Kultūra

2021.07.30 20:17

„Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintas Tadas Girininkas: svarbiausia buvo įveikti aukščio baimę

Jovita Gaižauskaitė, Margarita Alper, LRT TELEVIZIJOS laida „Laba diena, Lietuva“, LRT.lt2021.07.30 20:17

„Nesvarbu, ar tai pirmas, ar trečias kartas, emocija lygiai tokia pati ir tas pats jaudulys išlieka gavus tokį apdovanojimą“, – sako jau antrą „Auksinį scenos kryžių“ pelnęs solistas Tadas Girininkas.

Dosjė. Tadas Girininkas gimė 1982 m. Šiauliuose, 2009 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Vladimiro Prudnikovo klasę. Nuo 2009 m. – Kauno muzikinio teatro solistas. Dainavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Klaipėdos muzikinio teatro, „Bohemiečių“ (nuo 2012 m. – „Vilniaus miesto opera“) spektakliuose.

Už vaidmenis Wagnerio operose „Auksinius scenos kryžius“ pelnęs Tadas Girininkas turėjo įveikti ir aukščio baimę

2014 m. už de Silvos vaidmenį Giuseppe`ės Verdi operoje „Ernanis“ ir Heinricho der Voglerio vaidmenį R. Wagnerio operoje „Lohengrinas“ pelnė „Auksinį scenos kryžiųׅ“ kaip geriausias operos solistas, 2021 m. pelnė antrą „Auksinį scenos kryžių“ už Dalando vaidmenį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro operoje „Skrajojantis olandas“ ir Henriko vaidmenį Nacionalinio operos ir baleto teatro operoje „Ana Bolena“.

Praėjus metams nuo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjeros Klaipėdos senajame elinge, ketvirtadienį vėl iškilo galinga konstrukcija ir čia buvo rodoma opera „Skrajojantis olandas“.

Vakar prasidėjusiame Klaipėdos festivalyje „Skrajojantis olandas“ bus parodytas dar tris kartus. Opera pernai rodyta tik kartą, o šią savaitę numatyta dar šeštadienį ir sekmadienį. Šis pastatymas jo režisieriui Daliui Abariui pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už režisūrą, o Tadas Girininkas, čia sukūręs Dalando vaidmenį, tapo geriausiu operos solistu.

– Jums tai jau antrasis „Auksinis scenos kryžius“ ir jau antrąkart už vaidmenį R. Wagnerio operoje.

– Taip, antras susitikimas su R. Wagneriu ir antras kryžius, gal likimo vingis, įdomiai jaučiuosi. Tačiau emocija lygiai tokia pati ir tas pats jaudulys išlieka, viskas absoliučiai lygiai taip pat. Manau, kiekvienam artistui tai yra svarbu, jau būti nominuotam yra didžiulis įvertinimas, patekti į trejetuką su tokiais solistais kaip V. Prudnikovas, Almas Švilpa, o dar ir laimėti kryžių – žinoma, tai didžiulis įvertinimas. Manau, nesvarbu, ar tai pirmas, ar trečias, ar ketvirtas, jaudulys, nerimas tas pats.

– Opera „Skrajojantis olandas“ vyksta specialioje konstrukcijoje, Klaipėdos elinge, ne teatro scenoje. Kas buvo sudėtingiausia?

– Vienintelis dalykas, su kuriuo man teko susidurti šiame pastatyme, tai aukščio baimė. Tai šitą dalyką, galima sakyti, iš dalies įveikiau, o paskui jau niekas kaip ir netrukdė. Konstrukcija 15 metrų, net nežinau, kai kur ir 20 metrų aukščio. Tai gana didžiuliai aukščiai. Kai žiūrime iš apačios į viršų, neatrodo taip aukštai, o kartais tu stovi, iš viršaus žiūri žemyn ir tau dar reikia vaidinti, vaikščioti, o ta konstrukcija stabili, žinoma, bet mes su tuo nesusidūrę, mes pratę dainuoti uždaroje scenoje, kur viskas stabilu.

Tai čia buvo šioks toks išbandymas, sakyčiau, su tuo susidorojau, pavyko. Dalando partiją pirmą kartą atlikau, prieš tai nebuvau dainavęs. Tai tikrai pasaulinio lygio pastatymas ir šita erdvė, elingas, turi kažkokią magiją, kiek teko kalbėti su žiūrovais, susidaro įspūdis, kad ne vien spektaklis vyksta, atrodo, kad net praplaukiantys laivai dalyvauja, viskas gyva, spektaklis vyksta čia ir dabar. Ir šitam spektakliui tinka bet kokios oro sąlygos, prisimenu, kaip per repeticijas prieš metus pylė lietus kaip iš kibiro ir spektaklis prasideda nuo audros, didelio lietaus, sakėme, oras – kaip parašyta operoje, bet per premjerą buvo geras oras.

– Pirmiausia mokėtės groti saksofonu, tik vėliau nusprendėte pasukti kita kryptimi – į operinį dainavimą. Kaip įvyko šis pokytis?

– Čia toks įdomus vingis, baigiau saksofoną Klaipėdoje ir įstojau į Muzikos ir teatro akademiją kaip saksofonistas, negalvojau, kad turėsiu ką nors bendro su dainavimu, kol apsilankiau Operos ir baleto teatre, pamačiau pirmą operą. Vėliau teko įsidarbinti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chore, ten suvedė keliai su profesoriumi V. Prudnikovu, įstojau pas jį mokytis vokalo ir dabar vyksta toks karjeros kelias.

– O dabar ar grojate saksofonu?

– Ne, saksofonas padėtas į šalį. Net nebežinau, kur jis yra, gal pas mamą.

– Ar esate reiklus sau?

– Manau, kad, kaip kiekvienas aktorius ar dainininkas, pirmiausia stengiuosi įsisavinti muzikinę medžiagą, tekstą, vaidybą, kad viskas sueitų, stengiuosi pasiruošti 1000 procentų. Visada stengiuosi atlikti darbą 1000 arba 2000 procentų, norisi visada, kad būtų padaryta daug ir dar daugiau, nei gali.

Kai po spektaklio sulaukiu kritikos, stengiuosi įsiklausyti, mano žmona stebi, pasako, kas negerai, taip pat profesorius V. Prudnikovas visada stebi, daug pagalbos gaunu iš jo, pasako, kur kas buvo ne taip, ir po „Anos Bolenos“ buvo priėjęs, taip pat ir po „Skrajojančio olando“. Tai man labai svarbu, esu perfekcionistas, kad tą sumatytą 1000 procentų padaryčiau kuo geriau.

– Kaip saugote balsą?

– Gyvenu žmogišką natūralų gyvenimą, stengiuosi pasisaugoti kondicionierių, tai elementariausias bet kurios profesijos žmogui, nebūtinai solistui, pavojingas, kenkiantis dalykas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.