Šiemet minimos vieno ryškiausių lietuvių ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių Juozo Lukšos-Daumanto 100-osios gimimo metinės. LRT TELEVIZIJOS eteryje rugpjūčio 14 dieną, šeštadienį, 18.30 val. – dokumentinės apybraižos „Juozas Lukša-Daumantas. Paskutinis laiškas“ premjera. „Filmas neskirtas istoriniam deltonizmui“, – LRT.lt teigia filmo autorė žurnalistė Rūta Sinkevičienė.
Antradienį Valdovų rūmuose įvyko išankstinė dokumentinės apybraižos peržiūra. Filme pasakojama, kaip Paryžiuje kelerius metus gyvenęs ir mokęsis žvalgybos mokyklose su savo išdaviku ir tik savaitę po vestuvių praleidęs su žmona Nijole Bražėnaite, Daumantas desantu buvo permestas į Lietuvą.
1950 metais, kai jis grįžo, atkovoti laisvę okupuotai Lietuvai jau nebuvo vilties, bet Juozas pasiaukojo, kovojo, išduotas kovų bičiulio žuvo, tesulaukęs trisdešimties. Juozas Lukša, slapyvardžiai – Vytis, Skirmantas, Skrajūnas, Daumantas – pasipriešinimo okupacijai legenda, vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų.
Du kartus jis perėjo Sovietų Sąjungos sieną, kad praneštų Vakarų pasauliui ir popiežiui apie bolševikų terorą ir partizanų kovas. Beveik trejus metus Juozas Lukša buvo partizanų ambasadorius užsienyje. „Geležinė uždanga buvo kaip SSRS simbolis. Susiradau tas vietas jo parašytoje knygoje, kaip juos šaudė, kaip žudė – plaukai piestu pasišiaušė“, – pripažįsta R. Sinkevičienė.
„Mes taip žavimės svetimais herojais – Robinu Hudu, Džeimsu Bondu, o turime savo tokį fantastišką, romantišką superagentą. Jis elgėsi vyriškai, kariškai. Ten trileris – jie prasiveržė pro geležinę uždangą“, – teigia filmo scenarijaus autorė ir režisierė Rūta Sinkevičienė.
Anot pašnekovės, nors ir žinojo, kad kova beviltiška, grįžęs į Lietuvą jis pakėlė likusių 1 200 partizanų dvasią, atvežė pinigų, instrukcijų. Kol buvo rengiamas užsienio žvalgybos mokyklose, parašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, atskleidė bolševikų režimo veidą, tiesą, už kurią sovietinės politikos tęsėjai iki šiol negali atleisti.
„Knyga padarė jį didžiausiu režimo priešu. Ten visa informacija, ką sovietai slėpė nuo užsienio. Jo savybės nustebino – toks kietas ir viską galintis supermenas, kita vertus, paprastas, šiltas žmogus, su humoru. Knygą skaičiau ne tik verkdama, bet ir išjuokino ji mane“, – pasakoja filmo autorė.
R. Sinkevičienė, kurdama filmą, įsitikino, kad „mūsų atmintis yra labai trumpa. Nekalbu apie tuos, kurie gilinasi į šias temas. Tačiau, pasakodama draugams, supratau, kad žinojimas apie Daumantą yra menkas net ir išsilavinusių žmonių. Toks buvo ir mano žinojimas. Man buvo svarbu atkurti okupacijų foną, to meto veidą.“
Pasak pašnekovės, Lietuvos centrinis valstybės archyvas suteikė kokybiškos suskaitmenintos nematytos medžiagos, kokia buvo buitis, kuo ir kaip gyveno to meto žmonės. R. Sinkevičienė pasakojo scenarijų rašiusi sodyboje prie autentiško stalo, kur seneliai tai partizanus, tai stribus pamaitindavo. Senelių teigimu, partizanai prie sodybos kryžiaus persižegnodavo, o stribai ant kryžiaus nusišlapindavo.
„Filmas neskirtas istoriniam deltonizmui“, – per išankstinę peržiūrą nuskambėjo autorės žodžiai. Pašnekovė pripažįsta, kad partizanų būta visokių, bet tai yra filmas apie tuos partizanus, kurie kovojo už Lietuvą. „Būna, žmonės numoja ranka. Neva, žinau aš tuos partizanus. Nieko nežino, nežino, kad buvo disciplina – karjera, laipsniai, ordinai. Jie dešimt metų atsilaikė miškuose. Apybraiža sukurta apie elitinius kovotojus, kurių buvo absoliuti dauguma“, – tikina R. Sinkevičienė. „Į ką be jų 1990 metais būtume atsirėmę?“ – retoriškai klausia pašnekovė.
R. Sinkevičienė pastebi, kad apie Daumanto šeimą iki šiol dar nebuvo taip plačiai pasakota. „Svarbus akcentas – kokios vertybės diegtos vaikams. Visi jie auginti kaip tikintys, kaip tikri patriotai. Motinos sprendimas visus vaikus išleisti į partizanus daug ką pasako!“ – kalbėjo R. Sinkevičienė.
Apybraižos autorei buvo svarbu įtraukti ir ryšininkės Mortos Linkaitės liudijimą: „Ji nei fiziškai, nei dvasiškai po kankinimų nebeatsigavo.“ Vandenyje ji buvo laikoma 8 paras. Pasak žurnalistės, „SSRS ką mokėjo, tai užverbuoti. Metodai tardymo buvo tokie žiaurūs... Stengiausi apybraižoje minimalizuoti žiaurumo kiekį. Nesuvokiami buvo žiaurumai. Gali apsinuodyti tuo skausmu“, – užsimena R. Sinkevičienė.
Filme atskleidžiami ir kardinolo, Vilniaus arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio prisiminimai apie Daumantą, išdaviko Kukausko akistata su partizanu jau nepriklausomoje Lietuvoje, Daumanto mąstysena ir talentai.
„Žodžių trūksta nuostabai ir padėkai šiems rezistentams išreikšti – šitokios aukos, šitokia istorija...“ – kalba R. Sinkevičienė.
„Tai bendras LRT ir Kultūros ministerijos projektas, o jų mano kūrybinėje biografijoje sukurta tikrai daug: nuo Vydūno, I. Simonaitytės, Žemaitės, R. Gary, J. Naujalio. Vis kitos patirtys, vis kiti autoriai ir, žinoma, didžiulės, neišmatuojamos pažintys. Tai palikimas ateičiai. Kurti filmą apie legendinį partizaną, elitinį Lietuvos karį J. Lukšą-Daumantą – didžiulė atsakomybė ir garbė. Žinoma, kūrybiškai džiugina, bet ir įpareigoja“, – teigia filmo prodiuserė Lolita Bytautaitė.
Filmo operatorius ir montažo režisierius – Tomas Medekša.
Filmo „Juozas Lukša-Daumantas. Paskutinis laiškas“ premjera – rugpjūčio 14 dieną, šeštadienį, 18.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ. Filmą bus galima peržiūrėti ir LRT mediatekoje.
