Kultūra

2021.08.13 20:45

Eglė Baliutavičiūtė. Apie žmones ir smurtinius nusikaltimus daržovėms – viena keisčiausių knygų

Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.08.13 20:45

Vienatvės ir meilės tema japonų literatūroje ar bent jau vertimuose į lietuvių kalbą – dažna. Galime prisiminti Bananos Yoshimoto „Virtuvę“ ir „Ežerą“ bei Sayakos Muratos „Kombinio moterį“.

Apie tai pasakojama ir neseniai pasirodžiusiame Hiromi Kawakami (g. 1958) romane „Mokytojo portfelis“, už kurį autorė pelnė gimtosios Japonijos ir tarptautinių literatūrinių apdovanojimų.


Hiromi Kawakami „Mokytojo portfelis“ („Sofoklis“, 2021 m. Iš japonų k. vertė Jurgita Ignotienė)

37 metų Cukiko ir jos buvęs japonų kalbos ir literatūros mokytojas, už ją vyresnis trisdešimčia metų, susitinka užeigoje prie Tokijo stoties. Juos suveda polinkis į maistą ir alkoholį, ypač sakę. Atsitiktiniai susitikimai prie taurelės ir ne tik ima vis dažnėti, tarp jų užsimezga keistas, neerotiškas, sunkiai į įprastus rėmus įspraudžiamas ryšys.

Abu jie gyvena vieni – Mokytojas našlys, o Cukiko netekėjusi. Mokytojo profesija aiški, o štai apie Cukiko darbą težinome tiek, kad dirba biure – šis darbas nesvarbus, neįdomus, neprasmingas, tiesiog funkcija, kurią reikia atlikti, kad galėtų gyventi.

Cukiko nuo Mokytojo skiria daug kas: amžius, patirtis, darbas, požiūris į tradicijas, Mokytojas laikosi etiketo bei kitų tradicijų ir griežtų savo įpročių, Cukiko daugiau moderni moteris, savarankiška, nepriklausoma, linkusi kvestionuoti tradicijas. Kartu jie ir labai panašūs – užsisklendę, išsiilgę ryšio ir užsispyrę.

Tai tylus, lėtas, melancholiškos nuotaikos kūrinys, kupinas bendrystės ir meilės ilgesio, noro palaikyti ryšį ir mažai gebėjimų tai daryti: jų mėginimai kalbėtis negrabūs, introvertiški, nė vienas giliai į širdį ir asmeninį pasaulį neįsileidžia, todėl jų pokalbiai paviršutiniški, neišsamūs ir dažnai atrodo nejaukūs, atrodo, kad juodu geriau susišneka tylomis valgydami ir gerdami ar tiesiog būdami vienas šalia kito, o ne tardami žodžius.

„Mokytojo portfelis“ – pagavi ir neįprasta meilės istorija, kurios fone justi, kaip lėtai ir tyliai slenka laikas, keičiasi metų laikai, ir galima pažinti šiuolaikinį Tokijo gyvenimą, persmelktą vienatvės, beprasmybės ir tuštumos. Tai atidumo reikalaujanti knyga, nes tarp eilučių visko labai daug: nuo humoro, poezijos iki asmenybės kismo. O pabaiga atvira – vieni dėl jos gali kūrinį priimti kaip šviesų, kiti, atvirkščiai, kaip slogų ir niūrų. Bet kokiu atveju tai dėmesio verta knyga.

Madlena Szeliga, Emilia Dziubak „Siaubas“ („700 eilučių“, 2020 m. Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė)

Madlenos Szeligos „Siaubas“ – viena keisčiausių vaikų knygų, kurias pastaraisiais metais teko skaityti. Tai dvidešimties trumpučių novelių rinkinys, kviečiantis įsivaizduoti, o kas, jeigu daržovės, uogos, grybai būtų gyvi padarai, kurie mąsto ir jaučia.

Įsivaizduokite, pasiimate kokią nors daržovę – morką, kopūstą ar pomidorą – ir pagal receptą skutate, pjaustote, tarkuojate, spaudžiate sultis, troškinate, o gal tiesiog žaidžiate su jomis svaidydami į kitus žmones, o toji daržovė kiekvieną šį jūsų veiksmą jaučia. Gal verkia, klykia, alpsta iš baimės, siaubo ir dėl jūsų žiaurumo. Būtent apie tokius smurtinius nusikaltimus įvairiems valgomiesiems augalams ir pasakojama šioje knygoje.

Novelių pasakotojas – visažinis. Jis geba įsijausti į daržovės kailį, kiekvienoje įžvelgia savitą asmenybę ir įtaigiai perteikia, ką ji jaučia ir išgyvena patekusi į žmogaus rankas. Jų potyriai tikrai šiurpūs ir baisūs, o tai, kas joms daroma, aprašoma detaliai ir grafiškai.

Kaip skaityti ir priimti šią knygą? Pirmiausia su humoru, kurio apstu ir kontekstinio, ir tiesioginio, pavyzdžiui, tai, kaip pasakojama apie kopūstų raugimą: „Jauniausias kankintojas, nuo mažens pratinamas elgtis negailestingai, įlipa į tą kapavietę ir basomis kojomis trypia tai, kas liko iš galvų. Trypia, kol išteka visi gyvasties syvai.“ Ir pati autorė pabaigos žodyje kūrinį kviečia priimti kaip ir kitas siaubo istorijas – truputį juokingas, truputį baisias, truputį nesąmoningas.

Vis dėlto šios knygos istorijos skiriasi nuo šiuolaikiškų siaubo istorijų vaikams tuo, kad šiose nėra laimingos pabaigos, juk visas daržoves po siaubingų kankinimų ištinka mirtis. Nebent laiminga pabaiga laikysime tai, kad žmonės lieka sveikai ir skaniai pavalgę.

„Siaubą“ galime perskaityti ir kaip netiesioginę mėsos valgymo kritiką, skatinančią pagalvoti apie tai, kad kotletas ar kepsnys kažkada buvo gyvas, o kad atsirastų ant pietų stalo, gyvūnas buvo papjautas.

Kad ir kiek humoro ir pokštų šioje knygoje įžvelgtume, tai nėra knyga visiems – nusikaltimų daržovėms aprašymai gali gąsdinti, bauginti, tad tikrai netiks mažiems ir jautresniems vaikams. Sakyčiau, kad šios knygos adresatas – vyresnis pradinukas ar jaunesnysis paauglys, bet taip pat knyga galėtų būti įdomi suaugusiesiems kaip pokštas. Nors, reikėtų pažymėti, į pabaigą istorijos ima kartotis, todėl pasidaro kiek nuobodu.

Knygą fantastiškai iliustravo viena garsiausių Lenkijos vaikų knygų iliustruotojų Emilia Dziubak, kuri šiam originaliam kūriniui pasirinko tamsius, prigesintų spalvų piešinius, imituojančius aliejinę tapybą. Iliustracijose derinamas modernumas ir klasika – vaizduojamos sužmogintos daržovės, čia galima atpažinti senosios dailės, baroko atspindžių, puslapius su tekstu puošia vijokliniai motyvai su daržovėmis, primenantys senų knygų apipavidalinimą, tad knyga iš tiesų atrodo ironiškai prabangi. Taigi ir iliustracijos išduoda, kad į siužetus nereikėtų žiūrėti pernelyg rimtai, kad tai žaidimas, pokštas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt