Kultūra

2021.08.01 22:20

Libertas Klimka. Apie viesulą tautosakoje

Libertas Klimka,etnologas2021.08.01 22:20

Po šios vasaros alinančio karščio dienų neretai ir juodi lietaus debesys priartėdavo, viesulo genami. Kai kuriose krašto vietovėse liūtys bei stiprus vėjas prikrėtė nemažai eibių. Žinia, tuo gamta patikrino žmonių stropumą: ar lietaus vandens surinkimo sistema tinkama, ar elektros laidai saugiai išvedžioti, ar seni medžiai sutvirtinti. Kaip gerai, kad Lietuvos nesiaubia tornadai, neužlieja cunamiai, tačiau su gamtos galiomis reikia ir čia skaitytis… Dabar tokios nuostolius atnešančios oro stichijų išdaigos vis dažniau pasitaiko. Klimatologai tai sieja su globaliniu atšilimu, kurio pagrindinis kaltininkas – beatodairiška gamybos plėtra, tenkinant žmonių norą visko daugiau turėti, bet nieko netaupyti...


Tačiau ir praeityje gamtos stichijos ne kartą parodydavo savo jėgą. Štai kokią skaudžią nelaimę yra aprašęs garbusis Žemaičių ganytojas Motiejus Valančius, jo žodžiais: „Vieną kartą vasarvidžiu užėjo raudonai juodi debesys, pakilo baisūs viesulai su audra, ta, įsisukusi į Keblių sodą, akies mirksny sulaužė, sutraškino ir išardė visą butą Jono. Jį patį su moteria ir su vaikais griūnantys namai užmušė. Dar to neseinia: spyrė du atveju perkūnas, uždegė išdrabstytus rąstus namų ir taip sukūrino, jogei žemė juoda namų vietoj paliko“.

Viesulas apsakytas ir ne viename tautosakos kūrinyje. Štai kokią nuomonę apie šį gamtos prajovą tautosakos rinkėjai išgirdo Seirijų apylinkėse: „Jei viesulas staiga netikėtai pakyla, žmonės sakydavo – velnias eina pietauti. Ogi pažiūrėjus į viesulą pro kailinių rankovę, galima pamatyti velniuką karietaitėj važiuojant. Tačiau viesulą seniau žmonės vadino ir derliaus tekiu. Manyta, jei per metus jis dažniau pasikelia – būna derlingi metai.“ Ir dar patariama viesulo susuktomis smiltimis ištrynti puodynes; taip galima grietinės pasigausinti, – nusistovės jos „kaip mauro“. Taigi iš šių folkloro nuotrupų aiškėja nebe velnio, bet dievaičio Velino, žmogaus pagalbininko ūkio rūpesčiuose, mitologema. O audringoje oro stichijų maišatyje senoliai įžiūrėdavo, tikėtina, tą amžinąją Perkūno ir Velino kovą, sukančią gamtos ratą.

Kad senovėje vėjo sūkurys turėjo ir mitinę prasmę, išduoda jo tramdymo būdai. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad viesului atūžiant, jį sustabdo ant tako du kryžmai susmeigti peiliai. Tada galima priversti šią gamtos jėgą net kokį naudingą žmogui darbą atlikti, pavyzdžiui, mėšlą lauke iš vežėčių iškratyti. Galima į tą ateinantį sūkurį, pakėlusį nuo kelio smiltis, ir peilį sviesti. Tada iškart pradings; o miško trobelėje gal rasi vėją, atvirtusį tarsi į kokį žmogų ir besigydantį žaizdą. Tik nereikia pūsti į jo paduotą dūdelę: savo namelius nuo pamatų nupūsi...

Liaudiškuose tikėjimuose sakoma, viesulo atgenamą pritvinkusį lietaus debesį galima išsklaidyti, perskirti pusiau, kad apeitų aplinkui. Bet tam jau reikėtų žiniuonio burtus pasitelkti... Vienas tikras būdas esąs toks: kieme ant žemės padėti sukryžiavus duonkepės krosnies pušinę šluotą (dar vadinamą skujine) ir žarsteklį. Tai namų židinio saugotojos dievaitės Gabijos atributai; taigi prašoma jos užtarimo prieš galingąjį Perkūną. Dar galima liže prieš rūstų debesį pamojuoti – tai išsilis nepriėjęs. Arba tokio darželio augalo – debesylo stambų lapą reikia perplėšti pusiau ir numesti į skirtingas puses – persiskirs ir debesis, nueis pašaliais. Tik viską reikia atlikti susikaupus, rimtai, nesijuokiant ir tvirtai tikint sėkme. Betgi šiemet lietaus daug kur trūksta, net šuliniai išdžiuvo... Ir vis tik patariama viesulo vengti, neiti ten, kur jo praūžta, sakoma - „velniukas gali pristoti”.

O kas yra vėjo pantis? Apie tai – trumpa sakmė su vėlgi tarmiškais žodeliais: „Sykį vienas berniukas, į priegulę eidamas arklių ganyti, atrado ant vieškelio pantį. Jis, tą pantį pasiėmęs, aplink pilvą apsirišo ir užsisprunkliavo. Vos tiktai jis tai padarė, pagriebė jį viesulas ir, iškėlęs į orą, pradėjo su juo suktis. Berniukui laimė buvo, kad viesulas, galą nešęs, jį už medžio užkliudė. Čia tas pantis atsimezgė ir berniukas nukrito ant žemės, bet nieko nepasižeidė. Kai atsigavo, to pančio ieškojo, bet neberado. Sako, tai buvęs vėjo ryšys, bet tas vaikinas, subrėškus esant, jo nepažinęs. Tokie pančiai esą nei iš linų, nei iš kanapių, nei vyti, nei sukti – tik vėjo ryšiai“. Tai štai iš kur ateina dabartinės skraidymo parasparniais ir jėgos aitvarais idėjos! O tos mitologinės smulkmenos ir liaudiški tikėjimai – mūsų tautos kūrybiškumo bei fantazijos polėkio liudijimai...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.