Kultūra

2021.07.29 19:14

Donatas Puslys. Apie užmarštį, Miłoszo įžvalgas ir poezijos svarbą: kas gi paskatina radikalizaciją?

Donatas Puslys, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.07.29 19:14

„Tai yra labai asmeniškas pasakojimas apie tai, kaip buvau vienišas ir pasimetęs. 1975 metų vasarą mano bosas – tuomet buvau žiniasklaidos agentūros korespondentas – pasakė: „Tai yra tavo paskutinioji galimybė patekti į Angolą. Ką tu į tai?“ Tokiose situacijose visada sakydavau „taip“.

(Priežastis, kodėl jis manęs būtent taip paklausė, buvo ta, kad šalyje jau vyko iki pat šiolei besitęsiantis pilietinis karas. Daugelis buvo įsitikinę, kad šalis virs pragaru, be to, uždaru pragaru, kuriame visi mirs be jokios užsienio pagalbos ar įsikišimo.) Karas prasidėjo tų metų pavasarį, kai naujieji Portugalijos vadovai po Salazaro diktatūros nuvertimo suteikė Angolai ir kitoms buvusioms Portugalijos kolonijoms teisę į nepriklausomybę. Angoloje buvo kelios iki dantų apsiginklavusios politinės partijos, kurios kovojo viena su kita ir troško laimėti bet kokia kaina – dažniausiai savo brolių kraujo kaina“, – taip savo knygą „Kita gyvenimo diena“ pradeda žymus lenkų korespondentas Ryszardas Kapuścińskis.


Ši knyga, parašyta iš įvykių liudininko perspektyvos, man tapo pirmąja pažintimi su tuo, kas tolimojoje Angoloje nutiko po nepriklausomybės paskelbimo. Ši knyga buvo galimybė ne tik pažinti kolonizacijos sukeltą tragediją, tačiau ir apmąstyti reporterio darbo misiją, klausti, kas gi veda žmogų į patį kruvinų įvykių sūkurį: troškimas, kad apie tai sužinotų pasaulis? O gal neapsieita ir be paprasčiausio avantiūrizmo, nuotykių ieškojimo?

Angolos drama

Sugrįžti prie Angolos pokolonijinio vystymosi temos paskatino šios šalies literatūros grando José Eduardo Agualusos knyga „Bendroji užmaršties teorija“. Ją išleido leidykla „Rara“, o į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas. Svarbu paminėti, kad tai yra pirmoji lietuviškai pasirodanti šio autoriaus knyga, tad „Rara“ ir toliau sėkmingai įgyvendina savo misiją supažindinti Lietuvos skaitytojus su pasaulio literatūros padangėje suspindusiais, tačiau pas mus veikiau tik literatūros gurmanų ratuose žinomais ir plačiau dar neatrastais autoriais.

„Bendrosios užmaršties teorijos“ epicentre atvirų erdvių paniškai bijanti Liuda, kuri į Angolos sostinę Luandą persikraustė kartu su ją priglobusia seserimi ir jos vyru. Artėjant šalies nepriklausomybei, Liudos artimieji dingsta, o ji, puoselėjusi viltį sugrįžti į Portugaliją, lieka svetimame krašte ir užsimūrija savo bute. Ten kartu su savo šunimi ir liks ateinančius tris dešimtmečius misdama sumedžiotais balandžiais, užsiaugintomis daržovėmis, anglimi ant sienų rašydama savo istoriją, šaltuoju laikotarpiu pasišildydama deginamais baldais, parketu ar knygomis, kurių kiekvienos suliepsnojimas Liudai reiškė ir jos laisvės bent puslapiuose pabėgti iš ją įkalinusios aplinkos nykimą.

Liudos istorija įkūnija pastangą atsiriboti nuo svetimo, priešiško pasaulio, tačiau kartu ir parodo viso to neįmanomybę. Istorija prasiveržia į moters butą per radiją, per gatvėje regimus įvykius ir fiksuojamus pokyčius, per atsitiktinai atklydusį pašto karvelį su paslaptingu rašteliu, kol galiausiai vieną dieną Liuda sutinka ir jos gyvenimą pakeisiantį berniuką Sabalu.

Knygos pasakojimas sudarytas iš atskirų trumpų istorijų, kuriose įvesdinami ir vis nauji veikėjai – Angolos nacionalistus kankinęs ir žudęs Jeremijus Budelis, revoliucijai save pašventęs fanatikas Montė, po kalėjimus tampytas ir kankintas Mažasis Soba ir kiti. Visi jie galiausiai vienaip ar kitaip tampa ir pasakojimą struktūruojančios Liudos istorijos dalimis. Tačiau šie herojai autoriui nėra tik paprasčiausia priemonė skirtingiems Angolos visuomenės socialiniams pjūviams atskleisti ar ydoms, tokioms kaip nelygybė, kurią vienas herojų apibūdina kaip situaciją, kai vienų dangus yra, kitų asla, identifikuoti.

Istorijos atskleidžia spartų ir nenuspėjamą kismą, kai vieną dieną tas, kuris dar ką tik buvo atstumtas ir persekiojamas, staigiai tampa turtuoliu, o tas, kuris dar vakar manė, kad yra tvarkos ir taisyklių nustatinėtojas, tampa medžiojamu bėgliu. Ne veltui vienas iš skyrių pavadintas „Subtili atsitiktinumo architektūra“. Nėra jokios į priekį, į galutinį tikslą kreipiančios istorijos dvasios, jos paliktoje tuštumoje viešpatauja atsitiktinumas, kai niekas nėra neišvengiama, viskas yra įmanoma, tačiau nepriklauso tik nuo tavęs paties. Vis tik šių istorijų herojai nėra tiesiog instrumentai istoriniam kismui ir jį varančioms jėgoms paaiškinti. Kaip kad ir užsibarikadavusi Liuda nėra tik literatūrinė priemonė į sunkiausius Angolos istorijos metus pažvelgti svetimojo, nesuinteresuoto, atsiribojusio stebėtojo žvilgsniu.

Iš istorijos sūkurio ištraukdamas atskirų žmonių istorijas, pasakotojas teigia nelygstamą kiekvieno žmogaus vertę tuo metu, kai žmogaus gyvybė gali atrodyti tiesiog nieko verta. Iš karto nepateikdamas viso portreto, o palaipsniui dėliodamas jį iš smulkių mozaikos dalelyčių pasakotojas atskleidžia, kaip net ir menkiausia iš tų dedamųjų gali paskatinti permąstyti visumos vertinimą. Meilė šiame pasakojime yra ne tik pašto balandžio vardas, tačiau ir jėga, keičianti herojų likimus. Vieniems ji suteikia naujo gyvenimo galimybę, kitiems dovanoja šeimą ir leidžia svetimoje vietoje pagaliau pasijausti kaip namuose.

Meilė čia veikia kaip save ir kitą perkeičianti jėga, didžiausia dovana, kurią sudėtingiausiais laikais gali duoti kitas žmogus. Pasakotojas gilinasi į psichologinių traumų poveikį žmogui, bando atsakyti į klausimą, kas gi paskatina radikalizaciją, narplioja tai, kaip mūsų šiandieną veikia tarsi uodega mus sekanti praeitis, ir klausia, ar užmarštis gali būti ne tik griaunanti ir atimanti, tačiau ir išlaisvinanti, įgalinanti jėga. „Bendroji užmaršties teorija“ yra kvietimas bent dalį sudėtingos Angolos istorijos atkarpos nueiti įšokus į kito žmogaus batus ir stengiantis pažvelgti į viską jo akimis kartu išgyvenant ir visas tikėjimo, nusivylimo, baimės, nesaugumo, vilties dramas.

Poeto atsakomybė

Apmąstymai apie istoriją – žmonių pastangas išskaityti jos kryptį ir prasmę, pasidavimą istorinės raidos teorijoms ir vergystę aptarnaujant jomis prisidengusius brutalius režimus, troškimą pabėgti nuo istorijos į gamtą, kur sugrįžtų ne linijinis nežinia kur vedantis ir praeities sukauptos naštos slegiamas, bet ciklinis laikas, – yra labai aktualūs ir Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo „Poetiniam traktatui“. Jį į lietuvių kalbą išvertė Miłoszo bičiulis, poetas Tomas Venclova, o išleido leidykla „Apostrofa“.

Traktatą Miłoszas parašė 1955–1956 metais Prancūzijoje, o beveik po pusės amžiaus pridėjo ir komentarus, kad eilės būtų geriau suprantamos ir su Lenkijos poezijos istorija ir apskritai šalies istorija mažiau susipažinusiems skaitytojams. Juk, kaip pripažįsta pats Miłoszas, jis nemanęs, kad „poema galėtų ką nors pasakyti skaitytojui nelenkui“. Tą patį klausimą ne kartą girdėjau ir iš potencialių poemos skaitytojų Lietuvoje – ar ji duoda ką nors daugiau nei žvilgsnis į Lenkijos istorijos atspindėjimą jos poetų kūryboje ir gyvenime?

Atsakyčiau, kad, be abejo, taip – Miłoszui rūpi ne tik Lenkijos poezijos atsakas į didžiuosius 20 amžiaus įvykius, tačiau ir poezijos vaidmuo, poeto atsakomybė ten, ką istorikas Ericas Hobsbowmas pavadino kraštutinumų amžiumi. Dar 1938 metais rašytoje esė Miłoszas rašė, kad, prieš skelbiant eilėraštį, būtina apsvarstyti, ar šios eilės galėtų būti kam nors naudingos jo kovoje su savimi ir pasauliu. Tad, kaip tvirtino poeto biografas Andrzejus Franaszekas, Miłoszui rūpėjo, kad jo poezija ne tik būtų graži, ieškotų tiesos, tačiau ir teiktų kitam palaikymą. Miłoszui rūpi tai, ar poetas tampa savo laikmečio madų atkartotoju, klišių platintoju, ar vis tik sugeba peržengti savąjį laiką ir pateikti kritinį jo vertinimą.

„Poetinis traktatas“ susideda iš įvado bei keturių dalių. Jau pirmaisiais įvado žodžiais atskleidžiama poetinėje kūryboje egzistuojanti įtampa tarp pastangos eilėmis atspindėti, atskleisti, paaiškinti tikrovę ir gundymų pabėgti nuo tikrovės užsidarant žodžių žaismo, tobulo rimo, dėl kurio aukojamas tikslesnis žodis, paieškose. Poetas deklaruoja poezijos krizę, nes esminiai mūšiai esą persikėlė į prozą, o eilės dar sudomina, nebent jei pasiūlo juoko, satyros, šmaikštumo.

Tačiau kartu deklaruojamas ir nesitaikstymas su tokia situacija, nes „netvarūs romanai, traktatai. / Nes daug svaresnis vienas geras posmas / Už sunkią krūvą puslapių darbštuolio.“ Traktate Miłoszas pats tą puikiai demonstruoja gebėdamas keliais posmais pateikti svarbiausių 20 amžiaus lenkų poetų kūrybos esmę ir jos vertinimą atsižvelgiant į tai, kokį vaidmenį kūrėjai prisiėmė Lenkijos nepriklausomybės aušroje, tarpukario epochoje, Antrojo pasaulinio karo metais ir ypač komunizmo įsigalėjimo laikotarpiu, kai dažnas susidūrė su pagunda tapti režimo įrankiu formuojant liaudį ar baime atsidurti neteisingoje istorijos pusėje.

Keturios „Poetinio traktato“ dalys nukelia mus į skirtingus miestus ir skirtingus laikotarpius. Pirmoje dalyje keliaujame į Krokuvą prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pačią „gražiosios epochos“, kuri, viena vertus, į šipulius sudaužo nenutrūkstamos pažangos idėją, tačiau kartu suteikia viltį Lenkijos nepriklausomybei, pabaigą. Antroji dalis nukelia į Varšuvą, kuri iš carinės tvirtovės, simbolizuojančios valdančiųjų nepasitikėjimą valdiniais, virsta nepriklausomos šalies sostine. Kokia poeto pareiga ir koks jo santykis su sava tėvyne?

Trečioji dalis – karo metai, kai, anot poeto, „gėrio ir blogio medis tampa nuogas“, kur jo šalis tampa bandomuoju totalitarinių ideologijų, besistengiančių pasisavinti tiesą, poligonu, kuriame galima viskas. Ar visa tai, kas vyksta, yra istorinė neišvengiamybė, ar iš dabartinio košmaro galima pabėgti grįžtant į tai, kas buvo ir kas prarasta, ar vis tik dera žvelgti į ateitį kartu nepasiduodant ir ją į schemas sudėliojančioms ideologinėms konstrukcijoms? Ketvirtoji dalis – pokaris, jis nukelia skaitytoją į Ameriką, kur po karo buvo atsidūręs ir pats Miłoszas ir kur jis sprendė savo paties kaip poeto pašaukimo dilemą gundomas galimybės nusimesti visą tą paskui save velkamą istorijos sunkį ištrūkstant į gamtą.

Miłoszo „Poetinį traktatą“ galima skaityti tiesiog kaip liudijimą apie dramatiškus kūrėjų pasirinkimus ir jų pateisinimus. Juk panašios dilemos, kam tarnauti, kokiomis vertybėmis vadovautis, susidėti su totalitariniu režimu ar jam priešintis, pateisinti ir stiprinti ideologiją ar ją demaskuoti, likti ar emigruoti, kovoti ar nusišalinti, stengtis įsitaisyti galingųjų olimpe ar liudyti tiesą rizikuojant viskuo, kas brangiausia, buvo aktualios ir mūsų kūrėjams.

Patarčiau skaitant „Poetinį traktatą“ remtis ne tik paties Miłoszo komentarais, tačiau atsiversti ir jo nuostabų paskaitų apie poeziją ciklą, sudėtą į knygą „Poezijos liudijimas. Šešios paskaitos apie mūsų amžiaus skaudulius“ ir jau minėtą Franaszeko knygą „Miłoszas: biografija“. Šie skaitiniai praplės „Poetinio traktato“ svarstymus ir suteiks jiems papildomą kontekstą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.