Kultūra

2021.07.23 18:56

Dovilė Kuzminskaitė. Raganystė ir dvigubi visuomenės standartai: mums kalba žmonės, kalnai, gyvūnai, debesys

Dovilė Kuzminskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.07.23 18:56

Šioje knygų apžvalgoje – du saviti romanai, izraelietės Sarah`os Blau „Kitokios“ ir katalonės Irenės Solà „Aš dainuoju, o kalnas šoka“. Abu juos sieja raganystės tema, o skiria... Visa kita.

Irene Solà. „Aš dainuoju, o kalnas šoka“. „Alma littera“, 2021. Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas.

Irene Solà – jauna prozininkė iš Katalonijos, palankiai įvertinta tiek vietos, tiek Europos skaitytojų ir literatūros kritikų: jos romanas „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ 2020 m. pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją. Lietuviškai šį romaną išleido leidykla „Alma littera“, iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas.


Iš tiesų visai nenuostabu, kad Irene Solà sulaukė pakankamai dėmesio – „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ yra unikalus romanas, ir ne tik dėl savito pavadinimo. Fragmentiškame nedidelės apimties kūrinyje autorė derina skirtingus balsus ir jie visi vienodai svarbūs – mums kalba žmonės, kalnai, gyvūnai, debesys, o kiekvienas iš šių balsų labai nuosaikiai, organiškai įsipina į bendrą istoriją, nesudrumsdamas pasakojimo tėkmės.

Tiesa, skaitant pirmąją romano pusę net sunku pasakyti, apie ką tiksliai bus ši istorija: veiksmo nėra daug, o jį dar labiau išsklaido polifonija. Istorija rutuliojasi pamažu ir tik antroje knygos pusėje pradeda ryškėti logika, įsitvirtina veikėjų tarpusavio sąsajos, santykiai, paaiškėja problemų opumas, o kūrinys tampa dar jautresnis.

Irene Solà romane geba pinti ne tik skirtingus balsus, bet ir kelias pasakojimo gijas – čia girdėti mitų ir padavimų apie Pirėnų kalnus atgarsiai, skaitytojui prieš akis šmėžuoja laumės ir raganos, o drauge vyksta mažo kaimelio, įsikūrusio giliai kalnuose, gyvenimas. Matome netektis, šeimos dramas, meilės ir draugystės istorijas, o drauge ir pilietinio karo įspaudą veikėjų likimuose. Šis kūrinys unikalus tuo, kad itin sunku atskirti siužetą nuo aplinkos – gamtiškumas persmelkia visą romaną ir tampa neatsiejama jo dalimi.

Kaip tik todėl šis kūrinys išsiskiria šiuolaikinės literatūros kontekste – provincijos ir jos gyventojų tarpusavio santykių problemos neatrodo itin patraukli moderniosios literatūros tema, tačiau Irene Solà sėkmingai įrodo, kad gerą kūrinį galima parašyti, apie ką tik nori. Tiesa, už siužeto vingių ir stiliaus ypatumų glūdi ir kelios universalesnės temos – gaivališkos gamtos apsuptyje ryškėja žmogaus laikinumas, nenumaldoma vienatvė ir tai, koks svarbus ir lemtingas kartais gali tapti paprasčiausias atsitiktinumas. Pindama veikėjų likimus į vienį rašytoja, regis, kužda ir kitą mintį – nė vienas žmogus nenugyvena gyvenimo be pėdsako.

Mane labiausiai patraukė šio kūrinio kalba ir struktūra – romano forma, žaidimas skirtingo ilgio fragmentais, iliustracijos padeda išlaikyti švaros, o drauge ir neišbaigtumo įspūdį, palieka vietos skaitytojui tapti vienu iš romano prasmių kūrėjų. „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ kalbą veikiausiai daugelis apibūdintų kaip poetišką, tačiau drauge jai netrūksta ir spontaniškumo, gyvos kalbos įspūdžio, tarsi romaną tau kas nors pasakotų žodžiu čia ir dabar.

Jeigu turėčiau apibūdinti „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ keliais žodžiais, sakyčiau, kad tai – lėtas ir itin kūrybiškas romanas, paperkantis skaitytoją būtent savo meniniu užmoju ir kalnų ramybe. Irene Solà rašo: „Aukštai kalnuose ir laikas kitokio tūrio. Lyg valandos būtų įgijusios kitą matą. Lyg būtų pasikeitęs dienos ilgis, atspalvis ar skonis. Laikas čia skirtingas, turi kitą prasmę.“ Esu tikra, kad kitaip laiką pajusite ir skaitydami šią knygą.

Sarah Blau. „Kitokios“. „Baltos lankos“, 2021. Iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman.

Sarah`os Blau romanas „Kitokios“ (išleido leidykla „Baltos lankos“, iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman) – detektyvine intriga paremta istorija apie keturias moteris, kurios studijuodamos universitete priima savitą priesaiką – niekada neturėti vaikų. Viena jų, Dina, susilaukia dvynių ir miršta neaiškiomis aplinkybėmis – būtent Dinos nužudymas tampa romano pagrindine ašimi ir leidžia plėtoti pagrindines kūrinio mintis. Idėjinio užtaiso čia tikrai netrūksta – koja kojon su kūrinio veiksmu keliauja pamąstymai apie motinystę, socialinę prievartą turėti vaikų ir tai, kaip sudėtinga gyventi pasaulyje, jei nepaisai to, ko iš tavęs tikimasi.

Sarah`os Blau romanas atliepia pagrindines šiuolaikinės literatūros apie moteris tendencijas – iš sociopolitinės perspektyvos svarsto apie opias problemas, susijusias su moters teise gyventi taip, kaip trokšta pati, o drauge ir prisideda prie tam tikrų madų plėtotės. Romano veikėjas lydi raganystės tema, atgimusi šiuolaikiniame popdiskurse ir kažkokiu būdu tapusi viena feminizmo dominančių, ir pasakojimas apie Lilith.

Man įdomiausi pasirodė tie romano elementai, kuriuose tradicinio pasakojimo apie moterystę atsisakoma. Keturių iš pažiūros neišskiriamų draugių grupelė netrukus suyra, o romanas atskleidžia ne tik kartais itin nuožmią moterų tarpusavio konkurenciją, kritiką vienos kitai, bet ir tai, kaip dogmatiški vienpusiški sprendimai, pažadai „aš niekada...“ galiausiai tampa savotišku narvu, ardančiu santykius ne tik su kitais, bet ir su pačia savimi. Drauge „Kitokios“ užčiuopia ir dar vieną ne mažiau įdomią temą: Šeilos romanas su jaunesniu policininku leidžia pamąstyti apie dvigubus visuomenės standartus ir itin taikliai į romano temų lauką įtraukia moters savistabos, grožio ir jaunystės apsėdimo, kūno kulto temą.

Tiesa, be paviršinių temų, man regis, Sarah Blau pirmiausia mėgina kalbėti apie savastį, savojo aš pažinimą ir galimybę kiekvienai moteriai pasakoti savo istoriją. Pagrindinė veikėja ir jos draugės blaškosi tarp kolektyvinių, kultūros ir visuomenės primetamų sprendimų ir galimybės suprasti save, įgyvendinti savo asmenybės originalumą. Tam, kad dar labiau sustiprintų šį įspūdį, rašytoja imasi ir specialių kūrybinių strategijų – Šeilos vidinio balso komentarus romane skaitome kursyvu.

Įdomu ir tai, kad, priešingai nei Irene`ės Solá romane, čia beveik nėra aplinkos – daugiausia dėmesio tenka veiksmui ir pagrindinės veikėjos mintims, o aplinka yra tarsi sulaikyta, apsiribojama tik būtiniausiomis detalėmis, tarsi įsiveržusios jos užgožtų intrigą ir nustumtų romano idėjas į antrą planą. Man, pasakojimo aplinkos nepažįstančiai skaitytojai, tikrai norėjosi daugiau aprašymų, galimybės kiek geriau pažinti veikėjų kultūrą. Pavyzdžiui, religinis romano pagrindas suteikia pasakojimui įdomių pustonių, tad jų norėtųsi daugiau.

Sakyčiau, Sarah`os Blau „Kitokios“ yra tikrai neblogas tekstas tiems ir toms, kas dar tik pradeda mąstyti apie motinystės ir visuomenės sankirtas bei moters individualumą. Tikiu, kad romane brėžiamos gairės išjudins kartais pernelyg ramius nuostatų vandenis ir paskatins diskutuoti su kūriniu. O juk tam ir skaitome – kad mąstytume.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.