Kultūra

2021.07.25 18:08

Kalbantį varną auginanti menininkė įkūrė keliaujančią galeriją: gyvūnai – mano aktoriai

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.07.25 18:08

Vilniaus rotušėje vykstanti tapytojos Adelės Liepos Kaunaitės paroda įkvėpė pasikalbėti su menininke apie tylą, jos neįprastą kūrybinę aplinką, kurioje – kone vienintelis pasaulyje taip laisvai lietuviškai kalbantis varnas, dar „šunys, katės, 12 kosminių balandžių, du urzgiantys bebrai, pora triušių, porelė kalakutų, penkios vištos, du povai“. „Atsikėlimas su saule ir ėjimas pažiūrėti, kaip laikosi draugyčiai, taip prasideda ir tapybos minties paieškos“, – pasakoja menininkė.

– Iki liepos 31 dienos Vilniaus rotušėje veikia tavo personalinė paroda „Tylos miestas“. Kas yra „Tylos miestas“ – ar tokios vietos atitikmuo egzistuoja realybėje, ar tai fiktyvi erdvė?

– Tiek daug kalbama, kad kalbant imta maskuoti tiesą ir tylą, ji virto nejaukumu.

Manau, reikia grąžinti sau ir bičiuliui miestui tylą – jaukią, minkštą ir tyrą. Kad jaustume tylos komfortą. Tai visiškas minčių sustojimas, kai mąsto tik pasąmonė, ir taip, tai ir yra ta realybė. Būti tyloje tarp žmonių, būti tyloje vienam, nekalbėti, bet jausti žmogų.

Mokėti pastatyti Tylųjį miestą. Klausytis vėjo, nukritusios rasos, kurią budina saulė.

– Kokius kūrinius atrinkai šiai parodai? Kada jie sukurti, kas juos vienija?

– Atrinkau šiai parodai, žinoma, geriausius kūrinius (juokiasi). Erdvė dar savo padiktavo. Iš pradžių didelio formato darbų nesivežiau, bet dėliodama supratau, kad reikia laužyti erdvę. Tokio eksponavimo dar nebuvo rotušėje, ne paveikslas prie sienos taikosi, o siena prie jo ar išvis siena tik ramstis, nes ne ji čia svarbi. Menas be sienų, menas be lubų.

Tai labai ačiū puikiesiems Vilniaus rotušės žmonėms, Patricijai, Tadui, mokytojams, kad leido būti laisvai. Nejaučiamoji patirtis yra didžiausia jėga.

O pačius paveikslus ekspozicijoje vienija bendras pasakojimas, kurio vienybę ir sukuria paveikslų istorijos ir jų kaimynysčių pasakojimai.

Šiuose paveiksluose parodau savo Tylos miestą. Neatskleisdama slaptojo pavadinimo lyg sukurto identiteto. Neįpareigodama žiūrovo priimti tapybos kūrinio jo pavadintu vardu, bet kviesdama žvelgti giliau ir be konkretaus pavadinimo atrasti jį, gi ne žodyje jausmas ar siela, gali netyčia užsiprogramuoti, o tai ne visada teisinga programa, kai tau įvardija, kaip turi būti.

– Kodėl tau norisi tylos? Kodėl dabar? Ar po karantino nesinori kaip tik daugiau šurmulio? Kas yra tyla – kuo skiriasi jauki, maloni nuo trikdančios, nejaukios?

– Minčių tyla. Ne šurmulio žmogus aš, tapau, gyvenu tyloje.

Šurmulys kaip narkotikas uždeda šydą netikro artumo, bendrumo. Bent aš save taip pagaunu, kai iš naujo įsikraunu.

– Ar tavo kūryba kinta? Motyvai, koloritas?

– Kinta ir visada kis, tol, kol pavargsiu tapyti, gyventi. Nepritariu menotyrininkams, kalbantiems apie žmogaus „brandą“, jei atsiranda vienas koloritas ir vyraujantis motyvas. Prie kiekvieno kolorito, motyvo reikia dirbti skirtingai, taigi, reikia netingėti jų ieškoti ir netingėti vis iš naujo tapyti, nekartojant savęs. Ir tai labai įdomu, įdomu dirbti su kiekviena spalva, ypač geltona. Linkėjimai jai.

– Gyveni sodyboje, ne mieste. Papasakok apie savo aplinką ir kasdienybę – kur yra tavo sodyba, su kokiais gyvūnais gyveni? Kaip spėji rasti laiko ir buičiai, ir kūrybai? Kokius ūkio darbus turi nudirbti, pavyzdžiui, kiekvieną liepos mėnesio dieną?

– Sodyba yra Mėnulio galerijoje (juokiasi), ten, kur širdis, Lukšiai. Atsikėlimas su saule ir ėjimas pažiūrėti, kaip laikosi draugyčiai, – taip prasideda ir tapybos minties paieškos. Šunys, katės, 12 kosminių balandžių, du urzgiantys bebrai, pora triušių, porelė kalakutų, penkios vištos, du povai ir kovas. Idėja ta, kad visi gyvena didžiuliuose voljeruose, nėra narvų. Bebrai – dvi patelės, triušiai – taip pat, tai nėra mažiukų. Užtruko sukalti tvoras, dabar natūraliai jau pliažinasi chebrytė ir tiek.

– Savo studiją susikūrei name. Atrodo labai jauki. Ar joje pakanka vietos, šviesos, ar netrukdo tapyti gyvūnai?

– Visada visko pakanka ir gyvūnai netrukdo, jei pati su mintimis susitvarkau ir prioritetus susidėlioju teisingai, nors visko būna, ne visada lengva eiti su pozityviomis mintimis. Nemoku tapyti pikta, čia turi būti specifinė būsena, ta Tylos miesto, švari, be minčių.

– Papasakok apie savo išskirtinį augintinį – kalbantį varną. Tiksliau, jis yra kovas? Kaip su juo susidraugavote, kur jį suradai ir kaip jis tapo tavo draugu? Koks jo charakteris? Kaip reikia auginti varną? Koks jo vardas? Kaip jį išmokei kalbėti? Ką jis kalba – kokias frazes sako? Ar jis supranta žodžių reikšmes, ar tiesiog kartoja? Ar tai vienintelis kalbantis varnas pasaulyje? Ar pažįsti daugiau žmonių, auginančių varnus?

– Nesakau, kad jis mano augintinis, jis tiesiog gyvena kartu. Radau iškritusį iš lizdo, kai dar buvo ką tik išsiritęs, visas mėlynas. Kovų lizdai aukštai, tai jam nebuvo šansų išgyventi. Varnų, laukinių gyvūnų nereikia auginti. Jei ir pavyks jį užauginti, nors šansų ir mažai, nes mažo paukščio maitinimas nuo saulės patekėjimo ir kas pusvalandį, o dar atitaikyti, kas per rūšis, koks tinkamas maistas, jo likimas kaip iš šio kovo atveju toks, kad jis neišgyventų laukinėje gamtoje. Nemoka jis maitintis laisvėje ir yra labiau prisirišęs prie žmogui artimų veiksnių nei natūralios gamtos. Čia ne papūga, kad laikytum narve ar bute. Didelis, piktas paukštis, kuris svetimam peržnybs pirštą iki kraujo.

Turbūt jo vardas Labas, nes čia mėgstamiausias jo žodis. Kol Labas buvo mažas, visur kartu reikėjo imti jį, kad galėčiau prigrūsti maisto, kai tik išalkdavo. Dabar paukštis skraido laisvai po kiemą, nakčiai ar kai išvažiuoju, stengiuosi uždaryti į aptvarą, kad saugiau būtų. Nuo kačių, šunų ar mašinų, nes jam nėra didelio ar pikto gyvūno, jis puola viską. Buvo kelis kartus pasiklydęs, tai visi miestelio žmonės padėjo jo ieškoti, gerai, kad su jų pagalba buvo pastebėtas. Išgąsdino pusę kaimynų, rašė draugai: „ar jau mano tėtė išprotėjo, ar rimtai tupi medyje varna ir su juo kalba“, pas kitus brovėsi pro langą į kambarį, aišku, prieš tai išvaikęs visas kates ir šunis. Na, ir kai pamatė mane, kiek džiaugsmo. Parsivežiau, buvo toks laimingas: lesė, kalbėjo be perstojo (kalba, kai yra geros nuotaikos), neskrido iš voljero, maudėsi, miegojo, čepsėjo, leidosi glostomas (juokiasi).

Jo nuotaikų kaita labai stipri. Gal kiti kovai būtų pamokę deramo elgesio, o čia išlepintas, be „negalima“ užaugęs, tai pasipūtimo pilnas viršininkas. Na, o apie frazes, kurias taria, tai oi, labai daug: „labas“, „ką veiki“, „geras“, „Žalgiris jėga“, „Kira (šuo), eik namo“, „Noti (šuo), negalima“, „varna“, „Tadai“, „vaaar... naaa“, „tylos“ ir dar daug žmogiškai burbuliuoja, padrikus garsus, naujus žodžius, savo žodžius, įdomu tai, kad jis turi savo išskirtinį balsą (kaip juokaujam, truputį girtą), nes ar vyras, ar moteris – gi girdi tai skirtingus balsus, vis tiek kalba savo balsu, tik skirtingomis intonacijomis. Taigi, taip, tai vienintelis taip gausiai, valandų valandas trunkančiais monologais aiškiai lietuviškai kalbantis kovas. Dar Karolis iš „Laukinės Lesės“ sakė, jų kovas kalba, bet ne taip aiškiai lyg, reiktų gal supažindinti, o daugiau nepažįstu žmonių, auginančių laukinius gyvūnus.

Na ir pabaigai, visiems, kas klausia. Tai ne naminis gyvūnėlis – jokiais būdais. Ne papūga, ne narve, ne bute auginti ir kosminis kiekis laiko priežiūrai, ir kantrybės daug reikia. Laisvas paukštis išprotėtų, jei jį uždarytumėt. Ir dideli sparnai, kvapas, o dar visur, kur skraido, barsto, tekšt, tekšt, balas taško, viską ima, viską varto, viską tempia, nė sekundę nebūna ramus.

– Kas yra „Mėnulio galerija“? Anksčiau tai buvo improvizuota galerija laukuose, o dabar jau tai ir parodinės erdvės tavo gyvenamoje sodyboje? Kokios parodos ten vyksta? Kokia galerijos kryptis, idėja – kuo ji išskirtinė, kam skirta? Kodėl pajutai poreikį susikurti galeriją?

– „Mėnulio galerija“ įkurta 2010 m. Tai – keliaujanti paroda, improvizacija-performansas, gyva galerija laisvose erdvėse, be sienų, po atviru dangumi. Ironiškai – iš Mėnulio stebintiems. Manau, prieš tai ji irgi buvo parodinė erdvė, kodėl gi ne? Tai kruopščiai atrinktas motyvas, jis daug pasako, ar tai būtų laukuose prieš audrą, ar nunešti didelio formato darbai, išstatyti prie Seimo su pavadinimu „Love Machine“. Ir tam nereikia žodžių.

Visas šias improvizacijas galima suprasti labai konceptualioje tyloje, kas dabar populiaru, bet techniškai ir maksimaliai kokybiškai atlikta. O dabar ši galerija tiesiog turi savo „ofisą“ ir ekspoziciją šąlant ar žaibams pasirodant. Galerija išskirtinė savo veikla, pirma pasaulyje profesionali keliaujanti, laisva galerija po atviru dangumi, jos nevaržo sienos.

O poreikis vėl iš iššūkio. Esu profesionali tapytoja, baigusi bakalauro ir magisto studijas aukščiausiais balais, ir kai tau pradeda nurodinėti, kaip reikia tapyti, kaip reikia parodas daryti, kad reikia priklausyti galerijai, kitaip nebūsi garsi tapytoja, kad reikia tapyti kitaip, nedėti spalvų ar nenaudoti potėpių, tai aš nesutinku su visu tuo. Ir darau taip, kaip jaučiu, pati susikūriau tokią galeriją, kuri jauki širdžiai. Dabar jau gerai, dabar ir kaukių nereikia, ir žvalgytis nereikia, tik eiti tolyn. Žmogus yra miškas, tapyba iš vandens moko mane.

– Mačiau vaizdo įrašų, nuotraukų, kur meno vertintojų vaidmenį atlieka vištos, kalakutas, ožka. Ar tokiu būdu nori išreikšti tam tikrą kritiką projektų finansavimui, meno vertinimo sistemoms?

– Konkrečiai nebuvo į nieką nukreiptos kritikos, bet gal kas kritikavo, prisiėmė sau šiuos vaidmenis. Juk labai sunku atsiriboti nuo to, ką nori matyti. Gyvūnai – mano aktoriai; gamta – mano scena. O kad reikia tobulinti ir keisti tam tikrus dalykus, tai tiesa, bet jei išsiplėsčiau, tai tada turėčiau išsyk rašyti pasiūlymą, o ne kritikuoti – jei tai įstaiga, o jei asmuo, tai asmenybių, nepriklausomų menotyrininkų kaip to lietaus norisi. O gal iš tikro kažkada norėjosi.

– Kuri ir videokūrinius. Jie tokie lyg apeiginiai, paslaptingi. Kaip prasidėjo ši tavo kūrybos kryptis? Kada jos imiesi, kada mintį geriau išreikšti nufilmuotu siužetu, o ne per tapybą?

– Prasidėjo su pirmu atsiradusiu filmuojančiu telefonu. Gera ieškoti gamtoje mistinių anomalijų. Nebūna ir lengva tą visą „sceną“ pastatyti, apgalvoti kampus, istoriją, bet aš įmirkusi tose laukinėse pelkėse. Ir tai natūraliai suaugo į tapybą, vienam parodos atidarymui keičiant kitą, supratau, kad nemėgstu viešų, ataskaitinių kalbų ar perdėtai filosofinių, tiesiog „iškaltais“ meniniais terminais kartojamų frazių.

Todėl sugalvojau alternatyvą, pristatančią ir papildančią parodos koncepciją. Kuriu filmus, kurie prisideda prie tapybos kūrinio istorijos. O mintį išreiškia abu aspektai – vienas kitą papildo ir užpildo trūkstamus tinklus, jei net musė ar akmenys sugalvotų praskristi. Tai visas žmogiškasis laikas.

– Kokius projektus kuri šiuo metu? Gal tapai naują paveikslų seriją, ruošiesi kitai parodai?

– Lietuvos dailininkų sąjungai reikės pateikti paraišką, Kultūros tarybai jau rašau projektą.

Ir kiekvieną dieną tapau, po Vilniaus rotušės veiks „Ramybės“ galerijoje paroda, toliau – „ArtVilnius“, grupinės parodos ir paroda Vokietijoje, aišku, dar tik ateinantį pavasarį, bet aliejiniai dažai ilgai džiūsta, jei nori geros spalvos, ne kartą reikia pertepti ir nepadarysi apskritai čia ir dabar.

Kažkaip nelabai filosofiškai atsakiau. Taigi, būkime kartu, palieskime vienas kitą tylos žodžiais. Arba susitikime Vilniaus rotušėje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.