Kultūra

2021.08.07 16:09

Rasa Murauskaitė. Įspūdžiai apsilankius festivalyje „N žemė“: muzika kaip dvasios ekologija

Rasa Murauskaitė2021.08.07 16:09

Vasarą kultūros kompasas dažnai ima rodyti vakarų kryptį – renginių epicentras iš sostinės keliasi į pajūrį, elegantišką garderobą keičia lengvos suknelės ir sandalai, o kultūros renginiams dėmesį tenka dalytis su saulės voniomis ar palydėjimais.

Toks atostoginis kultūrinio gyvenimo formatas, matyt, nulemia ir turinį – tokią „nepakeliamą būties lengvybę“, kokios pasirodė pilnas liepos pradžioje vykęs festivalis „N žemė“, vis tvirčiau įsikimbantis į pamario kultūros tradicijų žemėlapį.

„N žemė“ turi savo veidą – tai turbūt vienintelis festivalis Lietuvoje, kurio vienas svarbiausių idėjinių taškų yra ekologijos tema. Pats festivalio turinys, rodos, neapsibrėžia stilistinių ribų: štai šiemet buvo galima išgirsti tiek džiazo stiliumi interpretuojamą Čiurlionį, tiek keistą senosios muzikos „kelionę po Europą“, šokio kalba interpretuojamus jaunų kompozitorių kūrinius ar nuostabiu atlikimu pakerėjusią operą „Acis ir Galatėja“ su tarptautinėmis senosios muzikos žvaigždėmis. Kiekviena diena – naujas puslapis, su praėjusiu labiausiai susijęs tuo, kad publikoje matomi panašūs veidai.

Į atidarymo koncertą, šįkart skirtą neseniai išėjusiam legendiniam džiazo pianistui Chickui Coreai, nespėjau, tad patekau tiesiai į šokio ir muzikos instaliaciją „Salos“, kuri beveik savaitei apsigyveno Nidos švyturyje. Dėl šio kūrinio jėgas suvienijo kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė, choreografė Agnija Šeiko, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, būrys Šeiko teatro šokėjų, pakaitomis – violončelininkai Marius Sakavičius ir Karolis Vaičiulis.

Žibuoklės Martinaitytės muzikoje užkoduotas subtilus dramatizmas, kylantis iš vidinių kompozitorės kuriamos muzikos procesų. Toks muzikos principas puikiai tinka „Saloms“, kuriose prabylama sunkiomis temomis – tai mūsų santykis su gamta, aplinka ir galimi žmonijos neatsakingumo nulemti ateities scenarijai. Sakyčiau, kad muzikos dramatizmas šiame kūrinyje ryškiausias, jis jungiasi su gana minimalia, bet aiškiai išdėliota choreografija, į kurią, kaip ir į vizualinę performanso dalį, įdomiausia žvelgti iš viršaus. „Salos“ – subtiliai dailus garso ir judesio paveiksliukas, tarsi eskizas. Eskizas, kuriam dar šiek tiek trūksta išbaigtumo, bet kuris turi potencialo išaugti į kažką daugiau.

Viliuosi, kad brolių Motiejaus, Mykolo ir Benedikto Bazarų koncerte nesilankė Čiurlionio muzikos apologetai – pasipiktinimo būtų netrūkę. Į savo klasikus paprastai žiūrime jautriai, o broliai Bazarai, garsėjantys plačiu muzikiniu akiračiu ir vizionieriškais darbais, Čiurlionio muziką įsodino į laiko mašiną ir perkėlė ateitin, į pasaulį su sintezatoriais ir elektronika. Manau, labai teisingai prieš koncertą pasakė pats Motiejus: jei Čiurlionio laikais būtų buvusi galimybė visu tuo naudotis, Čiurlionis tą ir būtų daręs. Todėl idėja kompozitorių perskaityti kitu stiliumi, visiškai individualiai interpretuoti ir pagal jį improvizuoti – triuškinamai įdomi. Vis dėlto, mano nuomone, dar šviežiesnio, dar įdomesnio skambesio brolių trejetas galėjo paieškoti – visame dvylikos Zodiako ženklų cikle būta ir kiek nuspėjamų garsinių sprendimų. Gal galima dar įdomiau, radikaliau?

Festivalis Liepos 6-osios šventei į Nidą atplukdė chorą „Jauna muzika“ ir Klaipėdos kamerinį orkestrą – tokios pajėgos buvo mestos Vaclovo Augustino kūriniui „Mišios Lietuvai“ atlikti. Prieš kelerius metus šio kūrinio premjera pristatyta Vilniuje, įspūdingai apšviestoje Šv. Kotrynos bažnyčioje, ir nuo tada buvo kalbama, kad tai vienas puikiausių pastarųjų metų tokio žanro kūrinių, spalvingai gilus, mąslus, nešantis šviesą. Čia festivalyje viskas buvo paprasčiau ir jaukiau – vietoj ramaus budėjimo uždaroje salėje kūrinys buvo atliktas pusiau atviroje Nidos bažnyčioje, didelė dalis žiūrovų mišių klausėsi šalia esančiame amfiteatre, panorėję galėjo prieiti arčiau, pasiklausyti, tada vėl išeiti. Bendruomenės kūrimo dvasia – ji atrodė labai svarbi visame festivalyje „N žemė“.

O štai „Šv. Genezijaus trupės“ kelionė į Neringą buvo chaotiška – turbūt taip ir likau nesupratusi, kas tai išties buvo. Šiek tiek gatvės teatro, šiek tiek improvizuotos vaidybos, šokio, vokalinių kūrinių, suteikusių šiam šurmuliui kažkokią formą, atramos taškus. Bet visa tai kartu – keistai eklektiškas darinys, atsiremiantis į europietiško barokinio teatro tradiciją. Kad komizmo čia netrūko – nesiginčysiu, kad įdomu buvo klausytis skirtingų tradicijų senosios muzikos kūrinių – taip pat, bet kad patys atlikėjai ne visuomet iki galo žinojo, ką ir kodėl daro, taip pat buvo nesunku suprasti. Įdomu, bet įspūdis keistas.

Kaip „šokti šiuolaikinę muziką“, buvo galima stebėti kitame festivalio koncerte, kuris buvo skirtas jaunųjų kompozitorių ir choreografų kūrybos jungtims. Nors iš pristatymo galėjo susidaryti įspūdis, kad tai bus „studentiškas renginukas“, atėjusiesiems teko nustebti išvydus labai rimtą atlikėjų kompaniją – naująją muziką perkusijai atliko Arkadijus Gotesmanas, Arnas Mikalkėnas, Dominykas Snarskis, Rūta Šeduikytė, Tuomas J. Räsänenas, o jiems dirigavo kompozitorius ir dirigentas Vykintas Baltakas.

Jie pristatė kompozitorių Eliotto Delafosse'o, Justinos Šikšnelytės, Raimondos Žiūkaitės ir Eliorah Goodman kūrinius. Kompozitoriai plačiai naudojo perkusijos galimybes, rinkosi sudėtingus ritmus, turbūt ir pati perkusinių instrumentų specifika lėmė jų polinkį nardinti klausytojus į lyg pirmykštį, įtraukiantį, hipnotizuojantį gaivališką muzikos aktą. Turiu pripažinti, kad choreografų ir šokėjų darbai man pasirodė ne tokie įdomūs, išskirčiau tik gana efektingą Luko Karvelio solo etiudą.

„N žemės“ programoje buvo geresnių ir prastesnių epizodų, bet finalas lūkesčius pateisino ir dar su kaupu. 18 amžiaus Georgo Friedricho Händelio „Acis ir Galatėja“, pastoralinė opera, iškart po premjeros sulaukė publikos pripažinimo. Händelis gal ir nebūtų įsivaizdavęs savo operos skambant gimnazijos sporto salėje, Aciui pirmajame veiksme žaidžiant tenisą, nors... didžiųjų kompozitorių vaizduotė galėjo ir gali siekti gerokai toliau mūsų. O mes tokios vaizduotės vaisių pamatėme Neringos gimnazijoje.

Labai svarbu pasakyti, kad iš Neringos kilusi solistė sopranas Lauryna Bendžiūnaitė į šį pastatymą Kuršių nerijoje sukvietė tikrą svajonių komandą – pati ji dainavo Galatėją, Acio vaidmenį kūrė tenoras iš Jungtinės Karalystės Benjaminas Hulettas, Damoną dainavo Anthony Gregoris, Polifemą – bosas Tadas Girininkas. Preciziškai grojo Klaipėdos kamerinis orkestras kartu su nedidele pučiamųjų instrumentų grupe, o veiksmą komentavo choras „Jauna muzika“.

Vis dėlto daugiausia dėmesio reikėtų skirti šio pastatymo muzikos vadovui, britų klavesinininkui ir dirigentui, vienam autentiško senosios muzikos atlikimo judėjimo pionierių Trevorui Pinnockui. Kaip puikiai jis paruošė ir vadovavo atlikimui! Absoliučiai nudailinta, spalvinga, stilinga! Lietuvoje senosios muzikos gerais atlikimais nelyja, bet šis pranoko viską, ką mūsų scenose iki šiol man teko matyti. Dar kartą bravo šaukiu Benjaminui Hulettui, nuostabaus tembro ir technikos dainininkui. Laurynai Bendžiūnaitei baroko muzika taip pat puikiai tinka.

Solidžią techniką ir balso lankstumą demonstravo Anthony Gregoris. Tado Girininko Polifemas – nelabai didelė partija, tad solistui išskleisti savo talentą vietos nebuvo daug, tačiau tai, kas dainuota, sudainuota puikiai. Tik pats pastatymas, kuris išėjo toks „pusiau koncertinis“ su vaidybiniais elementais, irgi daugiau priminė eskizą, idėjų užuomazgas, o ne užbaigtą darbą. Ko pritrūko – vizijos, laiko ar finansų, nežinome, tačiau papildžius atsargų perspektyvos ir parako šis „Acis ir Galatėja“ turi labai daug.

Kažkuriame iš festivalio „N žemė“ aprašų radau gražią mintį: „O muzika visada buvo šalia. Ji – gražiausia dvasios ekologija.“ O po tokių žodžių labai tinka išpažinti prielankumą šio festivalio formatui – nepaklusniam tradicijoms, atviram idėjoms, nenuspėjam, leidžiančiam klysti, bet galiausiai pasiūlančiam ką nors, ko niekada nepamirši.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt