Kultūra

2021.08.08 09:11

Lauros Šimkutės knygų rekomendacijos: žiaurumas kine, postmodernizmas ir žaidimas absurdu

Laura Šimkutė, kino kritikė2021.08.08 09:11

Knygos visada buvo šalia manęs – tėvų bibliotekėlėje buvo įmanoma rasti visko, todėl dažnai užtekdavo tik gerai panaršyti po lentynas, kad nereikėtų mokyklos bibliotekoje kaulyti privalomosios literatūros kūrinių, kurie čia buvo tarytum deficitas.

Seni leidimai, stori viršeliai, kainos, žinoma, rubliais, nes ir leidiniai – to meto. Mėgdavau paskaityti, bet neneigsiu, kad vėliau šis pomėgis buvo visai pranykęs ir po truputį sugrįžo trumpai išbandžius lituanistikos studijas. Vėliau norą perskaityti gerą romaną suvalgė akademinė literatūra, todėl skaitymo malonumą reikia vėl jaukintis iš naujo.

Knygos, kurias parinkau šiai rubrikai, iš pirmo žvilgsnio vargu ar turi ką nors bendro. Viena akademinė ir du romanai: bandymas suprasti žiaurumą kine, japoniškas postmodernizmas ir lietuviškas žaidimas absurdu. Atitinkamai filosofo Nerijaus Mileriaus „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“, Haruki Murakami „Avies medžioklė“ ir Undinės Radzevičiūtės „Strekaza“. Bet iš tiesų, manyčiau, jas visas vienija nūdienai pritaikomas raktažodis – kasdienybės absurdas.

Nerijaus Mileriaus monografija tikrai nėra lengvas skaitinys ir, neneigsiu, reikalaujantis specifinių žinių, kadangi čia pinasi ir kino, ir filosofijos teorijos, todėl ir žodynas – atitinkamas. Tačiau prasilaužus pro akademines minkles tiems, kurie nėra abejingi kinui, ir norintiems suprasti, kodėl smurtas statistinio šiuolaikinio žmogaus dažnu atveju nebejaudina, – tai knyga, į kurią verta atkreipti dėmesį.

Mileriaus stilius gana pagaulus, o įvedimai į jau klasika tapusių filmų kontekstus – išsamūs ir išklibinantys norą į tuos kūrinius pažiūrėti iš naujo. O ir svarstymai tinka ne tik galvojant apie kiną, bet ir apie žiniasklaidą ar kitas medijas, kuriose smurto vaizdinių vis daugiau, o tekstai dažnai neapsieina be greta einančių viską apnuoginančių ir jokios paslapties nepaliekančių reportažų.

Haruki Murakami „Avies medžioklė“ – turbūt jau tam tikra šiuolaikinės literatūros klasika. Absoliutus nūdienos žmogaus būties įprasminimas, kai, atrodo, gyvenimas eina savo įprasta ir neįdomia srove ir staiga prisireikia leistis į kelionę, ieškoti... avies. Kas ta avis? Niekam neaišku, tik tiek, kad daug kas jos ieškojo.

Šią knygą galima perskaityti gana greitai, nes autoriaus stilius tai leidžia padaryti: kalba nesudėtinga, jaučiamas žaidimas forma ir naratyvu. Atsakymo ar laimingos pabaigos čia irgi nepavyks rasti – laikas tiesiog toliau teka ir niekas nepasikeičia. O absurdiškų situacijų ir šlakelio tikrosios, ne tos, kur iš paveikslėlių ar filmų, Japonijos pasisemti galima.

Undinės Radzevičiūtės „Strekaza“ – romanas, kurį galima perskaityti per porą valandų, bet nuo to jis nė kiek ne prastesnis. Nes ne apimtis esmė. Absurdas jame liejasi visokeriopai – ir situacijos, ir autorės išskirtinis Rytų kultūros įkvėptas rašymo stilius neretą gali kiek sugluminti. Čia nepavyks iš karto rasti nei įprasto linijinio pasakojimo, nei aiškių veikėjų, atrodo, kad kažkokie maži, atskiri pasakojimai tiesiog sudėti į knygą, ir tiek.

Nėra ir ilgų aprašymų, gausos būdvardžių, kurie padeda įsivaizduoti veiksmą, – kalba išgryninta ir, sakyčiau, kapota. Kaip ir „Avies medžioklėje“, nieko ypatingo čia neįvyksta – viso labo aprašoma radijuje dirbančios vienišos moters buitis, kuri, nugulusi popieriuje, atrodo blankokai. Žavi pats stilius ir kasdienybės pateikimo būdas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt