Kultūra

2021.07.28 18:57

Sostinę į pasaulio pakraštį iškeitęs menininkas Vytautas Kaunas: automobilius pirkau be pinigų – pakako paveikslų

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.07.28 18:57

Iki liepos 31 dienos Vilniaus rotušėje vyksta tapytojo Vytauto Kauno personalinė paroda „PasiesARTy“. „Be tapybos, sodyboje reikia daryti visokius keistus dalykus – kapoti malkas, pjauti žolę, genėti medžius arba statyti dirbtuvę. Tai atima laiko, bet manau, kad tapybai netrukdo“, – LRT.lt teigia jau beveik prieš 30 metų „gan apleistą sodybą pasiesarty“ nusipirkęs ir ten įsikūręs menininkas.

Su tapytoju kalbėjomės apie kintantį kaimą, paupio krokodilus, hipišką gyvenimo būdą ir šviesą tapyboje.

– Kodėl Tavo paroda vadinasi „PasiesARTy“?

– Gimiau ir užaugau, ir dabar gyvenu pasiesarty – prie Siesarties upelio. Siesartis – nedidelis upelis, bet didžiausias Sūduvoje, išteka iš pelkių. Vingiuotas, gražus ir paslaptingas.

Šioje parodoje nemaža dalis eksponuojamų darbų atsirado iš mažų etiudų, nutapytų Pasiesarty įvairiais metų laikais, saulei tekant ar sniegui krentant. Pasiesarty ryškiau šviečia žvaigždės ir mėnulis, o saulė vakarais ryškiau apšviečia paupio krokodilus ir vėjai kalba suprantama kalba.

– Paupio krokodilus?

– 2000 metais pamačiau ir nutapiau Šakiuose paveikslą „Tiltelis su krokodilais“... Gal tai buvo pirmas krokodilas. Medžiai, krūmai dažnai panašūs į krokodilus ar dinozaurus. Parodoje yra darbas „Mėnulis su krokodilu“. Irgi iš natūros tapytas.

– Kokie kūriniai eksponuojami šioje parodoje – kaip juos atsirinkai, kada jie sukurti?

– Dauguma darbų nutapyti šiais ar praėjusiais metais, nors vienas darbas nutapytas prieš 10 metų. Daugiausia tai nemažo formato abstraktūs peizažai, kadangi rotušėje gan didelės erdvės. Eksponuoju kelis mažo formato darbelius, nutapytus pasiesarty iš natūros.

– Kaip manai, ar yra Tavo ir dukros Adelės Liepos tapybos panašumų? Ir kokie esminiai skirtumai? Koks jausmas eksponuoti savo darbus vienu metu rotušėje? Ar dažnai rengiate parodas kartu?

– Džiaugiuosi galėdamas savo darbus eksponuoti rotušėje kartu su dukra Adele Liepa. Tai pirma tokia didelė ekspozicija, mūsų parodos tame pačiame pastate, tik skirtinguose aukštuose. Esame dalyvavę bendrose parodose.

Mano dukra Adelė Liepa laisvas paukštis, išskridęs laisvai gyventi, ir po kokius vandenis ir kokiais laivais ji dabar plaukioja, aš ne visada žinau. Kadangi Adelė Liepa mano dukra, panašumų čia turbūt sunku išvengti, o skirtumų irgi yra.

Adelė Liepa nuo 6 metų augo pasiesarty, matė mane gaudant ir tapant krokodilus nuo vaikystės, išpiešdavo visas sienas ir sąsiuvinių paraštes. Buvau jos tapybos mokytojas, net dviejų diplominių darbų vadovas dailės mokykloje.

– Nors Tavo kūriniai neretai abstraktūs, rodos, didžiojoje dalyje kūrybos karaliauja gamta? Ar tai pagrindinė tapybos tema, kokios dar temos vyrauja?

– Manau, tapyboje visada ieškau kokios nors šviesos. Kai gyvenau Vilniuje, tapiau nemažai urbanistinių peizažų, net pravardę turėjau – Kaunas FC. Tuo metu buvo sunku nusipirkti aliejinių dažų, o mėlynos ir žalios FC buvo galima laisvai gauti. Mano temos tapyboje: šviesa paupyje, šviesa ant moters pečių, šviesa apleistame pastate...

– Koks Tavo ir gamtos ryšys? Ar nesinorėtų gyventi Vilniuje? Kur gyveni ir kuri? Kokios apylinkės, kokie peizažai dominuoja tose vietovėse? Ar Tavo tapybai reikalingi tolimi horizontai ir neurbanistinės erdvės?

– Gyvenau 10 metų Vilniuje, į Vilnių grįžti jau nenorėčiau. Jau beveik prieš 30 metų nusipirkom gan apleistą sodybą pasiesarty. Pro tą sodybą eidavau vaikystėje į svečius pas močiutę. Čia dominuoja lygumos. Man ne visada patinka lygumos, bet šiek tiek pavažiavus pasiesarčiuose galima rast kalvų. Kūrybai reikia erdvės, visa tai aš turiu, todėl man čia, pasaulio pakrašty, patinka.

– Koks dabar yra kaimas? Ar jis kinta, ar išlaiko autentiką? Ar esi apsuptas kaimynų? Ar jaučiasi bendruomeniškumas, ar nėra vieniša kaime?

