Kultūra

2021.08.07 09:04

Didesnį nei trijų milijonų eurų biudžetą turintis Rygos–Jūrmalos muzikos festivalis: gandai apie Rusijos pinigus nepagrįsti

Rasa Murauskaitė, Julijus Grickevičius, LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su vasara“, LRT.lt2021.08.07 09:04

Iš Rygos–Jūrmalos muzikos festivalio parvežtas pokalbis su festivalio vykdomąja vadove Zane Čulkstēna. Kaip festivaliui pavyksta į Latviją sukviesti ryškiausias klasikinės muzikos žvaigždes?

Ar privačios iniciatyvos kultūros sektoriuje galėtų tapti normalia praktika ir Baltijos regione? Ir ar turi pagrindo gandai apie festivalio ryšius su Rusijos pinigais? Julijaus Grickevičiaus ir Rasos Murauskaitės pokalbis.


Julijus Grickevičius: Pradėkime pokalbį nuo Jūsų. Kaip Jūs atsiradote šiame versle, kokia buvo Jūsų kelionė į festivalį?

Zane Čulkstēna: Studijavau ekonomiką, baigiau Stokholmo ekonomikos aukštąją mokyklą Rygoje, tačiau abu mano tėvai buvo profesionalūs šokėjai. Sovietiniais laikais tai, ką jie darė, buvo vadinama liaudies baletu, todėl gerai žinau kiekvieną šio pastato, Didžiosios gildijos, užkaborį. Tais laikais gildija buvo ne tik Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro, bet ir liaudies šokių ansamblio namai. Praleidau čia daugybę laiko.

Visuomet gyvenau tarsi du paralelinius gyvenimus – dirbau ekonomikos ir verslo sektoriuje, bet jaučiau aistrą menams tiek, kiek save prisimenu. Stokholmo ekonomikos mokykloje rengiau festivalius, tai mane palaipsniui ir įtraukė į meno pasaulį. Daugiausia dirbau vizualiųjų menų srityje. Prieš dvylika metų steigiau „Kim?“ šiuolaikinio meno centrą. Tai viena iš vietų, kurią turėtumėte aplankyti, centre kaip tik dabar veikia puiki paroda.

Na, o gavusi Fullbrighto stipendiją baigiau menų vadybos studijas Kolumbijos universitete. Manau, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl festivalio valdyba, turėdama idėją, pasikvietusi meno klausimus kuruoti Martiną Engstroemą ir ieškodama vykdomojo festivalio vadovo, kuris galėtų pasirūpinti visais kitais dalykais, mane persekiojo pusmetį ar ilgiau.

Sakiau jiems, kad turiu savo kompaniją, „Kim?“ šiuolaikinio meno centrą, dar mažą dukrelę, tad negaliu to imtis, tačiau valdyba nepasidavė, sakydama „juk nėra taip sunku“. Jie buvo gudrūs ir pirmiausia paprašė manęs išvystyti strategiją, tą padariau kaip konsultantė, o vėliau pasakė – kas geriau tą strategiją galėtų įgyvendinti? Štai kaip atsidūriau čia.

Rasa Murauskaitė: Rygos–Jūrmalos festivalis yra privataus sektoriaus iniciatyva. Toks festivalio formatas nėra labai dažnas čia, Baltijos regione. Ar galėtumėte papasakoti apie tai, kaip viskas prasidėjo, kas buvo pagrindiniai festivalio iniciatoriai?

Z. Čulkstēna: Mus finansuoja išskirtinai privatus sektorius – turime septyniolika privačių rėmėjų. Festivalio idėja kilo maždaug prieš šešerius metus ir buvo gana paprasta. Daugelį rėmėjų su Latvija sieja verslo ryšiai arba jie čia apsistoja vasaromis. Jie suprato, kad šiltuoju metų laiku čia nelabai yra ką veikti, paprasčiausiai norėjo pasaulinės klasės renginio, kuriame ir patys galėtų lankytis, juo mėgautis.

Tačiau taip pat jie matė, kad Latvijos tarptautinis įvaizdis yra nuvertintas, šalis mažai žinoma. Žinoma, galime didžiuotis savo muzikos tradicijomis ir pasaulyje pripažintais menininkais – Mariu Jansonu, Andriu Nelsonu, Elina Garanča, sąrašą būtų galima tęsti. Tad festivalio iniciatoriai pamanė, kad tai būtų nuostabi proga papasakoti pasauliui Latvijos istoriją ir pakviesti žmones čia atvykti. Žmonėms reikia priežasties atvykti.

Turiu daugybę draugų Vilniuje ir jiems visada sakau: esu pasiryžusi atvažiuoti bet kada, tik pasakykite man datą, kai kas nors vyksta. Štai kaip viskas prasidėjo. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai turi būti pasaulinės klasės renginys, kuris pritrauktų ir tarptautinę publiką, turistus, kuris padėtų Latviją įrašyti į pasaulio klasikinės muzikos žemėlapį, išeinant ir už profesionalų rato ribų.

J. Grickevičius: Akimirkai norėčiau stabtelėti prie klausimo apie tai, kokiam verslui šie žmonės atstovauja. Būsiu atviras – yra spekuliacijų apie Rusijos pinigus, „Gazpromą“. Ką galėtumėte atsakyti į šiuos gandus?

Z. Čulkstēna: Gaunu šiuos klausimus gana dažnai, tad jokių problemų. Mūsų valdyba mišri: ją sudaro užsienio ir Latvijos verslininkai ir tik keli rėmėjai, kurių verslas daugiausia vystomas Rusijoje. Dažnai esu klausiama, ar daugelis jų rusai, tai galiu pasakyti, kad nėra nė vieno ruso, daugiausia žydai. Tai, kas susiję su verslu Rusijoje, yra „Alfa“ bankas, didžiausias privatus bankas Rusijoje, ir viena IT tarptautinė kompanija.

Kiti valdybos nariai turi rusiškų šaknų, kaip minėjau, yra Rusijos žydai, tačiau daugelis jų gyvena už Rusijos ribų, daug jų yra paskelbti persona non grata Rusijoje, gyvena Londone. Taigi, tai tikrai spekuliacijos. Šiandien turime keturis rėmėjus iš Latvijos ir, tikiuosi, dar du prisijungs kitais metais.

Manau, iš dalies spekuliacijos kyla dėl mūsų valdybos nario Piotro Aveno, „Alfa“ banko valdybos nario, bet Piotras yra Latvijos pilietis, jo senelis kilęs iš Latvijos. Jis nedalyvauja politikoje ir daugiau negu dešimtmetį čia slapta atostogauja. Suprantu gandus, bet dėl jų nereikėtų jaudintis, nes pažvelgus į turinį tampa aišku, kad jokios žinutės nėra siunčiamos.

R. Murauskaitė: Ar nemanote, kad šie gandai turi įtakos festivalio įvaizdžiui? Pastebite tai?

Z. Čulkstēna: Man sakė, kad šie gandai stipresni Lietuvoje negu Latvijoje. Jau ketverius metus nebuvo jokių nesklandumų. Piotras Avenas yra žinomas filantropas, kaip sakiau, visi žino, kad iš dalies jis čia gyvena, kiti daugiausia yra žydų kilmės filantropai, kurie paskelbti persona non grata Rusijoje. Tai būtų sunkiai suderinama su bet kokiomis politinėmis implikacijomis. Latvijoje neturėjome problemų.

Aš asmeniškai suprantu, kad mums labai pasisekė, kad galime džiaugtis dideliu biudžetu ir daryti tai, ką norime. Mes esame dideli ir darome dalykus, dėl kurių visos valstybinės įstaigos kovoja metai iš metų, paskiria tam savo gyvenimą ir vis susiduria su iššūkiais. Tačiau mūsų koncertuose lankose beveik visų valstybinių institucijų atstovai, Nacionalinės operos, Simfoninio orkestro, chorų vadovai, dirigentai. Džiaugiamės galėdami juos pakviesti.

