Kultūra

2021.07.21 18:43

Šokėja Marija Ivaškevičiūtė: gal juokiasi kas iš manęs – tokių metų gavau apdovanojimą?

Margarita Alper, LRT TELEVIZIJOS laida „Laba diena, Lietuva“, LRT.lt2021.07.21 18:43

Jauniausia „Auksinių scenos kryžių“ laureatė 21 metų šokėja Marija Ivaškevičiūtė įvertinta už pasirodymą Šeiko šokio teatro spektaklyje „Klajojančios kopos“. „Smagu, kad pastebėjo, bet šiuo metu net nesijaučiu esanti šokėja“, – apie netikėtumą gavus tokį įvertinimą pasakoja Marija. 

„Klajojančios kopos“ – tai Vokietijos choreografo, ilgamečio Pinos Bausch trupės šokėjo Daphnio Kokkino darbas, skirtas P. Bausch 80-osioms gimimo metinėms. Kokkinos puoselėja Bausch judesio ir estetikos tradiciją, kuria jos estetika paremtus spektaklius bei performansus. Šeiko šokio teatras choreografui pasiūlė spektaklį Nidos kopose.

„Auksinių scenos kryžių“ laureatė šokėja Ivaškevičiūtė apdovanota jaučiasi per anksti: nesitikėjau ir išsigandau

Dosjė. Marija Ivaškevičiūtė gimė Šiauliuose. Baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą pradėjo dirbti Klaipėdoje, Šeiko šokio teatre. Yra sukūrusi vaidmenų Agnijos Šeiko, Ugnės Dievaitės, Ingos Kuznecovos, Palle Granhoj, Daphnio Kokkino šokio spektakliuose.

– Esate jauniausia „Auksinių scenos kryžių“ laureatė, kaip reagavote išvydusi, kad buvote nominuota ir juo labiau apdovanota?

– Truputį išsigandau, nes buvo labai netikėta, kad nominacija tokia bus. Galvojau, galbūt dėl karantino buvo mažai premjerų, tai suprantama, bet laimėjimo visiškai nesitikėjau ir išsigandau. Gavus apdovanojimą atsirado daugiau baimės. Man apskritai pasirodė, gal čia juokiasi kas iš manęs, kažkokia nesąmonė, kad tokių metų galėčiau gauti tokį dalyką.

– Ar nesumažino baimės tai, kad kolega iš to paties spektaklio „Klajojančios kopos“ Nielsas Claesas taip pat buvo apdovanotas kaip geriausias šokėjas?

– Ne, nesumažino, nes mes skirtingi kaip šokėjai, gal labiau supratau, kodėl Nielsą apdovanojo. Dėl savęs – dar ne metas atrodo. Žinoma, smagu, kad pastebėjo, bet šiuo metu net nesijaučiu esanti šokėja. Dar tik apsiuostanti, pradedanti tyrinėti tą šokį, todėl tas apdovanojimas keistai taip, bet, gerai... (Juokiasi.)

– Kaip klostėsi jūsų, kaip šokėjos, karjera? Augote Šiauliuose, ar ten buvo galimybių šokti, pamatyti šiuolaikinio šokio spektaklių? Kaip susidomėjote būtent šiuolaikiniu šokiu?

– Vaikystėje pradėjau šokti šokio klube „Flamingas“, ten daugiau buvo showdance, čempionatai, ruošimasis varžyboms, solo numeriai, duetai. Kartą choreografė ir šokėja Rūta Butkus vedė Šiauliuose seminarą, buvau gal 9–10 metų ir jos seminare supratau, kad kažką ne tą darau, čia visai ne toks šokis, ir net nežinau, ar tai šokis išvis, nes nieko panašaus nebuvau mačiusi.

Man gal ir patiko ta nežinomybė, nesupratau, kas vyksta, buvo visiška naujovė ir įstrigo galvoje. Būtent Rūta Butkus davė tai, kad visai iš kitų pusių gali prieiti prie šokio. Ne taip, kaip buvau pripratusi, kad turiu daugiau užsiimti gimnastika, siekti lankstumo. Tuo metu sutikau merginą iš šokio būrelio, kuri buvo išvažiavusi į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, ji po metų mokymosi ten papasakojo, kaip smagiai viskas vyksta, tai pagalvojau, gal idėja man važiuoti, nes po tų visų šokio stovyklų pamačiau daugiau kitokio šokio, nusprendžiau, kad norėčiau irgi profesionaliau imtis.

– Į M. K. Čiurlionio menų mokyklą įstojote vėliau, nei įprasta, – ne nuo mažens, būdama šešiolikos metų.

– Tai buvo pats paauglystės pikas, norėjosi ko nors daugiau, pakeisti aplinką. Kadangi nebuvo sąlygų šokti Šiauliuose, kaip aš norėčiau, tai atrodė toks savaiminis sprendimas, kad viskas gerai. Vis tiek tu neišvažiuoji, nepersikeli į Vilnių, tu gyveni bendrabutyje, visą laiką praleidi mokykloje, ir tėvams nėra ko bijoti, nes šešias dienas per savaitę mokykloje esi užsiėmęs.

Nejunti, kad gyveni kažkur kitur, tiesiog nuolatos dirbi dėl savo profesijos. Buvo linksma mokytis ir dėl to, kad mokaisi su dailininkais, muzikantais, likau draugais su daugeliu žmonių. Po baigiamojo egzamino parodžiau kompoziciją, prie manęs priėjo Agnija Šeiko ir paklausė, ar norėčiau atvažiuoti į Klaipėdą ir šokti Šeiko šokio teatre. Neturėjau jokių planų, kur, ką darysiu, taip atsidūriau teatre, dėl to labai džiaugiuosi.

– Kokie buvo pirmieji vaidmenys teatre?

– Pirmas spektaklis – „Pamirštos princesės“ vaikams, choreografės Ingos Kuznecovos. O suaugusiesiems – duetų spektaklis kartu su Agnija Šeiko „Nakties mirgėjimai“, choreografės Ugnės Dievaitės.

– Ar baigusi menų mokyklą neketinote toliau studijuoti šokio?

– Dabar kaip tik bandau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, laukiu rezultatų ir galutinio patvirtinimo, tikiuosi pavyks. Sutapimas, tą pačią dieną, kai vyko „Auksinių scenos kryžių“ ceremonija, vyko ir stojamieji, šiek tiek buvau sutrikusi, online viską padariau ir bėgau į ceremoniją. Pirmais metais, kai pradėjau dirbti teatre, bandžiau į vieną universitetą stoti, bet buvau nepasiruošusi.

Po mokyklos nenorėjau studijuoti, noras mokytis atsirado dabar, nes ir į užsienį norėčiau išvažiuoti, bet būtent magistro studijų, kai po bakalauro studijų suprasiu, kokia linkme kaip šokėja noriu eiti ir kokias formas norėčiau kurti, ar būti atlikėja, ar choreografė. Norėčiau studijuoti užsienyje, kai jau stuburą turėsiu, kad ten galėčiau pasisemti daugiau žinių.

– Kas labiau traukia – šokti ar kurti choreografiją?

– Kol kas galėčiau save priskirti atlikėjai, bet norėčiau būti choreografė. Mano svajonė – studijuoti choreografiją užsienyje. Manau, sunku kaip šokėjui sau kurti choreografiją, ir nemanau, kad tai gerai. Iš pradžių įgyti žinių kaip šokėjui – gerai, kad suprastum profesiją, bet apskritai, jei tu kaip šokėjas nori kurti spektaklius, tam reikia specialių žinių.

Dabar linkstu į judesio teatrą. Nors nesu nieko išbandžiusi, man įdomu ir patinka žiūrėti konceptualius darbus, tyrinėjimo formas, performansus. Judesio technika manęs nežavi ir niekada nežavėjo, nebuvo įdomu, nes tu kaip sportininkas gali išsitreniruoti, bet man įdomiau bendras spektaklis, apie ką jis, kokią mintį neša tas judesys, apie ką kalba. Man dažniausiai modernaus stiliaus spektakliai nebūna įdomūs.

– Kaip apibrėžtumėte, kas sunkiausia šokėjo profesijoje?

– Labiausiai pavargstu nuo krūvio, darbas reikalauja ištvermės. Anksčiau fantazuodavau, – kaip Pina Bausch statė, prie vieno spektaklio mėnesį dirbdavo... Ir tada ateina realybė, kai tu dvi savaites ištisai repetuoji, tai tas mentaliai ir fiziškai labai išsekina, kai kūnas pats jau rodo išsekimą, pats norėtum ir turėtum daryti, bet fiziškai nebegali. Šiuo periodu man sunkiausia – poilsio neturėjimas, negalėjimas paskirstyti energijos, bet, tikiuosi, išmoksiu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.