorės charakteristikos, apibūdinančios ją kaip „snaudžiantį nusipenėjusį ruonį“.

Netrūksta jai ir piktdžiugos. Kuri gi motina ryžtųsi savo sūnaus vestuvių dieną iš marčios nugvelbti liemenėlę ir vieną jos batą tik tam, kad ši suabejotų savimi ir nesijaustų tikra. Tačiau Olivija turi savo gyvenimo filosofiją. Anot jos, gyvenimą sudaro didieji ir mažieji pliūpsniai. Didiesiems pliūpsniams ji priskiria vestuves, vaikų gimimą – įvykius, galinčius pasukti gyvenimą viena ar kita linkme, o štai mažieji pliūpsniai yra kasdieniai įvykiai, paprasčiausiai paįvairinantys gyvenimą. Tuos mažuosius pliūpsnius ji greičiausiai ir sieja su savo kišimusi į kitų kasdienybę.

Romanas būtų banalus, jei taip ir baigtųsi. Bet autorė suranda netikėtą posūkį, kuris pradžiugins skaitytoją. Olivija įsitikinusi, kad žmogus veik nesikeičia nuo mokyklos laikų, ir ji gali juos vertinti taip, kaip ir mokykloje, tačiau skaitytojas į romano pabaigą ima pastebėti, kad pamažėle ima keistis ir ši romano veikėja. Ji pradeda mėginti suprasti sūnų, ima pripažinti savo klaidas, kurias padarė auklėdama sūnų vaikystėje, kitomis akimis pradeda žvelgti į miestelio gyventojus, o pačioje kūrinio pabaigoje netgi užmezga draugiškus santykius su Džeku Kenisonu.

Galiausiai ji prisipažįsta, kad net savo vyro Henrio taip nemylėjo daugelį metų. O svarbiausia – dabar ji atgyja dvasine prasme, ima net priekaištauti jaunimui, kad šis nesupranta, jog susenę žmonės irgi turi savų poreikių. Ji tarsi prisikelia naujam gyvenimui, suvokusi, kad kol kas dar nenori jo palikti... Kitaip tariant, romano autorė sugebėjo įtikinti Oliviją tuo, kuo ši pati sunkiai galėjo įtikėti – gyvenimas yra ilgas ir žmonės keičiasi. Tai ir yra didžiausia gyvenimo pamoka Olivijai.

Danų rašytojos Anne`os Cathrine`os Bomann pirmasis romanas „Agata“ (iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė, išleido leidykla „Balto“) klaidina skaitytoją tuo, kad pagal pavadinimą galima tikėtis, jog Agata bus pagrindinis kūrinio personažas, bet romano protagonistas (sykiu ir pasakotojas) yra bevardis 72 metų į pensiją besiruošiantis išeiti psichoanalitikas.

Romano veiksmas vyksta 1948 m. Prancūzijoje, tačiau autorei rūpi ne tiek šios šalies, kiek universalios problemos: vienatvė, nerimas, atbukę jausmai, pašliję žmonių santykiai. Psichoanalitikui liko darbuotis dar penkis mėnesius, jis tiesiog skrupulingai skaičiuoja dienas ir kiek pokalbių dar bus su pacientais. Tai rodo ir jo nuovargį, ir abejingumą, ir nuobodulį, tuo labiau kad ir asmeninis gyvenimas netampa atsvara darbui – nesukūręs šeimos, neturi vaikų, negali pasigirti ir artimais bičiuliais.

Nuolat kankinamas sąnarių skausmų, jis dažnai susimąsto apie senatvę, o pokalbių metu į pacientų ligos istorijas mėgsta piešti paukščius. Neretai jis abejingai klausosi, ką apie savo skausmus jam pasakoja pacientai. Jo gyvenimą tiesiogine to žodžio prasme užkariavo rutina: kiekvieną rytą, kai ateina į darbą, sekretorė Siuruž paima iš jo lazdą ir paltą, per pietų pertrauką jis išeina pietauti į restoraną, o po darbo grįžta namo, vis atkreipdamas dėmesį į tai, kad senstant kelias atgal tampa statesnis.

Tokį jo gyvenimą iš vėžių išmuša pasirodžiusi nauja pacientė vokietė Agata. Iš pradžių jis net nenori jos priimti, bet sekretorė neatsilaiko ir ją užregistruoja. Pamažėle ima ryškėti jos vaidmuo romane. Ji tikrai nėra pagrindinė romano veikėja, bet suteikia postūmį ir pažadina psichoanalitiką darbui ir gyvenimui. Agata įdomi tuo, kad vienu metu ji ir stipri, ir trapi moteris. Nors ji energinga, bet tuo pat metu kenčia dėl savo ligos. Bet ji pirmoji psichoanalitiko pacientė, kuri išdrįsta jam užduoti klausimus, netgi atvirai išrėžia, kaip jis galintis dirbti šį darbą, jei negali padėti sau pačiam.

Ji geba jį provokuoti, atkreipia dėmesį, kad jis pakrinka, kai iš darbo laikinai dėl vyro ligos pasitraukia sekretorė Siuruž. Tiesa, jos prisipažinimai apie aklą tėvą ir jo elgesį su vaikais neįtikins aklojo skaitytojo, nes aklo žmogaus jausena kitokia, negu ją vaizduoja autorė.

Romano autorei nepaprastai puikiai pasisekė išreikšti trapią kasdienybę, kur, regis, nieko nevyksta, pokyčiai vos pastebimi, bet čia ir slypi visas gyvenimo grožis. Nėra mažų gyvenimų, kiekvienas iš jų svarbus akimis to žmogaus, kuris jį išgyvena. Viskas dedasi tarsi nutylėjimų tyloje, belaukiant išganingos akimirkos, kuri liudytų apie išgijimą.

Ir Agata tarsi sukuria stebuklą. Psichoanalitikas pasikeičia. Jis iškepa obuolių pyragą ir nuneša savo kurčiam kaimynui, norėdamas jam pasakyti, kad girdi, kai jis groja už sienos. Kartu jis nori patvirtinti, kad šis kaimynas tikrai egzistuoja, nes atkreipė į jį dėmesį. Grįžęs į darbą, jis pirmą sykį gyvenime suima už pečių sekretorę, ši net susigėsta, ir ankstesnė rutina nebepasikartoja. Jis visai kitaip sureaguoja, iš sekretorės išgirdęs, kad į jo darbotvarkę ji įtraukė naują pacientą, tikėdamasi, kad jis dar neis į pensiją.

O pačioje romano pabaigoje Agata jį kviečia į kavinę, ir skaitytojas gali tikėtis, kad jai pagaliau pavyks ištrūkti iš tamsos šulinio. Tiek psichoanalitikas, tiek Agata yra tarsi vienas kito veidrodis. Reikia tikėtis, kad abiem pavyks ištrūkti iš savo pamėklių ir pagaliau gyventi tikrąjį gyvenimą. Nedidelės apimties romanas, beveik punktyrais apibrėžti personažai, tačiau jo puslapiuose atsiskleidžia didelės gyvenimo tiesos...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt