Kultūra

2021.08.01 14:09

Dideliam iššūkiui pagaliau pasiryžusi režisierė Dovilė Šarutytė – apie kūrybą, kiną ir ilgus jo metrus

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.08.01 14:09

Pokalbių estafetėje „Menininkai kalbasi“ aktoriaus Dariaus Gumausko klausimai atsivijo režisierę Dovilę Šarutytę. Netruks ateiti laikas, kai mažųjų kino formų kūrėja debiutuos ilgametražiu filmu. Jis taip ir vadinsis – „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“. Visą gyvenimą išmatuoti prireikė ilgų metrų, tad publikacijoje režisierė labiausiai telkiasi į vieną, bet labai svarbią, gyvenimo dalį – kūrybą.

LRT.lt publikacijų cikle „Menininkai kalbasi“ kūrėjai atsako į kolegų klausimus ir patys ko nors įdomaus teiraujasi savo nuožiūra pasirinktų pašnekovų.

D. Šarutytė (g. 1986 m.) baigė kino ir televizijos režisūros specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Jos filmas „Bjaurus sapnas“ (2008 m.) sulaukė profesionalų dėmesio Lietuvoje ir užsienyje.

„Aš tave žinau“ (2009 m.) Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimuose pripažintas geriausiu trumpametražiu filmu (2010 m.), o Lenkijoje apdovanotas studentiškų filmų festivalio „Young Cinema Art 2010“ pagrindiniu prizu.

2011 metais D. Šarutytė pelnė antrą „Sidabrinės gervės“ statulėlę už filmą „Nesiseka šiandien“. 2016 metais epizodas iš moters gyvenimo „8 minutės“ Europos šalių kino forume „Scanorama“ pripažintas geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu.

– Artėja tavo ilgametražio filmo premjera, jos nekantriai laukiu. Spėju, nelabai norėsi jo aptarinėti, kol nepasirodė ekranuose, todėl einu per aplinkui: mačiau visus tavo trumpametražius filmus, jie tokie skirtingi, kad nelabai galiu apčiuopti tavo braižo, – kaip renkiesi temas? Gal tai net ne temos, o pojūčiai, virtę filmais? – klausia Darius Gumauskas. Dovilė Šarutytė atsako:

– Turbūt daugelį filmų, kuriuos matei, sukūriau dar studijų metais. Tas laikas buvo skirtas kūrybinio braižo, žanrų paieškoms.

O temos ateina pačios. Atrodo, dar negaliu įvardyti, kas rūpi, bet iš potyrių ir apmąstymų, iš detalių, kurias pastebiu, pokalbių, kuriuos išgirstu, ar skaitinių, kuriuos pasibraukiu, galiu išsigryninti bendrą vardiklį – šiuo metu dominančią temą.

Mes keičiamės, temos kinta. Čia matau didžiausią kino kūrybos sunkumą. Nes šis procesas trunka ilgai, ir pasilikti su viena tema, ją nagrinėti keletą metų – didelis iššūkis. Kalbu apie ilgametražį filmą. Tokiam iššūkiui ilgai nesiryžau. Gal ta kaita jau lėtėja, gal subrendau, o gal tiesiog atėjo stipri tema.

– Pati rašai savo filmų scenarijus ir juos įgyvendini, dirbi prie jų ilgai ir priekabiai. Kaip manai, ar Lietuvoje yra kino scenarijaus mokykla? Kalbu ne apie įstaigą, o apie scenaristų bendruomenę, kuri siūlo scenarijų režisieriams, prodiuseriams? Kas tau patinka iš pasaulinių scenaristų ir kodėl? Į kurią kino mokyklą šiandien eitum studijuoti, jei turėtum laisvę rinktis?

– Kai mokiausi LMTA, Kino ir televizijos katedroje, scenaristų kurso nebuvo. Režisierius rinko kas 4 metus, taip pat pamečiui – prodiuserius, operatorius, garso režisierius. Taip ketveri metai užsipildydavo šių specialybių studentais. Mes kooperavomės, bandėme kurti trumpametražius filmus, mokėmės vieni iš kitų. Ši karta užaugo ir iki šiol dirbame kartu.

Taip mes augome ir mokėmės. Sunku pasakyti, kas būtų, jeigu būtų. Stengiuosi šio žaidimo nežaisti. Nebent galvoju – kas toliau?

Vėliau scenaristų kursas akademijoje atsirado ir turbūt įsitraukė į kūrybinį kino procesą. „Ilgo metro filmo apie gyvenimą“ scenarijų rašiau ne viena. Kažkuriuo metu įsitraukė scenarijaus bendraautoris Titas Laucius. Tai įvyko visiškai natūraliai, nuo pokalbių ir dalijimosi mintimis apie tada opius kūrybos klausimus. Sutapo humoro jausmas, pajutau, kad jis gali papildyti tai, ko trūksta man. Ir kolaboracija įvyko.

Man atrodo, kiekvienas turime savitą kūrybos kelią. Mes – kolegos, draugai – dalijamės patirtimi ir patarimais. Kaskart suprantu, kokie esame skirtingi ir įdomūs. Mums rūpi skirtingi dalykai. Aš nemoku taip, kaip tu, tu nemoki taip, kaip aš, ir tai yra labai gražu!

– Kaip renkiesi žmones, kurie tau padės kurti filmą, – operatorius, dailininkus, technikus, aktorius?

– Čia vienas sudėtingiausių kūrybos procesų. Labai svarbi pasiruošimo stadija. Pasiruošimas filmavimui yra lyg išsiruošimas į kelionę – ilgą, kupiną nuotykių ir iššūkių. Tad komandos nariai – bendrakeleiviai, bendrakūrėjai.

Man svarbu, kad kiekvienas turėtų asmeninę motyvaciją: ar tema aktuali, ar panaši patirtis. Kiekvienas gali atrasti savo kabliuką, kuris dirgina. Jeigu randa, galime būti bendrakeleiviai.

Kitas svarbus ir sudėtingas aspektas – kad tie bendrakeleiviai ne tik man būtų priimtini, bet ir tarp savęs rastų ryšį, santykį. Geri santykiai kino aikštelėje, mano manymu, yra labai svarbu – žmonės turi norėti vieni kitiems padėti, ieškoti išeičių, o ne kaltųjų. Sukaupta energija atsiskleidžia rezultatu. Sunku tai įvardyti, bet ją jauti.

– Beje, apie aktorius. Kas lemia galutinį sprendimą, kai iš trijų gerų aktorių tenka pasirinkti vieną?

– Pasirinkti man labai sunku. Daug svarstau, tariuosi. Dėlioju aktorių mozaiką, žiūriu, kaip jie dera. Kartais, būna, pamatai ir supranti – viskas, ieškoti nebereikia. Norėtųsi tokio sklandumo visada, bet taip neatsitinka. Kartais sprendimą pakužda intuicija. Kūryboje ji reiškia labai daug.

Tačiau ir pati įdedu daug pastangų, nes atsakomybė didžiulė, juk šitiek bendrakeleivių kviečiuosi keliauti kartu – būtina pasiruošti.

– Ar gali netikėtai tavo sutiktas žmogus tapti filmo aktoriumi, personažu?

– Pagrindinį vaidmenį naujame mano filme atlieka mergina, neturinti nieko bendro su aktoryste. Atsitiktinai sutiktas žmogus gali tapti aktoriumi. O gal tiksliau – personažu, nes aktoriaus įgūdžių neturintis žmogus gali būti pasirinktas dėl asmenybės, patirties.

Man svarbiausia, kad pačiai būtų įdomu stebėti žmogų. Galbūt tą įdomumą tada pavyks perteikti ir žiūrovui.

Dovilės Šarutytės klausimai menininkei, kino montuotojai Gintarei Sokelytei:

Gintare, tavo kūrybos spektras platus – į rėmus įdėti sunku. Pradėjusi nuo šilkografijos netikėtai pasukai į kiną – ėmei dirbti montažo režisiere. Sumontavai daugybę filmų – ilgesnių ir trumpesnių, eksperimentinių ir dokumentinių. Tavo pavardę matome daugybės lietuviškų filmų titruose. Dar vienas posūkis – ėmei tapyti ir įstojai į meno akademiją Frankfurte. Kaip įvardytum save pati?

Kaip dabar vertini kūrybinį kelią ir virsmą, vienus ar kitus sprendimus, posūkius? Kurie buvo didžiausi, kas juos lėmė?

Šilkografijos ir filmų montažo sritys, man atrodo, yra nutolusios viena nuo kitos. Bet gal klystu? Man labai įdomu jų sąsajos.

Kaip susidomėjai kinu? Kaip pradėjai tapyti?

Išvažiavai į Frankfurtą ir, regis, viską pradėjai nuo pradžių – naujas kūrybinis kelias, nauja aplinka. Man tai atrodo drąsus žingsnis. Nauja pradžia vienus gąsdina, kitus įkvepia. O kaip atsitiko tau? Kokią įtaką tau ir tavo kūriniams daro naujas miestas? Kokių netikėtų kampų atrandi?

Šiuo metu kuri videofilmus, specialiai vietai ir erdvei pritaikytus dailės ir skulptūros darbus. Neseniai jie buvo eksponuojami parodoje. Papasakok, kaip rinkaisi temas ir medžiagas.

Ir kur esi dabar? Kas tave domina šiuo metu?

Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos – čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.