– Kaime nėra vieniša. Liūdėti nėra laiko, nes visada yra ką veikti. Sodyba, kur gyvenu, – netoli miestelio, bet gan atskirai. Sodyba apaugusi medžiais, horizontas matosi tik šiaurės rytuose. Gyvename tarsi saloje su Lina, kate Kisa, šune Sara, su bitėm, vištom, žalčiais, šikšnosparniais, lakštingalom, karveliais uldukais, volungėm, varlėm... su karosais ir kitokiais gyviais.

Kaimas keičiasi. Anksčiau kiekviename kieme būdavo karvė, tvartuose kiaulių. Vasaros rytais moterys dviračiais, barškindamos „kanutes“, važiuodavo melžti karvių. Dar pernai pirkdavom pieną kaime, bet karvę pardavė ir tai turbūt buvo paskutinė karvė kaime. Dabar kaime nemažai turtingų ūkininkų, bet jiems tapyba nerūpi. Kaimynų yra labai gerų, jie ateina į sodyboje organizuojamas parodas ir, jei reikia, visada pasiruošę ištiesti pagalbos ranką.

– O pavadintum save hipiu?

– Būtinai.

– Kas Tau paveiksle svarbiausia – kompozicija ir koloritas, vadinamoji žinutė ar kas nors kita?

– Manau, paveiksle koloritas, spalva – neatskiriama kompozicijos dalis. Su paveikslu kalbuosi tol, kol jis pats ima kalbėti, tada jau jis gali gyventi savarankiškai ir perduoti tą vadinamąją žinutę žiūrovams. Nesu prisirišęs prie kokios nors vienos spalvos ar kolorito. Spalvos priklauso nuo pasirinktos temos ir kompozicijos.

– Ar esi pasyvus, ar aktyvus meno pasaulio dalyvis – ar dažnai dalyvauji parodose? Kaip manai, kodėl menininkui svarbu arba nesvarbu dalyvauti parodose, organizuoti personalines?

– Man sunku pačiam spręsti, ar aš pasyvus, ar aktyvus tapytojas, nežinau, pagal kokius kriterijus galėčiau tai apibūdinti. Esu, pavyzdžiui, surengęs apie 40 personalinių parodų. Tapau ir dalyvauju parodose, kiek leidžia laikas, sąlygos ir sveikata. Be tapybos būtų neįdomu gyventi. Nusibostų skaldyti malkas, o laisvalaikiu sėdėti ir žiūrėti į žvaigždes ir mėnulį.

– Ar sieki žinomumo? Kaip ir kokie menininkai tampa garsūs? Ko pasiekusį menininką laikytum sėkmingu ir koks galėtų būti menininko sėkmės receptas?

– Tapytojui siekti žinomumo – tai siekti greičiau numirti, o jei rimčiau, tai gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, negu siekti būti žinomam. Kad taptum žinomas, reikia tapti politiku ir eiti į Seimą... Na, maždaug prieš 30 metų buvau Lietuvos laisvės lygos dailininku, bet politiku netapau ir negalėčiau būti, o menininkui, nežinau, kaip tapti žinomam, kažin, ar šitame žaidime yra kokių nors taisyklių. Ko gero, tai nepriklauso nuo nutapytų paveikslų kiekio ar kokybės.

– Ar kinta Tavo kūryba? Jei taip, tai kaip?

– Mano tapyba keičiasi, aš keičiuosi taip pat, tikiuosi, į gerą pusę. Save vis dar laikau mokiniu, mokausi iš šviesos ir iš savęs tapydamas kiekvieną naują darbą. Būna, kad pertapau senus darbus, tai ir reiškia, kad keičiuosi, tik paskui kartais būna gaila sugadinto paveikslo.

Dabar tapau laisviau, nes galiu sau leisti nusipirkti didelio formato drobių ir daug dažų. Kol augo vaikai, reikėjo išlaikyti šeimą, tai stengiausi parduoti daugiau darbų, todėl tapiau gražiau, ne visada galėdavau tapyti krokodilus. Nesu mašinų dar pirkęs – buvo trys, bet visos iškeistos į paveikslus.

– Kas padeda Tau kurti – kokios sąlygos, aplinkybės? Kas trukdo kurti? Ar būna kūrybinių štilių, pertraukų?

– Trukdyti kurti gali kokios nors ne tokios sąlygos, pavyzdžiui, kai būna baisiai šalta arba nėra pinigų dažams ar porėmiams nusipirkti. Nors prie sąlygų galima prisitaikyti – anksčiau porėmius darydavausi pats. Kurti gerai, kai būni pailsėjęs, nepavargęs, smagiai pakapojęs malkų, kai būna daug geros energijos, tada lengva ją sudėti ant drobės.

Be tapybos, sodyboje reikia daryti visokius keistus dalykus – kapoti malkas, pjauti žolę, genėti medžius arba statyti dirbtuvę. Tai atima laiko, bet manau, kad tapybai netrukdo, kartais bekapojant malkas gimsta naujos idėjos paveikslams.

– Kokie kūrybiniai planai: projektai, parodos, nauji tapybiniai ciklai?

– Tapysiu toliau. Tęsiu tai, ką rodau parodoje rotušėje. Vis dar bandysiu nutapyti šviesą ant moters pečių, lieptelį paupy, vėjo dainą, ieškosiu paupiuose krokodilų, o parodos, tikiuosi, kaip visada, ateis savaime. Tapyba man dar neištyrinėta ir nežinoma, kaip ir gyvenimo nuostabios akimirkos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.