Tikimės, kad prisidėsime prie bendro mūsų vietinės scenos vystymosi, štai todėl rengiame meistriškumo kursus, kitas iniciatyvas, neskirtas didžiajai scenai, bet skirtas prisidėti prie ilgalaikio darnaus Latvijos klasikinės muzikos scenos vystymosi.

J. Grickevičius: Kaip vietinė rinka pasitiko festivalį? Žinome, kad valstybinėms institucijoms truktų dešimtmečius surengti tai, ką šis festivalis pristato per savaitgalį. Ar vietinė rinka buvo draugiška Jums, kokia buvo jų reakcija?

Z. Čulkstēna: Kaip ir sakiau, vietinė rinka, profesionalai supranta lygį, vertina ir yra šiek tiek šokiruoti dėl festivalio turinio kokybės. Aišku, buvo sudėtinga suprasti, kaip tai paveiks jų vasaros festivalių programų sudarymą.

J. Grickevičius: Visgi tai veikia?

Z. Čulkstēna: Sunku pasakyti. Turėjome vienus sėkmingus metus, 2019-uosius, 2020-aisiais turėjome atšaukti, 2021-ieji taip pat kovido metai. Vienintelė priežastis, kodėl mums neblogai sekasi su bilietų pardavimais, yra tai, kad paskelbėme programą rugsėjį ir jos nekeitėme.

Kiti, natūralu, laukė, kas nutiks, o mes tuo metu vykdėme rinkodarą. Taigi manau, kad tikrai veikiame lauką kažkokiu būdu, o kaip konkrečiai – parodys laikas. Stengiamės rasti būdų prisidėti prie vietinės muzikos rinkos, bet taip pat suprantame, kad esame dramblys kambaryje, esame dideli ir užimame vietą. Aišku, kad mes veikiame rinką.

R. Murauskaitė: Norėčiau pratęsti pokalbį klausimu apie auditoriją. Mes suprantame, kad Rygos–Jūrmalos festivalis daugiau yra nusitaikęs į tarptautinę publiką, o ne lokalią. Ar pastebėjote, kad didžioji dalis jūsų lankytojų – būtent ne vietinė auditorija?

Z. Čulkstēna: Mes atlikome savo namų darbus 2018 m., siekdami suprasti, kaip veikia didžiausi Europos klasikinės muzikos festivaliai. Net patys sėkmingiausi pritraukia daugiausia 40 procentų tarptautinės auditorijos, todėl pagrindas visuomet yra vietiniai. Bet mūsų tikslas buvo pasiekti 40 procentų per trejus metus. Pirmaisiais metais mums pasisekė sulaukti 20-ies procentų tarptautinės auditorijos, šie metai, aišku, visiškai kitokie.

Rezultatą pamatysime festivalio pabaigoje, bet mūsų pagrindas yra vietinė publika. Dirbame visus metus, organizuodami papildomus renginius parkuose, vykdome virtualius meistriškumo kursus, kurie gana sėkmingi, žmonės juos stebi. Taigi, be rinkodaros, darome dar daug dalykų, kad auditoriją išplėstume.

Aišku, festivalio išlaidos yra didžiulės, bet bandome užtikrinti, kad jis būtų prieinamas visiems. Pigesni bilietai, nuolaidos yra prieinami visus metus, tai taip pat buvo nuspręsta nuo pat pradžių. Yra didelis skirtumas tarp brangiausių ir pigiausių bilietų, bet jų tikrai galima gauti.

J. Grickevičius: O biudžetas? Yra oficialūs duomenys, koks jis yra?

Z. Čulkstēna: Mes nemėgstame apie tai kalbėti, tačiau esame fondas, visi gali matyti, kokios mūsų pajamos ir išlaidos. Biudžetas yra didesnis nei trys milijonai.

J. Grickevičius: Kiek provokatyvus ar net filosofinis klausimas, bet galbūt mes turėtume pagalvoti apie viešojo sektoriaus reformą? Nes verslo sektorius, jeigu tik turi entuziazmo, idėjų, menų lauke gali padaryti dalykus visiškai kitu greičiu. Galbūt turėtume pagalvoti apie platesnę verslo integraciją? Struktūra, apie kurią kalbate, valdyba ir pan., tai Vakarų Europos, privačių festivalių, Jungtinių Valstijų, kur daugelis operos teatrų ar koncertų salių turi valdybas, modelis.

Z. Čulkstēna: Geras, bet labai komplikuotas klausimas, nes galiausiai visi suprantame, kad svarbiausia ne struktūra ar vadyba, o finansavimas. Deja, visas metinis Nacionalinio simfoninio orkestro biudžetas, man rodos, yra apie vieną milijoną. Tai yra tiek, kiek valdžia gali sau leisti, ir niekas negali jų kaltinti. Kai pastarąjį kartą tikrinau, Estija, Latvija ir galbūt Lietuva yra vienos tų šalių, kurios menui ir kultūrai proporciškai skiria vieną didžiausių biudžeto dalių Europoje.

Problema yra paties biudžeto dydis. Jeigu piniginės dydis nedidelis, nepadės tai, kad skiriama didelė jos dalis. Viliuosi, kad galimybės su laiku didės. Tikiuosi, kad valstybės biudžetas augs ir galima bus skirti daugiau pinigų kultūrai. Bet tikiuosi, kad ir privatūs asmenys įsitrauks labiau. Europa iš esmės remiasi gerovės modeliu – valstybė visuomet rėmė kultūrą. Jungtinėse Valstijose viskas kitaip, bet tai turi daug minusų. Pavyzdžiui, ištinka kovidas ir „Metropolitan Opera“ paskelbia, kad nemokės orkestrui. Kapitalizmas.

J. Grickevičius: Bet koks visgi būtų jūsų patarimas institucijoms, kurioms išties reikėtų šalia valstybės finansavimo pritraukti ir privačių rėmėjų? Kaip tą padaryti?

Z. Čulkstēna: Labai svarbu yra suformuoti donorų bazę. Svarbus klausimas, kiek žmonių, turinčių pinigų ir vertinančių kultūrą, yra pasiruošę ją paremti. Latvijoje tokių žmonių yra apie 5–6. Tai nėra daug ir, aišku, visi eina pas juos – teatrai, kinas, muzika, vizualieji menai. Taip pat labai svarbi institucijų veikla – įtraukiant, sudominant, edukuojant. Tą ir mes bandome padaryti.

Mano patirtis rodo, kad visuomet reikia entuziastingos šerdies, mažiausiai trijų rėmėjų, kurie įsipareigotų remti mažiausiai penkerius metus. Nieko gero, jeigu rėmėjas sako: „Padėsiu vienerius metus, pažiūrėkim, kas bus.“ Nieko neįmanoma sukurti ir įtvirtinti per vienerius metus. Reikalingas penkerių metų periodas ir daugiau nei vienas žmogus. Kai yra trys žmonės, kurie turi tiek pat entuziazmo ir įsipareigoja penkeriems metams, gali eiti ir pas kitus, sakydamas „tai solidus sandėris, prisijunk prie klubo“.

Taip vyksta vadinamasis „sniego gniūžtės efektas“. Bet dar pažiūrėkime, kaip seksis mums patiems. Biudžetas yra didelis, tačiau ekonominė situacija kinta. Palaukime ir pamatysime, kiek tvarūs būsime mes. Ateityje mums neabejotinai reikės didesnės valstybės paramos, jos dabar gauname labai mažai. Pažiūrėkime, kaip mums seksis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt