Kultūra

2021.08.01 09:55

Aušros Kaminskaitės knygų rekomendacijos lėtam skaitymui: suprasti traumą, kitoniškumą ir miego naudą

Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė2021.08.01 09:55

Kaskart, pamačiusi žymių feisbuko asmenybių įrašus apie šimtą ar daugiau per metus perskaitytų knygų, išsikeliu retorinį klausimą: ar jie supranta, ką perskaito? Reikia tikėti, kad taip, nes greta knygų pavadinimų kartais atsiduria ir trumpi aprašymai.

Visgi vidinis demoniukas neleidžia patikėti, kad skaitantieji tokiais tempais sugeba ištraukti iš knygų geriausia, kas jose yra. Greičiausiai demoniukas vardu pavydas.

Aš skaitau knygas labai lėtai. Tai erzina, nes literatūra yra nuostabus žinių šaltinis, o lėtas skaitymas reiškia, kad mano šaltinis ateina iš giliai, yra skaidrus, tačiau vos srovena – vadinasi, geriu mažiau vandens, nei būtina puikiai išsilavinimo būklei palaikyti. O kad gerti nuolat yra būtina, supratau prieš keletą metų pajutusi, jog laimingiausia ir laisviausia jaučiuosi būtent tada, kai aktyviau skaitau.

Tai paprasta paaiškinti: knygos lengvina gyvenimą, nes leidžia sužinoti apie gyvenimą ką nors nauja arba tiesiog geriau suprasti žmones. Būtent tai sieja mane ir pasirinktas tris didžiausią įspūdį pastaruoju metu padariusias knygas, kurių turinio ir stiliaus bendrumo beveik nematyti.

Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“ padėjo suprasti, kodėl lietuviams taip sunku pripažinti tautos atsakomybę už žydų genocidą Lietuvos teritorijoje. Savo aplinkoje pastebiu, kad laisvoje Lietuvoje gimę ar didžiąją gyvenimo dalį joje praleidę žmonės kur kas lengviau priima faktą, jog daug kentėjusi mūsų tauta yra buvusi ir skriaudėja.

Siekis nusimesti žydų genocido istorijos šleifą, regis, būdingesnis vyresnėms kartoms, patyrusioms baisiausius ar lengvesnius Sovietų Sąjungos laikus. Skaitydama D. Gailienės knygą supratau, kad tai gali būti susiję su skirtinga nacių ir komunistų nusikaltimų traktuote. Didžioji pasaulio dalis pripažįsta, kad Holokaustas buvo klaiki tragedija, viena didžiausių žmonijos klaidų. Komunistinis Sovietų Sąjungos režimas, nužudęs daugiau žmonių nei nacistinis ir psichologiškai suluošinęs ištisas kartas, nėra pripažintas Holokaustui tolygia nelaime.

Mūsų psichika veikia taip, kad patyrę skriaudą privalome išgirsti patvirtinimą, jog su mumis elgtasi neteisingai. Ir kai lietuviai, kurių patirtų kančių pasaulis iki šiol nepripažįsta (nekalbant apie Rusijos atsisakymą prisiimti atsakomybę už Sovietų Sąjungos nusikaltimus), yra verčiami prisiimti kaltę už žydams padarytas skriaudas, neteisybės jausmas neleidžia to padaryti. Kitaip sakant, atsisakymas pripažinti skaudžius istorinius faktus gali būti susijęs ne vien su principais ir įpročiais.

Miguelio de Cervanteso Saavedros „Don Kichotą“ prisiverčiau perskaityti tik todėl, kad Adomas Juška Jaunimo teatre statė šia knyga paremtą spektaklį. Skaitydama pirmą tomą, kurio įdomumas man baigėsi po penkiasdešimties puslapių, nenumaniau, kokius lobius man atvers antroji istorijos dalis.

Šiandien „Don Kichotą“ prisimenu kaip pasakojimą apie žmoniją, kuri be skrupulų tyčiojasi iš savitą gyvenimo stilių nuoširdžiai išpažįstančios asmenybės ir viską pateisina pozicija „mes nepiktai“. Kaip netikėtai tame tarpsta Don Kichotas, aklai besilaikantis savo kelio ir leidžiantis laikyti save bepročiu, tačiau po absurdiškų ir apgailėtinų nuotykių atskleidžiantis išmintį, iki kurios dauguma besityčiojančiųjų niekuomet neužaugs. Mano akimis, ši knyga yra tikrasis traktatas apie žmonijos prigimtį.

Matthew Walkerio knyga „Kodėl mes miegame: mokslas apie miegą ir sapnus“ įtikino, kad miegas yra bene svarbiausias procesas, lemiantis sėkmingą visų žmogaus sistemų veiklą. Karantino metas buvo palankus įeiti į tinkamą miego režimą – gultis 23 ir keltis 7 valandą (atidarius teatrus, sporto klubus ir barus planai griuvo). Tai akivaizdžiai teigiamai paveikė produktyvumą ir nuotaiką; drauge padėjo suprasti neišsimiegojusius pikčiurnas draugus.

M. Walkeris miegą pristato kaip svarbiausią vaistą ar bent prevencijos priemonę nuo visų baisiausių šiandien žinomų ligų, taip pat įtikina miego nauda kūrybiškumui bei gebėjimui priimti tinkamus problemų sprendimo būdus. Buvo labai gera sužinoti, kiek daug dalykų yra mūsų rankose, o būtent – pasirinkime (ne)miegoti.

Baisu sakyti, kad rekomenduoju šias knygas skaityti kitiems. Esu įsitikinusi, kad tai kokybiška literatūra, tačiau kartais to nepakanka. Pati greičiausiai jas išskyriau todėl, kad ėmiausi skaityti pačiu laiku, būdama joms visiškai pasiruošusi. Tad skaitytojams linkiu atrasti knygas, kurioms jie pasiruošę.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.