Kultūra

2021.07.24 11:50

Aktorius Darius Gumauskas: atsakau ramiai ir atsakingai – aktorystė neturi jokios prasmės

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.07.24 11:50

„Augau ir vėliau gyvenau gana ciniškame pasaulyje, o savęs gražuoliu niekada nelaikiau. Veidrodyje savęs nemėgau, todėl atpratau į jį dairytis. Gal net tam tikru požiūriu bjaurojau save, kad tik, neduokdie, manęs kas nors nepalaikytų saldžiąja vata“, – atskleidžia ilgametis režisieriaus Oskaro Koršunovo bendražygis aktorius Darius Gumauskas, atsakydamas į rašytojos Anetos Anros klausimus.

LRT.lt publikacijų cikle „Menininkai kalbasi“ kūrėjai atsako į kolegų klausimus ir patys ko nors įdomaus teiraujasi savo nuožiūra pasirinktų pašnekovų. D. Gumauskas pradeda jau trečią pokalbių estafetės dešimtuką.

– Esi dirbęs su puikiais režisieriais: Eimuntu Nekrošiumi, Yana Ross, Anželika Cholina, iš naujausių Tavo darbų man labiausiai įsiminė Luko Twarkovskio spektaklyje „Lokis“ sukurti Bertrand`o Cantat ir Wittenbacho vaidmenys. Jau nekalbu apie Oskaro Koršunovo spektaklius – jo bendražygis esi daugybę metų, pirmą kartą tave pamačiau scenoje spektaklyje „Shopping and Fucking“. Tada buvau moksleivė ir gerai pamenu tą įspūdį: „Koks gražus aktorius!“ Taip mergaitiškai negalėjau ignoruoti šio fakto.

Praėjus keleriems metams vienoje kavinėje prie manęs priėjo Oskaras (tada jau buvome šiek tiek pažįstami) ir pasisveikinęs paklausė: „Ar tau gražus D.?“ Pamenu savo nuostabą dėl didžio režisieriaus klausimo man, jaunai merginai, bet nuoširdžiai atsakiau: „Labai... O tau?“ Ir Oskaras nudžiugo: „Matai, noriu jį pakviesti Valios vaidmeniui spektaklyje pagal brolių Presniakovų pjesę „Vaidinant auką“, o jį turi vaidinti gražus vyras. Tad jei ir tau gražus, kviečiu jį.“ Taip pat buvai Performeris vardu Mindaugas XI tarptautinėje Baltijos trienalėje – performanso ir kino renginyje.

„Trienalės metu Mindaugą (šis vardas gali reikšti „daugio minimas“, „daug menantis“ arba „daugiamintis“) kasdien instruktuos, režisuos, užduotis jam skirs vis kitas menininkas, o publika jį sutikti ir pamatyti galės kasdien vis kitose Vilniaus vietose. Vakarais Mindaugas ilsėsis, o jo įkūnytos idėjos persikels į menininkų pasirodymus kas vakarą besikeičiančioje Šiuolaikinio meno centro scenoje pavadinimu „Charizmaterija“. Ši scena – sapniška trienalės versija, kurioje atsiveria dienos metu neišbandytos galimybės“, – buvo rašoma pranešime spaudai. Charizma, grožis... Tokia linksma gaida noriu prieiti prie rimto klausimo: kaip manai, ar išvaizda lėmė Tavo sėkmę teatre? Ar kurdamas vaidmenis galvoji apie tai, kaip atrodai scenoje? Juk dažnai sakoma, kad aktoriais tampama iš narciziškumo. Pažįstu Tave ir realiame gyvenime tikrai nepavadinčiau narcizu ar puikuoliu.

Pradėjau pokalbį būtent taip, nes mane inspiravo neseniai žiūrėtas Kanų kino festivalio įrašas, kai buvo teikiama „Auksinė palmės šakelė“ Alainui Delonui už gyvenimo nuopelnus. Mane taip sujaudino jo kalba... Per 60 metų trukusi karjera kine ženklino visą epochą. Dabar scenoje matėme senuką, o ekrane virš scenos – didelę jauno Delono nuotrauką, tą grožio etaloną. Atsiimdamas apdovanojimą aktorius verkė – net ne ašarojo, o verkė sakydamas, kad karjeros pabaiga – tai jo gyvenimo pabaiga ir dabar yra jo gyvo laidotuvės. Jis taip bijojo pasenti. Todėl antra šio klausimo dalis: kaip pats reflektuoji aktorystę, ką reiškia būti aktoriumi ir kokia aktorystės prasmė? Kaip manai, ar amžius ir besikeičianti išvaizda turi įtakos sėkmei ir ar aktorius gali vaidinti iki gilios senatvės? Ar visgi geriau palikti vaidybos laivą, kol esi kupinas jėgų? Ar kada susimąstai, ką veiksi senatvėje? – klausia Aneta Anra.

– Vaikščiodamas po Vilnių, ypač atšilus orams, matau labai daug gražių žmonių. Ir vyrų, ir moterų. Jauni man visi gražūs. Mes, Oskaro Koršunovo teatro (OKT) trupės branduolys, taip pat, spėju, buvom gražūs, talentingi. Ir... taip, mums sekėsi, nes dirbom su Oskaru, kuris taip pat buvo jaunas, gražus, o mes juo žavėjomės. Žavėjomės vieni kitais ir daug dirbom. Daug keliavom po tarptautinius festivalius ir visur gaudėme gerą bangą. Tą sėkmės periodą sieju būtent su tuo.

Tam tikru požiūriu net bjaurojau save, kad tik, neduokdie, manęs kas nors nepalaikytų saldžiąja vata.

O kalbant apie mano paties išvaizdą... Augau ir vėliau gyvenau gana ciniškame pasaulyje, o savęs gražuoliu niekada nelaikiau. Veidrodyje savęs nemėgau, todėl atpratau į jį dairytis. Gal net tam tikru požiūriu bjaurojau save, kad tik, neduokdie, manęs kas nors nepalaikytų saldžiąja vata...

Dabar suprantu, kad beprasmiškos tokios dramos. Na, taip, mūsų karta nemokėjo sveikai priimti komplimentų ir tinkamai naudotis dovanomis, kurias gavo iš tėvų ir gamtos.

Kuriant vaidmenį pavojinga galvoti, kaip tu atrodai. Tačiau vieno recepto nėra. „Aktorius filosofas ir akrobatas“ – gera Juozo Miltinio frazė, bet 21 amžius jau keliauja kažkur kitur, o scenos taisyklės keičiasi pasirodžius kiekvienam naujam talentui, tačiau jų energijos šaltinio net negali atspėti.

Naudojuosi tuo, ko mane mokė, o informaciją siurbiu individualiais kanalais. Galbūt kai kuo ta mokykla ir stabdo, kai kuo gelbsti. Iš tiesų kai dirbi, nėra kada galvoti, kaip atrodai.

O dėl narciziškumo... Čia tikrai toks klastingas reikalas. Tas radikalus introvertiškumas toks dalykas, lyg per sapną klaidžioti tirštame rūke ir staiga skaudžiai kaktomuša susidurti su savo paties pasipūtėliškai išpuoselėtu narcisizmu. O juk ne kiekvieną kartą ir pastebi tai. Budrumas irgi pasiklysta tame pačiame rūke.

Tavo paminėtas A. Delonas neturėtų graudintis dėl jam suteiktų šansų ir gautų dovanų. Jis iš tiesų yra nuostabus, o aš dažnai mėgstu žiemą įsikuitęs lovoje žiūrėti „Le Samourai“ (1967) ir pavydėti jam kino karjeros.

Atsakau į antrąją klausimo dalį ramiai ir atsakingai: aktorystė neturi jokios prasmės. Nenoriu savintis kažkieno minties, kai aktorystė buvo sugretinta su drugelio gyvenimu: „Kai atėjus vasarai pasigrožėjęs savo spalvingais sparnais, na gal dar kažkam trumpai pradžiuginęs akį...“ Toliau tęsiu pats: ... sudžiūvo palėpėj tarp užuolaidos ir lango.

Bet kai kuo ši profesija gera, kitaip nei architektų: jeigu mes parduodam sielą – degam pragare vieni, o į architekto išdavystę žiūrėdamos kankinasi ištisos kartos.

Jei mes parduodam sielą – degam pragare vieni, o į architekto išdavystę žiūrėdamos kankinasi ištisos kartos.

Dabar dėl aktoriaus amžiaus. Rinkoje labai trūksta vyresnių aktorių. Ši profesija alinanti. Turi būti šviežia galva ir pasaulėžiūra. Juozas Budraitis yra sakęs, kad Lietuvos teatre labai reikalingi SENIAI. Aš galbūt interpretuočiau: reikalingi autoritetai. Tas vienintelis E. N. mirė ir liko tuštuma. Dabar visas sritis užvaldęs jaunystės ir sveikumo kultas yra nuobodus.

Ši profesija neturi amžiaus cenzo.

Labai gerai žinau, ko senatvėje nenorėčiau, tik iš pagarbos senukams nevardysiu.

Aš labai gerai žinau, ko senatvėje nenorėčiau, tik iš pagarbos senukams nevardysiu. Neseniai buvau užėjęs pas mirusio draugo tėvą. Dėl ligos jam teko sėstis į vežimėlį, žmogus akivaizdžiai silpsta. Sovietinio penkiaaukščio laiptinė nepritaikyta ir panašu, kad nebus pritaikyta.

Jam, buvusiam statybų konstruktoriui-inžinieriui, pasiūliau pačiam suprojektuoti neįgaliojo liftą. Nusišypsojo ir be jokio santykio į mano kvailą pasiūlymą atsakė: „Projektuoju savo skrydį į kitą planetą, tik kol kas neapsisprendžiu, kurią...“ Ir dar plačiau nusišypsojo. Linkėčiau sau tokio pat proto skaidrumo.

– Kine esi sukūręs įsimintinų vaidmenų, taip pat garsini knygas, Tavo balsą ilgai girdėjome LRT laidose – dubliuodavai laidas apie gyvūnus ir gamtą. Tavo ramus balso tembras užliūliuodavo – pamenu, kaip vaikštinėdama vakarais Vingio parke klausydavausi Tavo balsu įskaityto „Šerloko Holmso“ ir gailėjausi, kai knyga baigėsi, nes išgirdau ją lyg iš naujo. Skaitai eiles, pavyzdžiui, Tomo Venclovos. Atrodo, viską darai taip paprastai, nesimaivydamas ir nevaidindamas ir rezultatas – toks paveikus ir įtikinamas. Kuri iš šių mano išvardytų sričių Tau teikia didžiausią malonumą kaip žmogui, ne kaip aktoriui? Ir ar skiriasi tas malonumas žmogaus ir aktoriaus?

– Atsakau: jokio skirtumo. Malonumą teikia turinys. Visos šios veiklos tiesiogiai susijusios su tekstu. Jei tekstas geras, jis man teikia malonumą. Taip, esu teksto vartotojas ir tikiuosi iš jo malonumo.

Pagrindinė aktorių problema perteikiant tekstą, ypač mikrofonu, yra savęs demonstravimas ir žavėjimasis savo balsu, slepiant silpną teksto suvokimą.

Reportažas apie spektaklį „Mongolija“.

Kultūros diena. Panevėžio muzikiniame teatre atgimė legendinė operetė „Vienos kraujas“

– Spektaklyje „Mongolija“ ėmeisi skaudžios temos. Parašei pjesę apie žmonių, turinčių Downo sindromą, gyvenimą mūsų visuomenėje: „Kodėl žmonės, turintys Downo sindromą, vis dar gyvena tarsi atskiruose getuose, juos sutikę sutrinkame, o vaikams liepiame nežiūrėti, nes negalime atsakyti į jų klausimus, kodėl tas žmogus yra „kitoks“? Interviu esi pasakojęs, kad kūrei spektaklį, remdamasis asmenine patirtimi... Kaip jautiesi suvaidinęs jį ir išėjęs po spektaklio iš teatro į gatvę? Ar vaidmenys, ypač skausmingi, paleidžia Tave, nulipus nuo scenos? Kurdamas šį spektaklį pirmą kartą pats režisavai. Antroje spektaklio dalyje žiūrovai dalyvauja diskusijoje su genetiku prof. dr. Algirdu Utkumi. Ar rezultatas pateisino Tavo lūkesčius, turiu omeny – kaip reaguoja žiūrovai, ar jie kalbasi, ar jauti publikos empatiją?

– Taip, rezultatas pateisina lūkesčius visiškai. Ir ne dėl mano pjesės, režisūros ar pasakojimo būdo. Mums labai pasisekė, kad antroje daly sutiko dalyvauti profesorius A. Utkus. Galiu būti ir neteisus su savo interpretacijomis, bet ateina genetikas ir viską sudėlioja į vietas. Jeigu pasitaiko smalsių žiūrovų, užsikuria labai įdomios diskusijos. Tai ir yra pagrindinis tikslas. O paskui, kaip sako psichiatrė Vilma Andrejauskienė, „dabar tu jau žinai ir negali nežinoti“.

Taip pat skaitykite

Trys Dariaus Gumausko klausimai būsimai pašnekovei – kino režisierei Dovilei Šarutytei:

Artėja tavo ilgametražio filmo premjera, jos su nekantrumu laukiu. Spėju, nelabai norėsi jo aptarinėti, kol nepasirodė ekranuose, todėl einu per aplinkui: mačiau visus tavo trumpametražius filmus, jie tokie skirtingi, kad nelabai galiu apčiuopti tavo braižo, – kaip renkiesi temas? Gal tai net ne temos, o pojūčiai, virtę filmais?


Pati rašai savo filmų scenarijus ir juos įgyvendini, dirbi prie jų ilgai ir priekabiai. Kaip manai, ar Lietuvoje yra kino scenarijaus mokykla. Kalbu ne apie įstaigą, o apie scenaristų bendruomenę, kuri siūlo scenarijų režisieriams, prodiuseriams? Kas tau patinka iš pasaulinių scenaristų ir kodėl? Į kurią kino mokyklą šiandien eitum studijuoti, jei turėtum laisvę rinktis?


Kaip renkiesi žmones į komandą, kuri tau padės kurti filmą: operatorius, dailininkus, technikus, aktorius? Beje, apie aktorius: kas lemia galutinį sprendimą, kai iš trijų gerų aktorių tenka pasirinkti vieną? Ar gali netikėtai tavo sutiktas žmogus tapti filmo aktoriumi, personažu?


Taip pat skaitykite

Spektaklis. Williamas Shakespeare „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ I d.
Spektaklis. Williamas Shakespeare „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ II d.

Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos – čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.