Kultūra

2021.08.04 19:31

„Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojai spektaklio „Respublika“ aktoriai: šokis išvalo vingiuotas mintis

Margarita Alper, LRT TELEVIZIJOS laida „Laba diena, Lietuva“, LRT.lt2021.08.04 19:31

Pirmą kartą „Auksinių scenos kryžių“ istorijoje sukurta nominacija, kurią tarsi išprovokavo šio spektaklio aktorių bendrystė scenoje, neskirstant vaidmenų į pagrindinius ir nepagrindinius, o būtent siekiant sukurti aktorių kolektyvą. Šią nominaciją laimėję spektaklio „Respublika“ aktoriai ir nominaciją, ir apdovanojimą vertina kaip itin didelį pasiekimą, nes visu kūrybiniu, repeticijų procesu būtent to ir siekta. 

Trys spektakliai, šiemet patekę į „Auksinių scenos kryžių“ naujos „Aktorių ansamblio“ nominacijos trejetuką, – Nacionalinio dramos teatro ir „Münchner Kammerspiele“ „Respublika“ (rež. Lukaszas Twarkowskis), Panevėžio J. Miltinio teatro „Irano konferencija“ (rež. Aleksandras Špilevojus) ir Lietuvos rusų dramos teatro „Kvėpuojame drauge“ (rež. Aleksandras Marčenka, Aleksandras Januškevičius).

Aktorių ansamblio kategorijoje „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanoti aktoriai: siekis sukurti bendruomenę, kaip vienį, buvo pastebėtas

„Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertinta keturiolika „Respublikoje“ vaidinusių aktorių: Nelė Savičenko, Airida Gintautaitė, Rasa Samuolytė, Janas Dravnelas, Rytis Saladžius, Valentinas Novopolskis, Vainius Sodeika, Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Ula Liagaitė, Martynas Nedzinskas, Diana Anevičiūtė, Algirdas Dainavičius, Komi Togbonou.

Lenkų režisierius L. Twarkowskis surinko keturiolikos aktorių trupę iš įvairių teatrų – skirtingų kartų, su nevienodu vaidmenų bagažu. Visa tai režisieriui tapo nesvarbu, jis spektaklį kūrė kaip eksperimentą. Su kūrybine grupe išvykę į mišką nusprendė įgyvendinti kiekvienam garantuojamų bazinių pajamų idėją.

„Respublikoje“ vaidinantys aktoriai, „Auksiniais scenos kryžiais“ įvertinti už vaidmenis kitame režisieriaus Lukaszo Twarkowskio spektaklyje, sukurtame Nacionaliniame dramos teatre 2017 m., „Lokis“ – A. Gintautaitė kaip geriausia aktorė ir V. Sodeika kaip geriausias nepagrindinio vaidmens atlikėjas.

Pokalbis su aktoriais Airida Gintautaite ir Vainiumi Sodeika.

– Spektaklio „Respublika“ kūrimas prasidėjo ne teatro repeticijų salėje – su visa kūrybine grupe išvykote į mišką ir buvote ten. Kaip tokio buvimo prasmę ar užduotį jums suformulavo režisierius L. Twarkowskis? Ar nuo pradžių žinojote, kokį tikslą turite pasiekti tuo buvimu?

Airida Gintautaitė: Mus tiesiog perspėjo, kad bus eksperimentas, jog visiškai skirtingus žmones, skirtingų kartų, skirtingų požiūrių, suves į grupę. Visi žinojo tą iššūkį, gal net specialiai buvo surinkti tokie skirtingi žmonės, kad tą eksperimentą įgyvendintume. Eksperimentas rėmėsi tuo, kad yra bazinės pajamos ir nereikia dirbti, tik tokie buvo mūsų rėmai. Tai nebuvo sunku, nes žinojom – tai yra iššūkis, būti keistai suburtoje bendruomenėje.

Režisierius prisiėmė didžiulę atsakomybę – taip išgyventi savaitę. Ta pirmoji savaitė buvo pati sunkiausia, nes jis pasakė: „Nėra pjesės, nėra užduočių, nėra jokių repeticijų, yra nuostabi gamta, visa šita gyvenvietė – būnam.“ Su tuo žodžiu „būnam“ įvyko didelė savaitės pauzė, kuri kiekvienam per galvą trenkė skirtingai. Vienas iš karto puolė ką nors daryti ar savo kambarį, kur gyvens, tvarkyti, kiti pradėjo bendrauti, trečius kokią trečią dieną jau ėmė imti nervas, kad nėra ką veikti. Susiduri su tuo pirmu vidiniu impulsu, kad negali suvokti. Nors pats priimi iššūkį, kad dalyvausi eksperimente, bet iš karto konfliktas – kas čia su manimi eksperimentuoja?

Režisierius po savaitės jau pradėjo sakyti, kur link mus veda. Ta pirma savaitė mums visiems buvo susipažinimas su savimi, kaip tu reaguoji į tai, ar tu gali tris keturias dienas nieko neveikdamas būti dideliame žmonių būryje. Pirma – euforija, kad džiaugiesi, susipažįsti, bet paskui kyla klausimas – o ką daryti? Labai įdomiai ir švelniai visi ėjome į tai, vaikinai pradėjo malkas kapoti, aš pradėjau indus plauti, palikti tokie fundamentiniai dalykai, kaip mes išsigelbėjome iš to nieko neveikimo. Jau po savaitės režisierius sakė: „Jei tik jums užeis noras, ką nors pamatot, kokį vaizdą, kai kiti jūsų bendrakeleiviai ką nors daro, pasiimkit kamerą ir filmuokit. Pažiūrėkit, kas jus traukia, ką jūs norite užfiksuoti.“

Buvo dar tas eksperimentinis išpažinčių kambarėlis, ten irgi buvo kamera. Dabar, jau po visos pandemijos, galiu kalbėti tam tikrais apibendrinimais apie visą „Respubliką“. Paradoksas – viena buvo mąstyti, kaip tai sukurti miške, lauke, antra – rekonstruoti „Kino klasteryje“ ir parodyti žmonėms, kaip mes ten gyvenome, lyg modeliuką atvežti. O dabar – kaip rerekonstruoti viską po viso to, kai išsiskyrėme žiauriai ilgam. Vėl iš naujo reikia susieiti ir dar kartą atkurti atkuriamąjį dalyką. Tai vėl iššūkis, jis laukia rugsėjo mėnesį, kai vėl vaidinsime „Respubliką“.

Vainius Sodeika: Iš pradžių nebuvo entuziastingo nusiteikimo, kad „kaip čia bus smagu, kartu su grupe kolegų pagyvensime miške“. Buvo keista dėl kelių dalykų, pirmiausia, kad nebuvo taisyklių. Mums pasakė: „Galite gyventi kaip norite, čia nėra vedlio, vado, kuris jums duos nurodymus ar suformuluos užduotis. Būkit.“ Ir tas „būkit“... Iš pradžių – O! Daryk ką nori, laisvė! Bet po trijų ar keturių dienų nieko neveikimo pasidaro keista, tu lauki kažkokios užduoties, kažkokio tikslo, kad mes kažką padarysime, suvaidinsime, turėsime parodyti.

O nieko to nėra. Tada prasideda buvimas su savimi – kad tu toks? Koks tu toks? Ką tu čia darai? Kodėl darai? Ko tu nori, kodėl čia viskas vyksta, kas čia bus, ką mes vaidinsime, kokie vaidmenys? Ir taip toliau. Atsakymų nėra, nėra nei vaidmenų, nei pjesės – nieko. Ir tas buvimas tave kažkaip išprovokuoja, nes vis tiek kažkoks turi būti. Jei nenori – išvažiuok, neprivaloma, bet būni, lyg ir įdomu, nes žmonės – ne priešai, nesusipykęs gi su visais, jie mėgstami kolegos. Bet tas su savimi buvimas užsifiksavo stipriai, susitikimas su savimi, koks tu esi, ką tu galvoji, kaip tu galvoji, kaip tu ką nors vertini.

Buvo visko: ir atmetimo, tam tikro pasipriešinimo, tarsi maišto, bet jis toks ne veiksmo, moralinis – kodėl tu čia? Ar tau reikia tai daryti, ar reikia su visais valgyti, ar reikia miegoti, kaip visi miega, kažkokiuose nameliuose ant ratų, gal man uodai kanda, aš noriu komforto ir t. t. Daug tokių permąstymų, koks tu esi.

– Tie susitikimai su savimi kokių pateikė atsakymų ir ką davė jums patiems?

A. Gintautaitė: Aš sau dalyvavimą tokiame eksperimente po 20 metų buvimo profesijoje įvardijau kaip dovaną, nes labai daug kas griuvo sename mąstyme, tam tikri stereotipai. Pirmiausia dovana ta, kad mes per didžėjavimą apskritai suvokėme žmonių sambūvio, subuvimo kartu principą. Ir tai toks treniravimas sugebėjimo pamatyti įdomių dalykų. Kaip pradėti kurti nuo norėjimo tik dirbti ir arti. O kurti – tai būtent tą laiką. Kas yra kūryba?

Vakarienės paruošimas yra kūryba: kurio žmogaus paprašyti šiandien skusti bulves, kurį pakviesti pjaustyti, nes ten nebuvo taisyklių. Buvo principas, kad nėra taisyklių, tai aktoriams didžiulė dovana. Nėra didžiulio autoriteto, kuris pasako, kad tą valandą repeticija, tiek turi išmokti teksto, padaryti šitas scenas. Tas iškritimas iš konteksto, kai užsiimi savireguliacija, pats turi suvokti, kad čia turi kurti savo buvimą laike. Ir tu visą laiką žinai, kad bet kas gali tave filmuoti, jeigu jam įdomu, ir tu atsisukęs turi suvokti, kad tave filmuoja, ir toliau turi veikti, nes tai nėra rodymas, tai yra veikimas – kas nors pamatė, kad tu įdomiai būni, tu gauni impulsą įdomiai būti kiekvieną minutę, nes nežinai, iš kur tave gali pafilmuoti.

Vienintelė užduotis, kurią turėjome, kad vakare būtinai šokame. Valandą, dvi, daugiau, kiek kas nori. Irgi buvo labai įdomu žiūrėti, kaip pradėjome gelbėtis toje šokių aikštelėje. Matydavome, kad mums geriausia tada, kai šokame, kas befilmuotų, nebėra jau jokio skirtumo, nes tu esi muzikoje, tu šoki pagal ritmą, kuris išvalo tavo vingiuotas mintis, sukala į tokį gerą būvį. Tiesiog žiūrėdavome vienas į kitą šokdami ir manėme: va, čia yra laisvė. Aš atradau, kad man geriausia būti šokyje.

– Ar iki šio spektaklio klausėtės elektroninės muzikos, ar ši patirtis ilgai būti tokioje muzikoje – nauja?

A. Gintautaitė: Man daug kas iš draugų sakė: „Na gerai, jūs ten pareivinot, patūsinot.“ Ne, mielieji, tai nėra tūsas arba reivas, tai yra modelio rodymas jums, proceso parodymas, kaip mes ėjome nuo visiško chaoso, kai negali susitaikyti su tuo. Susibūti su kitu kolektyve yra didžiulis darbas. Noriu papasakoti apie didžėjavimo mokyklą, mums buvo atvežtas profesionalus didžėjus mokytojas. Didžėjaujant yra toks principas – tu gali vienu autosujungimo mygtuku paspausti, nes didžėjaujant jungiasi vienas muzikinis kūrinys su kitu ir turi būti perėjimas. Galima automatiškai padaryti – vienu mygtuku ir galima ramiai, tokiais paslaptingais mygtukėliais eiti iki privedimo, suvienodinti ritmą.

Šita metafora, kad mes visi perėjome visa tai ne automatiniu būdu, o mechaniniu, lyginome vienas kito ritmą... Aš iki tol nieko nežinojau apie didžėjavimą, tai man buvo atradimas. Kai vienas muzikinys kūrinys yra vieno muzikinio ritmo tempo, kitas kito ir užduotis – surasti strategiją, kaip pereiti iš vieno kūrinio į kitą, sulyginant ritmus. Arba tu darai automatiškai, ir mūsų mokytojas sakė, ne, tai neįdomu, galima padaryti labai greitai, bet įdomiausia yra rasti strategiją, kaip pereiti.

Lygiai taip pat kaip du žmonės sueina – vienas, nubėgęs 10 kilometrų, susitinka su tuo, kuris miegojo, ir jų širdies ritmas yra visiškai skirtingas. Ir kaip jie jaučiasi tą periodą, kol įeina į vieną bendrą ritmą, gali pradėti kalbėtis arba ką nors daryti, nes negalima iš karto, nes jie pulsuoja skirtingu ritmu. Aš tik po to supratau, kad tai iš tikrųjų teatrinė mokykla, kaip aktoriams po didelės karjeros, kai tu ateini su savo statusais, susitinki su jaunu žmogumi, tu jį gali iškart užmušti, nustumti, o gali mokytis subendrinimo ritmo, kaip pereiti į vieną bendrą ritmą. Tas perėjimas – pats gražiausias darbas. Didžėjavimo mokymasis davė daug bendravimo atradimų, kai turi girdėti ir išgirsti.

V. Sodeika: Patiko didžėjauti. Profesionalus didžėjus Karolis mus mokė, susidarė eilė norinčiųjų, dar davė klube pagroti. Bet didžiausias įspūdis ir patyrimas viso to proceso – susitikimas su savimi, tas mano ir bendruomenės santykis. Daug buvo atradimų savyje, kaip aš santykiauju su sociumu. Dar vienas dalykas, kurį atradau, – man buvo patikėta prižiūrėti biudžetą, nes stovykloje kiekvienas gauna po 15 eurų ir mes susitariame, kad kažkas gamins, kažkas važiuos pirkti maisto. Man patikėjo pinigus prižiūrėti, iždininku išrinko. Tad iš tikrųjų „Respublika“ davė postūmį, ėmiau truputį daugiau kreipti dėmesio į savo gyvenimo biudžetą.

– Kiek viso to, kas patirta stovykloje, prireikė spektaklyje?

A. Gintautaitė: Tai, kas vyko „Kino klasteryje“, – tąsa, atkūrimas tų dalykų, kas vyko stovykloje, kaip mes jautėmės, ką išgyvenome. Klasteryje daug kas atkurta, dokumentuota, parodyta ir tuo pat metu gyvenama toliau. Tai yra ne tik atkūrimas, bet ir gyvenimas toliau. Man buvo kažkokia refleksija, kad tu matai save nufilmuotą ten, tame miške, žiemą arba vasarą, ir tu matai save ekrane, ką tu kalbi į kamerą, ir pats tai matydamas galvoji, kas tu esi. Šitas susitikimas su savimi tokiu būdu buvo toks šiurpus. Kai ką gal ir atrandi, bet tai ne visur malonu.

V. Sodeika: Susiformavo ta istorija. Iš pradžių buvo vienas dramaturgas, paskui pasikeitė, buvo parašyta pjesė, parašytos scenos, ir tos scenos yra sugalvotos, tam tikra istorija, meilės linija. Pasakoji kaip ir istoriją tų žmonių, bet tie žmonės lyg mes, bet kaip ir ne mes. Nes tokios istorijos gyvenime nėra, mes su Rasa (aktorė Rasa Samuolytė) neturėjome jokių santykių, ji net nebuvo pirmoje stovykloje, o spektaklyje mes puoselėjame santykius. Repeticijų viduryje buvo formuluojama užduotis mums tarsi kurti savo avatarą, būti jo šeimininku. Už tai, ką tavo avataras išgyvena, esi atsakingas tu kaip aktorius.

