Kultūra

2021.08.07 18:05

Vladui Bagdonui teko vaidinti ir rupūžę, ir kupranugario koją: niekada nelaikiau savęs nei didžiu, nei dideliu

knygos ištrauka
LRT.lt2021.08.07 18:05

Karštą liepą dienos šviesą išvydo nauja Edmundo Ganusausko knyga „Ekscelencija, monsinjoras ir...“. Joje pasakojama apie ypatingus žmones, kuriuos, autoriaus žodžiais, jam buvo leista sutikti ir su kuriais ne vienus metus artimai bendrauti. „Dirbau savo darbą. Kam galėdavau, padėdavau. Nemanau, kad kažką labai nuskriaudęs esu su savo pagalba, o žvaigždžių šiais laikais pilnas televizorius“, – sako teatro, kino bei televizijos aktorius, režisierius, skaitovas, dainininkas Vladas Bagdonas.

Tarp jų – dailininkas, dvasininkas, kosmonautas, fenomenalus plaukikas, generolas, aktorius, alpinistai, oro baliono pilotas ir kiti iškilūs, daug nuveikę žmonės. Įtaigiu stiliumi parašytoje knygoje autorius ne tik jautriai atskleidžia vidinį herojų pasaulį, bet ir profesionaliai įsigilina į kiekvieno jų veiklos esmę.

Knygos preambulėje E. Ganusauskas, be kita ko, rašo: „Kartais, galvodamas apie žmones, kuriuos man buvo leista sutikti, nugrimztu į kažkokį sunkiai apsakomą pasaulį, kuriame keisčiausiu būdu susipina daugybė gijų, siejančių mane su jais, pripildančių būtį šilumos ir apginančių nuo beprasmybės. Jaučiuosi tiems žmonėms skolingas. Suvokiu, kad tos skolos niekada negrąžinsiu.“

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

***

Kas jį daro Vladu Bagdonu

Žinia, kad Vladas atsisveikina su scena, atsimenu, perliejo kaip šaltas vanduo. Atsitokėjęs susimąsčiau: o kada gi aš jį toje scenoje mačiau? Faustas? Otelas? Gerokai seniai tai buvo. Tai kodėl dabar staiga taip sunerimai, klausiau pats savęs, ir radau gal ir nelabai rišlų, bet vis paaiškinimą: nors nematei spektaklių, tačiau girdėdavai, kad vaidina kitur, tiesiog garbstomas, taigi niekur nuo scenos nepasitraukęs. O mūsų scenoje pastarąjį, arba kraštutinį, kartą Vladas stovėjo 2019-ųjų sausio 17-ąją, diena vėliau, negu būtų per tikrą gimtadienį. Tai buvo jubiliejinis vakaras.

Nutviekstas užtarnautos šlovės spindulių, apipiltas dėkingumo, pasigėrėjimo žodžiais, jis atrodė kiek flegmatiškas, gal net pavargęs. Tiesa, tarp to vakaro ir garsiųjų Eimunto Nekrošiaus spektaklių buvo sentimentalią ašarą spaudusi roko opera „Eglė“ – neatsimenu kito scenos veikalo, taip suvirpinusio emocijas, kaip tada, vieną 2017-ųjų gegužės šeštadienį Kongresų rūmuose.

Antrą ir, deja, paskutinį kartą (nesuėjo biudžetas) tas puikus kūrinys aidėjo kitų metų liepos 1-ąją Vingio parke. Negalėčiau paaiškinti, kodėl kone su džiugesiu ar net kažkokiu kvaituliu tąsyk ignoravau atkakliai pliaupusį lietų. Kaip nepagydomam diletantui patiko viskas ir nuo pradžių – Eglė, Žilvinas, broliai, bet Rupūžės skleidžiami garsai (tegu tik nekyla asociacijų su vaikystės kūdromis) bent jau mano ausiai išsiskyrė kažkokia nenusakomai sodria jėga.

Vėliau Vladas pasakys, kad Sigito Gedos ir Laimio Vilkončiaus valia Salomėjos poezijoje atsiradusios Rupūžės arija jam buvo atnešta lyg ant lėkštelės – pati tikriausia, gali sakyti, vienintelė roko partija roko operoje. Atsirado proga prisiminti jau kažkur skaitytą šmaikštų Vlado pamąstymą, girdi, jeigu būčiau staiga pakviestas stoti prieš Aukščiausiąjį, tai vaikai perskaitytų, kad paskutinį kartą jų tėvas vaidino rupūžę.

Keistokai būtų skambėję, ačiū Dievui, jis nepamojo iš aukštai. Paskui dar dalyvavau maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamoje Arnoldo Schönbergo kantatoje Gurre-lieder. Dalyvavau kaip skaitovas, bet turbūt galima tai pavadinti vaidmeniu.

Taigi rupūže pasaulis nepasibaigė, o kai dėl komiškų ar net šiek tiek siurrealistinių vaidmenų, būta norų įtaisyti Vladą ir į kartuves. Paskambino, tiesa, ne režisierius, o vienas aktorius, man atrodė, gal kiek po vyno, girdi, Bagdonai, gal galėtum suvaidinti pakaruoklį? Matyt, apsieisiu be pakaruoklio. Nesakau, kad pasiūlymas buvo piktas ar dar koks, bet neskanus ir net šiek tiek įsižeidžiau. Jau pas Eimuntą, regis, 1983-iaisiais spektaklyje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ vaidinau ketvirtą kupranugario koją. Pamenu, Saulius Sipaitis šalia žygiavo, priekinių neatsimenu. Koja eina arba pastovi – gyvena. Tai – ne koks pakaruoklis.

Žinant, kad tais metais Vladas Bagdonas jau buvo Lietuvos nusipelnęs artistas, tegu tuo metu ir jauniausias, atmintyje išplaukė sentencija: Dideliam žmogui niekas ne per menka. Šią talpią mintį pasiskolinau, jos originalas – lentelėje, prikaltoje prie seno namo Šiaurės Olandijos mieste Zandame, atrodo šitaip: Ni čego ne malo dlia velikogo čeloveka. Pažodžiui, niekas ne maža didžiam žmogui. (Pasirodo, 1697-aisiais mokydamasis statyti laivus, šiame name buvo apsistojęs imperatorius Petras Pirmasis ir miegodavo sėdėdamas spintoje.)

Vladas, kaip seniai žinoma, didybės purtosi iš tolo, nors spaudoje matė esąs Rytų Europos teatro simbolias arba vienas ryškiausių pasaulio tragikų... Niekad nelaikiau savęs nei didžiu, nei dideliu. Dirbau savo darbą. Kam galėdavau, padėdavau. Nemanau, kad kažką labai nuskriaudęs esu su savo pagalba, o žvaigždžių šiais laikais pilnas televizorius.

-----------------------

Studijas Konservatorijoje Vladas, kaip atrodo, prisimena be didelių sentimentų, juolab nostalgijos. Teatro skonį Vladas pajuto tik suvaidinęs pagrindinį Houldeno vaidmenį diplominiame spektaklyje „Rugiuose prie bedugnės“ pagal Jerome`o Salingerio romaną. Saviveikloje pas Blinstrubą man labiau už vaidinimą rūpėjo mergaitė Liolia, apie meną nesamprotaudavome. Spektaklį „Rugiuose“ statė neseniai studijas Maskvoje baigusi Irena Bučienė. Jauna režisierė atvėrė Vladui kažką labai svarbaus, gal pačią aktoriaus amato esmę.

Diplominis spektaklis pagal to meto tradiciją buvo rodomas Akademiniame dramos teatre. Nors tuo metu Vladas dar nebuvo uolus teatrų lankytojas, Akademinis darė įspūdį ne vien dėl sėkmingo debiuto didžiojoje scenoje, bet ir dėl ten sutiktų senųjų šio teatro grandų. Kartą po spektaklio, kai ėjo pro kavą ar dar ką siurbčiojančius Algirdą Zalanską, Valerijoną Derkintį, Stepą Jukną, pastarasis pasiteiravo, girdi, kas čia pats būsi. Vladas atsakė esąs aktorius.

Jeigu tu aktorius, tai kas tada aš? Po kelerių metų abu vaidino televizijos spektaklyje Mario Moreti „Džordano Bruno procesas“ – S. Jukna įkūnijo vyriausiąjį inkvizitorių, o Vladui atiteko jo lyg ir pavaduotojo, paprasto inkvizitoriaus vaidmuo. Nepaprastai išraiškingas buvo Juknos veidas – pailgas, giliai, vos ne skulptūriškai išraižytas. Vaidinimo metu pamačiau, kad jis, užduodamas klausimus kaltinamajam, skaito iš lapo. Kam stengtis išmokti, jei tekstas ant stalo padėtas? Peržvelgia, kas parašyta, koks kitas klausimas, mąsliai pakelia galvą ir klausia. Pagalvojau, velnias, juk matysis. Ne, nesimatė, atrodė visiškai organiška, žiūrovai juo žavėjosi ir apskritai geras buvo spektaklis.

Netrukus po to, kai Vladas iš Konservatorijos rektoriaus rankų priėmė diplomą, jį susirado Jaunimo teatro režisierius Vytautas Čibiras. Gal nori vaidinti Jaunimo teatre? Daug nesvarstęs sutiko – vien dėl mamos, nes ji skaudžiai išgyveno, kad tik sūnus neišvažiuotų iš Vilniaus. Nedaug nuo Čibiro atsilikęs apsireiškė buvęs kurso vadovas Juozas Rudzinskas, o kartu su juo – tada spindėjusio Klaipėdos teatro direktorius Balys Juškevičius.

Na, Vladziūne, atėjau su direktorium, kviečia jis tave į Klaipėdą. Atsiprašiau, kad jau esu Čibirui pasižadėjęs. Ką? Durnius, tu durnius. Vladas tada apie būsimą darbovietę iš tikrųjų buvo neką tegirdėjęs. Kas tas Jaunimo teatras, nei žinojau, nei ką. Akys atsivėrė tik tapus šio teatro artistu. Pirmas spektaklis, kurį pamačiau Jaunimo teatre, buvo Ginto Žilio statyta Jacko Osbourne'o pjesė „Atsigręžk rūstybėje“. Dieviškai vaidino Antanas Šurna, Eugenija Pleškytė, Rolandas Butkevičius. Labai gražus vaidinimas, buvau sujaudintas iki širdies gelmių.

Tuo metu jam pačiam teko ūkininko vaidmuo Leono Ciunio statomoje pjesėje. Kai tokia naujiena Vladas pasidalijo namuose, tėvas teatro rekvizitų arsenalą papildė ilga grandine, mat su metais ėmėsi dar ir tokios meistrystės. Vielos jis užtektinai parsinešdavo nuo geležinkelio, o gatavą produkciją veždavo parduoti į Vievį. Pusę uždarbio tą pačią dieną pragerdavo, o kitą atiduodavo mamai. Beje, jaunystėje kaime tėvui teko prisiliesti ir prie teatro, žinoma, mėgėjiško. Po daugelio metų jis, stebėdamasis sūnaus vaidybą, prisipažino be šimto gramų nelipdavęs į sceną, nors vaidmuo buvęs nesunkus – reikėjo su dalgiu pastovėti pakrašty, prie uždangos. Vis dėlto Liongino Bagdono grandinės teatre neprireikė – kol Antanas Šurna dėl kažko karštai aiškinosi su režisieriumi, Vladas gavo šaukimą į kariuomenę.

Sugrįžęs į teatrą, Vladas iškart gavo triukšmauti mėgstančio amerikiečio karininko Džeimso Rodės vaidmenį Antono Čechovo pjesėje „Trys seserys“. Šį vaidinimą pastatė Gintas Žilys, vėliau ilgametis Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas. Tačiau iki Kauno režisierius dar spėjo padirbėti su jaunimiečiais, ir Vladui teko didelis Roko vaidmuo Rolando Rastausko pjesėje „Lenktynių aitvaras“. Jaunatviško protesto persmelktame spektaklyje jis jautėsi taip, tarsi vaidintų pats save, ir sulaukė gerų žodžių, kaip ir po diplominio vaidmens „Rugiuose“.

Dar iki „Meilės ir mirties Veronoje“ Jaunimo teatre gimė „Pirosmani, Pirosmani“, spektaklis, galutinai įrašęs Bagdono vardą tarp didžiųjų. Šis spektaklis, dar labiau suartinęs Vladą ir su Nekrošiumi, sulaukė didelio pasisekimo, tikriausiai daug kam ausyse ilgai skambėjo vargetos dailininko pasididžiavimo proveržis Laikraštis parašė! „Pirosmani“ smarkiai praplėtė gastrolių geografiją. Jaunimo teatras nukako net į Ameriką ir buvo šiltai žiūrovų priimtas. Niujorke susigraudinusi lietuvė prašė netgi nevaidinti „Pirosmani“, nes jai nuo ašarų ant veido atsiras dar daugiau raukšlių.

Ašaros šiame spektaklyje ne sykį sutviska ir scenoje, tačiau tik per gastroles Tbilisyje vieną dieną jos liejosi itin gausiai. Mat po vaidinimo svetingi gruzinai, pakvietę į restoraną „Pirosmani“, artistus taip privaišino, kad šie sunkiai beprisiminė, kaip parkeliavo į viešbutį. Kitą dieną buvo numatytas rytinis spektaklis, salė, tiesa, nelūžo nuo žiūrovų, užtat susirinko daug kino meno kritikų net iš Maskvos ir Leningrado.

Labai gerai suvaidinom – poalkoholinė būsena ypač dėkinga skleisti jausmams, priverkiau turbūt kibirą. Tik vakarinio spektaklio atsisakėme. Paskui mūsų su Vidu neišleido namo – tris dienas vežiojo po Gruziją.

Tais laikais Vladas lygia greta profesoriavo tuometėje Konservatorijoje, keletą metų dirbo Vaidybos ir režisūros katedros vedėju, tačiau kaip tik tas vedėjavimas – posėdžiai, reikalavimai, metodikos, programos – jį labiau erzino, o ne teikė kokį nors džiaugsmą. Be to, pareigas buvo sunku derinti su spektakliais Maskvoje ir Peterburge. Su akademine Vlado veikla susijusią komišką situaciją prisimena jo bendramokslis scenaristas Bronius Bušma: Kai viena kylanti žvaigždė viešai pasiguodė, kaip sunku buvę pradėti filmuotis nuo masturbavimosi scenos, labai apgailestavau, kad Vladas tuo metu jau buvo perdavęs katedros vedėjo pareigas – būtume paprašę, kad tą reikalą įtrauktų į mokymo programą kaip kokį jojimą ar fechtavimą.

----------------------

Rusijos kino ir teatro korifėjus Andrejus Končialovskis filmuotis Vladą pakvietė pamatęs „Otelą“, nors daktaras filme „Kvailių namai“, kurį režisierius jam pasiūlė suvaidinti, nė iš tolo nepanašus į tragiškąjį Shakespeare'o herojų. Iki tol Vladas rusams buvo daugiau pažįstamas kaip teatro aktorius. Dabar gi bevardis daktaras, nors šis vaidmuo ir nėra pagrindinis, padarė jį žinomą ir savą plačiai Rusijos kino žiūrovų auditorijai, be to, įrašė naują vardą į populiarių Rusijoje lietuvių aktorių plejadą.

Žinoma, Donatas Banionis, Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis savo vardą susikūrė kitoje epochoje, kitoje politinėje ir net kultūrinėje aplinkoje, dabartinių aktualijų fone gerokai nutolusioje. Statant „Kvailių namus“ pirmą kartą pajutau, kas yra Končialovskis, pamačiau, kaip profesionaliai jis imasi filmo ir su kokia širdimi prieina prie kiekvieno žmogaus. Maža pasakyti, nustebino, tai pribloškė. Labai apsidžiaugiau, kai daug vėliau jis paskambino man į namus ir pakvietė suvaidinti daktarą Čebutikiną pjesėje „Trys seserys“.

Vladą su A. Končialovskiu labiausiai, matyt, ir susiejo Antonas Čechovas. Dar prieš šį pasiūlymą režisierius buvo prasitaręs, kad nemato kito Čebutikino, tik Bagdoną. Kitais metais A. Končialovskis pasiūlė Vladui vėl čechovišką senstelėjusio profesoriaus Serebriakovo vaidmenį spektaklyje „Dėdė Vania“. Ta pjesė „Mossovet“ scenoje jau buvo rodoma trejus metus, tad kritikai stebėjosi tokiu režisieriaus žingsniu. Spektaklis subrandintas. Visas aktorių žvaigždynas. Matyt, tai tobulybės siekis, noras įkvėpti dar daugiau gyvybės. Kaip bežiūrėtum, aktoriui turėtų būti smagu, jeigu jį telkiasi tobulybei siekti. Beje, Serebriakovą prieš keliolika metų Vladas vaidino E. Nekrošiaus spektaklyje. Su Eimuntu buvo įdomiau. Andrejus yra realizmo, rusiškos mokyklos žmogus, neieškantis ypatingų metaforų ar dar ko. Sąlyčio taškų tarp tų vaidinimų nedaug, visiškai priešingos, nepanašios viena į kitą figūros.

Žvaigžde drąsiai vadinčiau dar vieną žmogų, su kuriuo Rusijoje Vladui teko dirbti. Tai kino režisierius Pavelas Lunginas, sukūręs labai įsimintinas juostas „Sala“, „Caras“, o Vladą pakvietęs atlikti pagrindinio dirigento vaidmenio to paties pavadinimo filme, atnešusiame jam apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį Šanchajaus kino festivalyje.

Pirmasis filmo režisierius Konstantinas Bogomolovas, kol jį pakeitė pats Pavelas Lunginas, liepė man mokytis apskritai visą metropolito Ilariono „Pasiją pagal Matą“. Kartą lėktuve apie tai prasitariau Vytautui Miškiniui. Sako, nekvailiok, bus baisi profanacija. Jis, aišku, buvo teisus, bet keletą minučių, ilgai tyrinėjęs garsaus rusų dirigento Vladimiro Fedosejevo įrašą, išmokau mintinai. Kai kurie muzikantai iš pradžių net pagalvojo, kad iš tiesų esu kažkoks novyj dirigent iz Pribaltiki (naujas dirigentas iš Pabaltijo).

Filmo „Dirigentas“ leitmotyvas – biblinė „Kristaus aistrų“ tema, vystoma metropolito Ilariono oratorijoje. Tiesa, pats dvasininkas pripažįsta, kad tai nėra religinis filmas, tačiau jame keliami amžinieji klausimai, į kuriuos atsakyti gali tik religija. Viename interviu P. Lunginas pavadino Vladą vaidybos įsikūnijimo genijumi, sugebančiu atverti pačias subtiliausias jausmų kerteles. Man šis aktorius artimas bergmaniška dvasia.

(Simboliška, kad prestižine Konstantino Stanislavskio premija „Už indėlį plėtojant pasaulio teatro meną“ garsusis švedų režisierius Ingmaras Bergmanas ir Vladas Bagdonas buvo apdovanoti tais pačiais 2006-aisiais).

Vlado dirigentas – pripažintas, klestintis, gyvenimą paskyręs karjerai ir dėl jos esmines žmogaus priedermes pamynęs egoistas, kuriam akis atvėrė tik iš gyvenimo pasitraukusio sūnaus auka. Tad ir filmo tema – atgaila. Deja, „Dirigentas“ aplenkė Lietuvos kino teatrus ir buvo parodytas vienintelį kartą – 2012-ųjų pavasarį tradicinio tarptautinio rusų sakralinės muzikos festivalio programoje... Ne tik režisierius, bet ir oratorijos autorius metropolitas Ilarionas pasidžiaugė Vlado talentu ir pabrėžė, kad dirigentas filme išsiskiria kaip vienintelis ypač giliai išjaustas vaidmuo.

Aktorė Kristina Kazlauskaitė: Man nežmoniškai patiko. Atrodė, Vladas sukurtas tam dirigento vaidmeniui. Paskambinau Nekrošiui į Italiją, jis ten kažką režisavo. „Eimi, tikiuosi, matei?“ Taip, mačiau. „Velniai rautų, koks vis dėlto geras aktorius.“ Tai jis atsakė: „Per mažai pasakyta.“ Arba labai panašiai.

Vaidmenys, vaidmenys, vaidmenys. Daugelis jų buvo labai sėkmingi, sulaukę apdovanojimų, kuriems ne itin erdviame Vlado būste trūksta sienų. Tačiau ne vien aktoriai, kiekvienas mūsų turime Aukštybių režisieriaus skirtą vaidmenį ir, matyt, dažnas bandome susivokti, kaip jį atliekame, kokie esame šioje scenoje.

Iš aukščiau nubrėžtus vaidmenis turim visi ir nuo to niekur nedingsi. Matyt, negalėčiau pasakyti, kad save pažįstu nuodugniai arba kad žinau, kodėl kažkada pasielgiau taip, o ne kitaip. Nesakau, kad gyvenimas eina kaip vėjui per lauką pučiant, bet vis tiek kažkas tave vedžioja ar už piršto, ar už nosies. Gyvenimas – nesuprantamas, nepaaiškinamas, gal ir neverta narplioti tų dalykų, svarbu kiekvieną sykį kaip dovaną pasitikti rytojų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt