Kultūra

2021.08.05 19:45

Laura Šimkutė. Kino matematika pagal Wesą Andersoną: kuo toliau nuo realybės – tuo geriau

Laura Šimkutė, LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su vasara“, LRT.lt2021.08.05 19:45

Išgirdus režisieriaus Weso Andersono pavardę (nemaišyti su bendrapavardžiu irgi režisieriumi Paulu Thomu Andersonu) daugumai prieš akis pirmiausia iškyla spalvingi vaizdiniai iš bene žinomiausio jo filmo „Viešbutis „Didysis Budapeštas“.

Ir nieko čia keisto, mat atvirukams prilygstančios kadruotės – tikrai įsidėmėtinos, o išryškintos spalvos – vienas iš režisieriaus skiriamųjų bruožų. Galbūt dėl šios priežasties filmas ir pasirinktas jau tradicinio ir kinomanų vasarišku džiaugsmu laikomo „Kino po žvaigždėmis“ atidarymui. O ir šiaip po pusantrų metų trunkančios pilkos kasdienybės šlakelis kažko ryškesnio tikrai nepakenks. Kuo toliau nuo realybės – tuo geriau.


Tie, kurie su Weso Andersono stiliumi susipažinę labiau, teigia, kad tai vienas iš tų režisierių, kuriuos drąsiai galime laikyti autorinio kino atstovais, kadangi tik pamatęs jo kūrinį ekrane iš karto žinai, kad tai būtent jo darbas. Ir jau paminėtas ryškumas – tik viena iš sudedamųjų. Jei reikėtų trumpai apibūdinti Andersono vizualinį stilių, tektų paminėti ir simetriškus kadrus, ir dažnai pasitelkiamą sulėtintą vaizdą, ilgai veikėjus sekiojančią kamerą, žaidimą kadro dydžiu ir formatų keitimą. Atrodo, daug techninių subtilybių, kurias galima aptikti ir kitų kūrėjų filmuose. Bet kine dažnai svarbu ne tik kas, bet ir kaip, ir kokiomis aplinkybėmis. Kitaip tariant, kokia tos technikos tarpusavio matematika.

Kaip vieną įdomesnių Andersono stiliaus ypatybių apžvalgininkai išskiria planimetrinio kadro naudojimą. Čia svarbu geometriškumas ir tikslumas – veiksmas visada vaizduojamas iš priekio, ir pagal kompoziciją, atrodo, veikėjai yra tarytum sustatyti prie policijos fotosienelės. Tai nėra kažkas, ką aptariamas režisierius išrado pats – šis dalykas kine naudojamas jau gana seniai, tik galbūt ne taip dažnai ir ne taip pastebimai, kaip tai daro W. Andersonas.

Turbūt dėl to, kad taip nufilmuoti kadrai dažnai atrodo kaip dirbtinai sukomponuoti ir yra vizualiai plokšti, šitokiu būdu atitraukiantys nuo realizmo pojūčio, ko dažnas ir siekia. Tačiau Andersonui tai ne problema, o kaip tik viena priemonių, padedančių jo filmų pasaulį paversti dar labiau laviruojančiu tarp juokingos ironijos ir absurdo, padedančių išryškinti tai, jog tai, kas vyksta ekrane, tikrai yra filmas.

Planimetriniams kadrams Andersonas dažnai suteikia gylio sukurdamas kelias veiksmo terpes: įprastai už veikėjų būtų neveiksnus, tuščias fonas, o Andersonas tą foną įveiksmina. Pavyzdžiui, jau paminėtame filme „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ kadrus Andersonas dėlioja taip, jog besikalbantys veikėjai netgi įrėmintų tai, kas vyksta už jų, ir tai daro su preciziška simetrija. Kaip, pavyzdžiui, Gustavo ir Zero, naujai įsidarbinusio vestibiulio patarnautojo, pokalbis prie lango, už kurio matyti, kaip įnirtingai verda veiksmas virtuvėje. Ar nemaža dalis kadrų iš viešbučio vestibiulio, kuriuose galima aprėpti ne vieną, ne du, o dažniausiai net visus tris planus. Tai galima pavadinti net tam tikru teatrališkumu, kadangi toks įveiksmintas ir įgavęs gylio plokštumas ima atrodyti kaip teatro scena.

Pojūčio, kad stebimas kino kūrinys, išryškinimą irgi paminėjau ne veltui, kadangi tai irgi galima laikyti vienu ryškesnių režisieriaus stiliaus bruožų. Dažno kūrėjo tikslas yra paslėpti vadinamąjį kino aparatą – net jeigu filmas su tikra realybe neturi nieko bendro, kaip kad, sakykim, fantastikos žanras, kūrėjai stengsis padaryti taip, jog žiūrintysis į tą pasaulį įkristų ir būtų logikos, to konkretaus pasaulio tikrumo pojūtis.

Andersonas to nedaro, o kaip tik netikro pasaulio pojūtį išnaudoja kaip vizualinę priemonę. „Viešbutyje „Didysis Budapeštas“ Andersonas kadrus nukerta itin preciziškai – kamerą pasukdamas 90 ar 180 laipsnių kampu, taip nuolatos išlaikydamas tikslią simetriją ir neleisdamas žiūrovui išvysti „netobulo“ kadro, todėl pasaulis, nors jame ir vyksta kasdieniškiausi dalykai, ima atrodyti kažkoks ne toks, prasilenkiantis su realybe: per daug pamatuotas, per daug tikslus, na, ir, žinoma, pernelyg gražiai apšviestas. Lyg atgijęs paveikslas.

Ir viso to turbūt nelabai pavyktų pajusti, jeigu ne tai, kad Andersonas ne tik kad neslepia, jog pasaulis, kurį jis kuria, – apskaičiuotas ir netikras, bet dar ir pasistengia, jog žiūrovas tai žinotų, šį faktą išryškindamas. Pavyzdžiui, įterpdamas kadrų, kuriuose matyti, kad to, kas filmavo, ranka vos vos sudrebėjo. Minimalus momentas, kurio galbūt tiksliai apčiuopti ir nepavyksta, tačiau į preciziką įsiliejęs žiūrovo žvilgsnis pajaučia, kad kažkas nutiko. Arba užsižaisdamas su kadrų proporcijomis.

Jei kalbėsime apie pačias jo pasirenkamas pasakoti istorijas, tai lyg nostalgiškos pasakos suaugusiesiems. Jis nesirenka pasakoti kažko painaus ar sudėtingo ir viską, ką žiūrovui reikia žinoti, išduoda be įtampos kėlimo, kas vėlgi, atrodo, yra neįprastas pasirinkimas. Ir kone iš karto išduoda, kad ekrane matoma istorija – fiktyvi. Kaip „Viešbučio „Didysis Budapeštas“ atveju matome autorių, skaitantį knygą, kurioje ir surašyta visa įvykusi istorija, ar „Tenenbaumų“ (kuriuos, beje, irgi rodys „Kinas po žvaigždėmis“) pradžioje parodoma, kad tai irgi knyga, atgijusi į vaizdo pasakojimą.

Ir iš tiesų pačios istorijos Andersono filmuose užima antraplanį vaidmenį. Pirmu numeriu kalba jis pats ir jo vaizdų kalba, kuri, kaip kažkas rašė vienoje įspūdžiams apie filmus pasidalyti skirtoje platformoje, jo filmus galima bandyti žiūrėti kaip istorijas, tačiau dėl pasirinkto stiliaus ima atrodyti, kad viso labo tai dokumentika apie tą patį filmą, kuris eina ekrane. Skamba sudėtingai, bet, sakyčiau, puikiai sutalpina Weso Andersono režisūrinę esenciją į keletą žodžių.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.