Tai buvo tikras ansamblio, bendruomenės dalykas. Jis išeina iš tokių rėmų, kai yra repeticijos laikas, yra petraukos, paskutiniame etape atsirado rimtas, bet pradžioje nebuvo nei darbo valandų, nei pertraukų. Toks bendras reikalas, kuris paveikia ir technikus, visi kartu gyvenome, nebuvo aktorių ir režisieriaus, ten buvo grupė žmonių, kurie daro reivą. Įdomu tai, kad pats režisierius Lukaszas save įmetė į tas aplinkybes, kitus kūrybinės grupės žmones – taip pat. Nebuvo taip, kad jie stebėtų pro langą, kas vyksta su aktoriais, kurie tarpusavyje pykstasi ir taikosi, o paskui apie tai sukurs spektaklį.

Visi gyveno ir norėjo suprasti, atrasti, išgyventi ir iš to modeliuoti, kurti, rašyti ne kaip stebėjotai. Toks eksperimento būdas nėra lengvas, jis reikalauja iš tavęs pasidavimo, tikėjimo, pasitikėjimo komanda, tada nuoširdūs išeina ir atradimai. Spektaklyje „Lokis“ buvo daug vaizdo medžiagos, patys filmuodavome. Čia tu aktorius, čia operatorius, tai yra eksperimentinis kelias. Nėra nuspėjamas, kad tu įsivaizduoji spektaklį tokį ir tokį, kad ši scena panaši į tą iš kito spektaklio, ir panašiai. Čia yra nėrimas į nežinią ir tik tada gali surasti jėgų, tik tada atsiranda kūryba, kai neri ir pasitiki. Logiškai nepaaiškinsi spektaklio repeticijų arba jo struktūros.

– Spektaklis „Respublika“ išskirtinis ne tik šešių valandų trukme, bet ir skirtingais žiūrėjimo būdais, pačiu buvimu ir dalyvavimu spektaklyje.

A. Gintautaitė: Šešios valandos patirties. Didelė režisieriaus drąsa pakviesti žiūrovus į tokį konstruktą, kuriame nėra taisyklių, kaip žiūrėti. Dabar, prabuvusi pusantrų metų be „Respublikos“, manau, kad tai nuostabus mechanizmas, pateikiantis, kaip viskas vyksta pasaulyje, ant tavęs viskas griūva, informacija griūva, ir tu turi rasti, susikurti strategiją, iš kokio kampo tu visa tai žiūrėsi. Režisierius pasiūlė žiūrėti tik filmuotą vaizdą, atsitraukti visiškai iš šalies, iš amfiteatro, žiūrėti iš viršaus, galima įsipaišyti į veiksmą ir nepajusti, kas vyksta kitame kambarėlyje.

Tai tokia graži metafora, kaip mes gyvename, arba mes neriame stačia galva į veiksmą ir iš šono negalime pažiūrėti, o jei moki greit išnerti, pažiūri iš šono. Gali išeiti arba išbūti iki galo. Pažįstami pasakojo savo pojūčius per spektaklį, kad erzino, bet ateina momentas, kai paleidi, ir tai kaip išsigelbėjimas, paleidžiu, nebenagrinėju nieko. Tačiau po spektaklio man ateina kažkokie atminties grįžimai, kas ten svarbiausia buvo, ar kokia ašara stambiame plane, gal sakinys, kad reikia dirbti, ar tai, kad žvėreliams labai kenkiame savo eksperimentais, nes decibelai buvo tokie dideli.

Tas triukšmas po savaitės irgi rodė tam tikrą perėjimą. Aš gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad galėsiu tokius decibelus tiek ilgai toleruoti. Bet supratau, kad tai gelbsti, tame chaose randi išsigelbėjimo ratą. Pradedi suprasti, kaip gerai, kad negirdi kvailų vidinių minčių, o girdi tą ritmą, kuris vibruoja, susilieji su tuo didžėjumi, ir nežinai, kokia bus muzika, tu plauki paskui ją. Ir tu sau padėkoji, kad išsigelbėjai.

Grįžtant prie tos minties, ką dar galima išsinešti iš tos patirties, tai yra pagrindinis moto, kad mums nuolat reikia ką nors išstumti, nes su tuo skausmu negali atsikėlęs gyventi kiekvieną dieną, tau reikia truputėlį pastumti, kol išgersi kavos, vėl grįši. Ši išstūmimo metafora labai stipri, kai turi rasti, kaip, nes tu gali pasidaryti galą arba gali kitą sunaikinti, bet tu gali išstumti, ką mes radome reivo ritmu. Nors kelias valandas leisti smegenims atsipalaiduoti. Ar tai muzika, ar triukšmas, tai tavo strategija, tai tas pats, kaip išgyventi, kai gręžia statybininkai kiekvieną dieną už lango. Tau reikia dar stipresnio garso. Turi pabūti triukšme, kad įvertintum tylą. Atrodo, tai paprastos tiesos, bet be eksperimento to nepajustum kūnu.

– Sakote, kad svarbiausia buvo atrasti sprendimus, kaip būti kartu. O kaip reagavote išvydę tarsi jums sukurtą nominaciją, o dar ir laimėję ją?

A. Gintautaitė: Visus apėmė laimėjimo jausmas, lyg tą nominaciją pritraukėm, prisidėjom prie jos atsiradimo. Kolektyvinis darbas yra labai didelis, svarbus dalykas gyvenime, nes ten didžiausi iššūkiai. Tu vienas, pasislėpęs kalnuose, medituodamas gali būti nušvitęs, bet susitik su trimis skirtingais žmonėmis ir pamatysi, kas darosi. Reikia rasti strategiją ar šokyje, ar tyloje, rasti išsigelbėjimą, kad pamatytum, jog mes visi vienodi, tik esame skirtingo ritmo ir reikia rasti, kaip suvienodinti tuos ritmus.

Todėl nominacijos paskelbimas suteikė jausmą, kad mes tarsi laimėjome, nes prie to labai dirbome, patys eksperimente dalyvavome. Nėra lengva su kiekvieno vidiniais dalykais susitarti, nesusitarus eiti į kontaktą. Arba tu nelįsk prie žmogaus, nes nesusitarei su savimi, vyko vidinė respublika kiekviename, kad mano emocijos, ar jas reikia išspjauti, ar laikyti savyje, ar tai bendras dalykas. Pagaliau juk pirmą kartą tokia nominacija atsirado, kad kolektyvas dirba kaip vienis, o dirbome nelengvomis sąlygomis.

– Kaip visame procese klostosi jūsų santykis su žiūrovais? Jie gali tapti dalyviais, gali būti greta jūsų, gali atsitraukę žiūrėti. Kokį sau sukuriate santykį su žiūrovu?

V. Sodeika: Aš žiūrovą priimu kaip dalyvį, jis – tarsi „Respublikos“ sugyventinis, bet tuo pat metu ir svečias, stebėtojas, kartais tampa žiūrovu, kartais – sugyventiniu. Neslepiu, neignoruoju fakto, kad jis žiūrovas, bet turiu ir papasakoti istoriją. Žiūrovas nebuvo patogioje kėdėje, gal jis net ilgai stovės, jam reikės susirasti patogų kampą, o gal aš būsiu neapšviestas, reikia surasti tą ryšį.

A. Gintautaitė: Būna kategoriškai nusiteikusių žiūrovų, kad atėjau ir žinau, kaip noriu, kad būtų. Tada tu gali po pusvalandžio išeiti, nes nėra vietų, nervina, kad nematai, kas ten vyksta ir t. t. Bet išėjęs gali pagalvoti – kodėl kitam ten buvo gerai?

– Iš visų aktorių „Auksinio scenos kryžiaus“ ėjote atsiimti dviese su Gediminu Rimeika. Ar buvo atsitiktinumas, kas atsiims apdovanojimą?

A. Gintautaitė: Dėl pandemijos ribojimų galėjome tik dviese. Jei ne jie, visi būtume subėgę į sceną. Tiesiog mes su Gediminu buvome Vilniuje, dėl to nuėjome. Tai priminė dar vieną dalyką, kad po ilgos pertraukos mes, radę išsigelbėjimą kolektyviniame šokyje, atsipalaidavę, kai niekam nepriekaištauji ir šoki, kai nėra jokių statusų, buvome uždaryti savo butukuose septyniems mėnesiams, tai dar labiau subrandino tą kolektyvinio darbo nominaciją.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.