Kultūra

2021.08.14 13:14

Agnė Narušytė. Netikro žmogaus vasara, arba Lietuvą ėdančios demokratijos vėžio stadijos

Agnė Narušytė, menotyrininkė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.08.14 13:14

Šiandien Lietuvos vaizdą kuria televizija. Juodaodis pabėgėlių berniukas sako, kad, nors stovykloje gyventi sunku, jis suprantąs būtinybę gerbti šios šalies įstatymus. Pikti žmonės prie Seimo jų neketina gerbti. Stato kartuves. Vaidina nacių persekiotus žydus. Sako neapykantos žodžius.

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:

O aš esu toliausiame šalies taške, prie jūros. Stebiu, kaip per nepiktas bangas šokinėja vaikai. Prigulusi ant smėlio skaitau Norberto Černiausko knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Knyga išėjo pačiu laiku – dar galime suspėti apmąstyti savo veiksmus ir palyginti juos su anksčiau gyvenusių žmonių – prieš katastrofą. Dabar daug kalbama apie katastrofas.

Viena, kurią sukels klimato kaita, yra beveik garantuota, bet kol kas ji mums dovanoja šiose platumose neįtikėtinai saulėtas vasaras. Kita – tik baimių nupieštas vaizdinys. Neaiškus, daugiau paremtas traumuojančiais praeities įvykiais ir įsivaizdavimais apie čia atkeliaujančius žmones. Jų odos spalva kita. Jų kultūra kita. Ir – kaip žinome – pasaulyje jų yra be galo daug. Šalia mums grasinantis diktatorius turi dar neišnaudotų galimybių į valias, bet prie baimės taip pat galima priprasti. Jau pripratome. Kaip ir pripratome prie kartuvių vaizdo prie Seimo. Viduramžiškos sąmonės atgimimas jau tapo mūsų kasdienybe.


Išmokome džiaugtis saule nebegirdėdami kvietimų pakarti tuos ar anuos. Bet istorija grumena kasdien, ypač kai skaitau apie paskutinę anos Lietuvos vasarą, nors Černiauskas apie ateitį stengiasi neužsiminti net paklydusia nuoroda. Gal tik vienoje vietoje. Birželio 15-osios, kaip dabar žinome, paskutinės anos Lietuvos dienos rytą, to dar nežinantis karininkas Antanas Verksnys skuba į štabą – netikėtai iškviestas, net nespėjęs papusryčiauti. Ir sutinka pažįstamą parketininką. Tas atrodo keistai patenkintas. Šūkteli: „Va, matyk, dabar mūsų laikas atėjo!“ Verksniui neaišku, kas tas „mūsų laikas“. Kas tie „mes“? Bet netrukus viskas paaiškės.

Ši frazė man primena kitą knygą – turkų rašytojos Ece Temelkuran perspėjimą „Kaip prarasti šalį. Septyni žingsniai nuo demokratijos iki diktatūros“. 2016 m. rugsėjį, kai perversmas Turkijoje jau buvo įvykęs, kai daugelis dar netikėjo, kad „Brexitas“ reikš visišką atsiskyrimą nuo Europos Sąjungos, o Trumpas bus išrinktas prezidentu, Temelkuran Londone pristatinėjo kitą savo knygą. Auditorijoje sėdėjusi moteris jos paklausė: „Kuo jums galime padėti?“ Tai aš galiu jums padėti, pagalvojo rašytoja. Galiu įvardyti ženklus, kuriuos atpažinę galbūt sugebėsite laiku išsigydyti vėžį. Jis jau ir Vakarų šalyse ėda demokratiją. Jo stadijos – septynios.

Tris pirmąsias, deja, jau atpažįstame Lietuvoje. Pirmoji – „sukurk judėjimą“, kuris atskirs „tikruosius žmones“ nuo „netikrų“. Atlikta – judėjimas vadinasi Šeimų maršas, kuris protestuoja prieš viską, ką bedarytų demokratiškai išrinkta valdžia, ir „netikri žmonės“, tokie kaip aš. Antroji – „suardyk logiką arba terorizuok kalbą“. Tai irgi atlikta – nevaržomai sklinda prieštaravimų kupinos konspiracijos teorijos, jomis tikima vis tvirčiau, o raginimus kuo žiauriau susidoroti su priešininkais taria net kai kurių išsilavinusių žmonių lūpos.

Trečioji stadija – „pašalink gėdą, amoralumas yra „madingas“ post-tiesos pasaulyje“. Amoralūs politikai ir juokdariai jau pozuoja jiems plojančiai miniai. Mes matome, kaip jie susikalba, ir nieko negalime padaryti. Jų veidus iškreipia Temelkuran aprašytasis „sardoniškas pasipūtėlio vypsnys“, o mes negalime jo nutrinti argumentais apie žmogiškumą ir pagarbą kitam. Išsiviepėliai jau šūkčioja: „Va, matyk, tuoj mūsų laikas ateis!“ Mes jau suprantame, kodėl tas „mūsų laikas“ yra ne mūsų. Bet negalime jiems to paaiškinti, nes logika juk sugriauta, o amoralumo garbinimas mums koktus. Galime tik savo burbuluose diskutuoti, kas tie „tikrieji žmonės“.

Šią vasarą su jų protėviais galime susipažinti Margaritos Matulytės kuruotoje parodoje „Čiabuvių pasakojimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Anicetas, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti – tai kaimo gyventojai lietuviai, „autochtonai“, beveik nesikeičiantys griūvant pasauliams. Kai okupantai per prievartą keičia mūsų šalį, sakome, kad tie autochtonai išsaugo tradicijas. Kai pasaulį pertvarkome patys, piktinamės, kad jie atsilikę, vadiname juos „runkeliais“ ar „buduliais“.

Tyrinėtojams, kurių užfiksuotus portretus ir pasakojimus kuratorė suvežė į Vilnių iš kone visų Lietuvos kraštotyros muziejų, jie irgi buvo kiti, pažymėti tai paniekos, tai meilės ženklu. Carinės Rusijos antropologai jais domėjosi kaip atsilikusių čiabuvių etnosu, kurį reikia išmatuoti, ištirti, suinventorinti kaip imperijos nuosavybę. Tarpukario Lietuvos etnografai juos siekė įamžinti kaip jau nykstančias tautos šaknis, tokį lyg genofondą, iš kurio būtų galima atkurti tautą, jei kas atsitiktų. O sovietmečio etnografai rinko to genofondo likučius po to, kai jau atsitiko. Kadangi nebuvo galima kalbėtis laisvai, jie koncentravosi į folklorą – užkoduotą pasakojimą apie tautos kultūrą ir lemtį, išdainuojamą žmonių, išgyvenusių katastrofą, kurios stengiasi savo knygoje neminėti Černiauskas.

Vaikštant po parodą, labiausiai ir krenta į akis sovietmečiu surinktuose pasakojimuose žiojinti skylė – neseniai patirtos traumos nutylėjimas. Tuštuma iškalbinga. Žmonės nepasakoja apie tremtį, nes privaloma tai užmiršti, jei nori gyventi. Privaloma ir tikėti, kad tradicinė kultūra nyksta, nes tokie istorijos dėsniai, o ne dėl to, kad ją tyčia grubiai sunaikino milžiniška diktatūros mašina. Istorijos dėsnių neįmanoma apkaltinti. Taip tiesiog yra. Yra, kaip yra. Mąstyti uždrausta, galima tik pasigrožėti senukų ištverme, fenomenalia atmintimi, stipriais balsais, tyra širdimi ir ta menka galimybe prisiliesti prie tautos ištakų.

Jais grožėjosi ne tik etnografai, bet ir fotografai, fiksavę nykstančius praeities atšvaitus kaimo senukų veiduose. Grožėjosi ir rašytojai bei poetai. Ir kinematografininkai. Todėl jų patirtis, kiek įmanoma, išsaugota, bet ir pagražinta. Ankstyvuoju sovietmečiu kūrėjų ir mokslininkų aplankyti kaimo žmonės yra gražesni nei tie, kuriuos fotografavo ir klausinėjo ankstesnių laikotarpių tyrinėtojai. Caro valdomos Lietuvos ir tarpukario autochtonų pasakojimuose – daug skausmo, netekčių, paniekos moterims ir svetimiems, skurdo, absurdiškų įsitikinimų ir žiaurių receptų. Pavyzdžiui, ką daryti, kad šuo būtų piktas? Reikia pagirdyti jį skruzdžių skysčiu, kad pasimaišytų protas. Pyktis turėjo saugoti nuo plėšikų, bet dabar jau akis bado prie žmogaus prisirišusios būtybės kankinimas. O iš kur kyla dabartinis Vilniaus centre kartuves statantis pyktis?

Nežinau. Bet tikrai ne iš tos Lietuvos, kurios kasdienybę prieš valstybės pabaigą aprašo Černiauskas. Europoje siaučiant karui, Lietuvos valstybė atrodo neįtikėtinai optimistiška ir brandi. Visose srityse ruošiamasi įgyvendinti modernizacijos projektus. Itin rūpestingai prižiūrimos pieninės, mokiniams kuriamos krašto pažinimo programos, ruošiamasi įteisinti civilinę santuoką, rengiamos profesionalios akušerės, kurių žinios pertrauks tą nelaimingą scenarijų, kai gimdydama miršta mylima žmona, o kartu su ja – ir kūdikis. Paskutinės vasaros Lietuva atrodo pasiryžusi pagerinti visų piliečių gyvenimą, kupina energijos, tikinti ateitimi, kurios, kaip dabar žinome, nebus. Kažin ar kada nors būtų įmanoma sukurti panašų pasakojimą apie dabartinę Lietuvą, net jei jos neištiks panašaus masto katastrofa? Ar ateities istorikas paminės jau pastatytas kartuves? Ką jos tuomet reikš? O gal teks aiškintis, kodėl visi „skendome politinėje beprotybėje“, kaip rašo Temelkuran?

„Paskutinė Lietuvos vasara“ baigiasi jaunos poetės, Vytauto Didžiojo universiteto studentės Matildos Olkinaitės dienoraščio žodžiais: „Keista šįmet vasara. Kiekvienas atsisveikinimas skaudus. Ir atrodo, kad viskas praeina nesugrįžtamai.“ Po metų ją nužudys žydšaudžiai. Bet ji to dar nežino, ji, kaip ir kiti, jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugusios kartos literatai, tikisi kurti ateitį, tarti savo žodį. Užvertusi paskutinį, jau smėlio pribirusios knygos puslapį, pažvelgiu į jūrą. Per bangas šokinėja tie patys vaikai. Danguje jau grumena istorijos pasikartojimų nuojauta. Bet šiemet paskutinės vasaros nebus.

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt