Kultūra

2021.07.28 11:00

85-metį švenčiantis maestro Domarkas: kliedesiai apie partitūras lėmė man dirigento profesiją

Rasa Murauskaitė, Gabija Narušytė, LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su vasara“, LRT.lt2021.07.28 11:00

Ilgametis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, šiuo metu LNSO garbės dirigentas profesorius Juozas Domarkas švenčia garbingą 85 metų jubiliejų. LRT KLASIKAI jis pasakoja apie savo gan nelengvą vaikystę ir kelią dirigavimo link.

„Visa kompanija, kuri mane pažinojo, jau žinojo apie tuos mano kliedesius su tomis partitūromis. Aš neišeidavau iš simfoninio orkestro repeticijų – sėdėdavau jose kamputyje su natomis ir sekiau. Kai tik būdavau laisvas nuo ko nors, ištisas dienas sėdėdavau repeticijose“, – kelią į dirigavimą prisimena maestro J. Domarkas.


Nuo seno atostogauti Palangoje mėgstantis maestro neslepia simpatijų didžiausiam šalies kurortui. Palanga turi keletą tokių gerų savybių, sako jis. „Pirmoji gera savybė yra ta, kad tai Žemaitija, – šypsosi J. Domarkas. – Aš pats esu žemaitis. Kaip ir mano broliai, tarp kitko. Kita gera savybė ta, kad čia yra jūra ir toks šviežesnis oras, daug miško aplinkui.

Palanga turi daug gėrybių. Pusė Lietuvos vis tik lekia į tą Palangą. Na, ką jau padarysi! Ir mes esame susigundę, tik jau nuo seno, ne dabar. Palangoje įsitaisėme nuo pirmųjų Nepriklausomybės metų ir kaskart čia su šeima atvažiuojame.“

Paklaustas, ar Palanga yra tinkama vieta pailsėti, atitrūkti nuo miesto šurmulio, maestro tikina, kad ramybę kuria pats žmogus, o ne aplinka. Pasak maestro, būtų labai sunku pasakyti, ko, ramybės ar triukšmo, žmogui iš tikrųjų reikia.

„Reikalas tas, kad ramybė yra pats žmogus. Jei jis jos nori – jis ją turi. Net ir didžiausiame triukšme. O jei jis nenori, tai ir miške jis neturės ramybės – tai jam zuikis pasirodys, tai lapas nukris, tai kankorėžis per galvą trenks. Bus labai didelė neramybė. O aš ir noriu ramybės, ir nenoriu. Visaip. Viskas priklauso nuo nuotaikos, nuo vėjo stiprumo, bangų triukšmo“, – atvirauja ilgametis LNSO meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas.

Nesunku pastebėti, kad pašnekovas yra gimęs prieš Antrąjį pasaulinį karą. Keturių vaikų šeimoje, kur augo dar du broliai ir jauniausia sesutė, Juozas buvo vyriausias. Maestro vaikystė prabėgo Plungėje. Pašnekovas prisimena, kad įgyti bent vidurinį išsilavinimą tuomet buvo didelis iššūkis.

„Buvome nutolę vienas nuo kito po trejetą metų, – apie brolių ir sesutės amžių kalba pašnekovas. – Plungė buvo Žemaitijos geografinis centras. Tėvai turėjo prie Plungės, Telšių link, gana stambų ūkį. Kadangi aš buvau pirmasis vaikas, tai mane pirmą po karo išleido į gimnaziją. Vidurinę mokyklą šiaip taip per penkias ar šešias vietas baigiau, nes buvo labai sunkus laikmetis: karo metai, okupacija ir t. t. Taigi, išleido mane į gimnaziją, į Plungę. Kaime, aišku, mokyklos nebuvo. 7 kilometrai iki Plungės buvo. Vaikui tai buvo nemenkas kelias. Man buvo parūpinta patalpa gyventi Plungėje.“

J. Domarkas pasakoja muzika susidomėjęs anksti mokykloje, lankė mokyklos chorą. „Kai man prasidėjo balso mutacija, niekas man to nepaaiškino ir išspyrė iš to choro. Man tada tai buvo labai didelė, kaip vaikui, trauma. Aš pasiprašiau į bažnyčios chorą. Net pamokas praleidinėdavau“, – pasakoja 85-erių sulaukęs maestro.

Vėliau prasidėjo sunkieji pokario metai, trėmimai ir t. t., prisimena pašnekovas. „1949-aisiais mes pakliuvome į išvežamųjų, ištremiamųjų sąrašą“, – skaudžiais šeimai prisiminimais dalijasi jis.

Tačiau maestro tėvas gebėjo rasti kalbą su žmonėmis, nesvarbu, kaip sako J. Domarkas, kokio plauko jie buvo, net ir tarp tų vežančiųjų jo šeima jau turėjo pažįstamų. „Vieną gražią dieną jam pasakė: bėk, tave šiąnakt veš! Ir taip pasakė ne bet kas, o vietinės valdžios karininkas.

Tėvams jau buvo ta nuojauta – jau ir visi vaikai išdalinti per gimines buvo, aš mieste sėdėjau. Taigi, jie buvo vieni. Tą popietę jie pasikinkė kumelaitę, įsidėjo vieną kitą daiktą ir išlėkė į mišką. Tame miške jie praleido savaitę ar daugiau“, – atsiminimais dalijasi pašnekovas.

Vėliau maestro tėvui šiaip taip pavyko nusigauti į Klaipėdą. Tuo metu uostamiestis buvo visiškai sugriautas, toliau tęsia J. Domarkas. Nepaisant slogių atsiminimų, pašnekovas pasakoja apgriuvusiame mieste atradęs muzikos mokyklą.

„Vietinių gyventojų, kaip sako žinovai, jau nebuvo visai. Buvo tik atbėgėliai – arba iš čia pat, kaimynai žemaičiai, arba atvažiavę dar toliau iš Rytų – tokių buvo daug. [...] Galiausiai mes visi atsidanginome į Klaipėdą, o ten buvo muzikos mokykla, kuri dabar vadinasi Šimkaus, – pasakoja jis. – Aš į tą mokyklą labai veržiausi. Tiek mama, tiek ir tėvas į tai numojo ranka – atseit, daryk ką nori.“

Nesusidraugavęs su violončele, Juozas pamėgo klarnetą. Galiausiai muzikai gabus jaunuolis 1955 m. išvyko į tuometinę Vilniaus konservatoriją.

1957 m. Vilniuje buvo įkurtas pirmas po karo dūdų orkestras. Juozas į naująjį orkestrą buvo priimtas kaip klarnetininkas. „Tai buvo 25 etatų kolektyvas. Mūsų centras buvo Bernardinų sode. Ten buvo toks vienas didelis mūrinis pastatas su sale. Tai jame buvo mūsų vadinamasis taškas.

O aš dar konservatorijoje visą stipendiją išleisdavau naujoms partitūroms nusipirkti. Kažkur pavalgyti gaudavau, mama paskutinį rublį atiduodavo. Tai šitą mano kliedesį žinojo visi aplink žmonės“, – prisimena pašnekovas.

Pašnekovo minėtą dūdų orkestrą įkūrė fagotininkas ir chorvedys Vytas Žilius. Tačiau, pasak J. Domarko, jis turėjęs sveikatos problemų ir ne visada galėjęs dirbti. „Buvo jam ieškomas pagalbininkas, padėjėjas. Visa kompanija, kuri mane pažinojo, jau žinojo apie tuos mano kliedesius su tomis partitūromis, – juokiasi pašnekovas. – Aš neišeidavau iš simfoninio orkestro repeticijų – sėdėdavau jose kamputyje su natomis ir sekiau. Kai tik būdavau laisvas nuo ko nors, ištisas dienas sėdėdavau repeticijose.“

Maestro čia pat prisimena, kaip pasuko dirigento keliu, o taip pat savo pirmąją mokytoją. „Taigi, kolektyvas žinojo apie tai ir buvo toks rėksmingas pasiūlymas mane paversti tuo padėjėju. Tai štai čia ir prasidėjo ta mano dirigavimo karjera. Man labai padėjo profesionali dirigentė Margarita Dvarionaitė, ji buvo baigusi šitą specialybę Leningrado konservatorijoje.

Turėjau konsultacijų pas ją ir turėjau tą tokį grybštelėjimą, gebėjimą greitai pagauti – per trumpą laiką man pavyko įsisavinti pagrindus, kad būtų galima dirbti jau su žmonėmis“, – sako J. Domarkas ir priduria esantis laimingas, kad turėjo mokytoją, nes, anot jo, daugybė dirigentų nėra turėję rimto mokytojo.

Viso išsamaus pokalbio su maestro Juozu Domarku klausykitės radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.