Kultūra

2021.07.18 10:40

Libertas Klimka. Subrendo duonelės grūdas

Libertas Klimka,etnologas2021.07.18 10:40

Vasaros darbus senajame Lietuvos kaime rikiuojant, bene svarbiausias jų būdavo taip nusakomas: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“.

Taigi įprastinis rugiapjūtės metas mūsų krašte būdavo maždaug nuo Škaplierinės šventės iki Oninių arba Jokūbinių. Trukdavo apie devynias dienas – senosios savaitės ilgumu. Bet nelygu metai ir jų orai... Tačiau Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės adoracijos dieną, liepos 16-ąją, kaimo žmonės nedirbdavo jokių darbų. Sakydavo, kas to draudimo nepaisys, tam vėtra stogus nuplėšys. Pasak liaudiškojo religingumo, M. Marija tądien sielas iš skaistyklos vaduojanti. Škaplierinės atlaidai mūsų krašte švenčiami daugelyje parapijų; tai gera proga aplankyti gimtinę, susitikti su giminaičiais. Ogi kas tie škaplieriai? Tai du maži gražiai išsiuvinėti audinio gabalėliai, sujungti juostele, maldingų žmonių nešiojami ant kaklo kaip paskata melstis ir atgailauti.

Liepos antrosios pusės orams nusistovėjus, ūkio šeimininkas eidavo prie rugių lauko ir kepure braukdavo per varpas. Pribyrės jon kiek grūdų – tai jau laikas ruoštis pjūčiai. Tačiau senolių išmintis pataria neskubėti, palaukti mėnulio pilnaties. Antraip varpos bus „prisimerkusios“ ir blogai kulsis. Darbo negalima pradėti savaitės pradžioje, nes ilgai užtruks. Netinka ir penktadienis – duona bus labai juoda... Pirmoji rugiapjūtės diena nuo seno vadinta prapjovomis. Kitados, dar baudžiaviniame kaime, rugius pjaudavo moterys pjautuvais. Dalgis, sakydavo, tik šiaudą gadina; juo nukirsti netinka stogams dengti. Moterys į lauką išeidavo baltais trinyčiais apsirengusios, rankas apsirišusios saugant nuo aštrių ražienų drobinėmis riešinėmis. Iš šių rugiapjūtės talkų ir toji tautinio kostiumo puošmena – dailiai karoliukais išsiuvinėtos riešinės. Į rugių lauką būtinai atsinešdavo duonos: „Tegu duona su duona susieina”. Tačiau jos visos ten nesuvalgydavo, vakare parsinešdavo namo. Kai kur būta papročio riekelę užkasti rugių lauko kampe.

Darbą pradėdavo pati šeimininkė, supjaudama nedidelį rugių pėdelį, maždaug iš trijų saujų. Anytos supjautąjį jaunamartė turėdavo apgaubti lininiu stuomeniu ar rankšluosčiu, o talkininkus pavaišinti sūriu. Vakare pirmąjį pėdelį iškilmingai parnešdavo namo ir kaip brangiausią svečią „pasodindavo“ užstalės gerojon kerčion. Vadindavo tą pėdelį pagarbiai - „gaspadoriumi“, „dziedu“, „brangiu svečiu“. Už stalo šis pėdelis išbūdavo, kol ateidavo laikas rugius vežti į klojimą. Jo grūdai iškūlus suberiami į sėklą. Mitologai sako, kad pirmajame pėde manyta slypint Javinės dvasios, globojančios žmogaus darbą auginant duonelę kasdieninę. Dar pjovėjos labai apsidžiaugdavo, radusios „skalsų“. Taip vadindavo dvilypę saugusiais stiebeliais varpą. Įdėdavo ją aruodosna, kad namuose skalsa laikytųsi.

Pobaudžiaviniame kaime rugiapjūtė – tai jau talkos darbas. Kiekviena pora – pjovėjas ir rišėja – užsiimdavo savąjį barą. Tai viena pradalge, vienu mostu nukertamų rugių plotas. Būtų gėda prieš kitus talkininkus, jeigu barą varytų siauresnį už kitų. Rugių gubas, dar vadinamas rikėmis, mendeliais, šlitėmis, kuopkomis, sustatydavo vyrai pavakare. Žemaičiai bei vakarų aukštaičiai jas suremdavo dažniausiai iš dvylikos pėdų. Rytų aukštaičiai ir dzūkai – iš devynių, dešimtuoju pridengdami iš viršaus. Abu šie skaičiai yra kalendoriniai: pirmasis iš saulės, antrasis – mėnulio ciklo. Kaip gražiai atrodydavo Lietuvos laukai, nustatyti gubomis! Ypač žvelgiant nuo kokios aukštumėlės, tarkime, Šatrijos, Ladakalnio ar Medvėgalio. Deja, tai tik iš gana tolimos praeities iškylantys vaizdai…

Turiu pasakyti, kad žinias apie senoviškuosius tautos papročius esu surinkęs Kraštotyros ekspedicijų metu įvairiuose mūsų krašto regionuose. Žinoma, esu peržiūrėjęs ir etnografų bei kraštotyrininkų anksčiau sukauptą medžiagą. Rytojaus diena, liepos 19-oji yra įsimintina 60-ies metų Lietuvos kraštotyros draugijos įkūrimo sukaktimi. Per tieką metų šis kultūrinis ir pilietinis sąjūdis nemažai nuveikė darbų išsaugant ir gaivinant tautos istorinę atmintį. Kraštotyra svarbi keleriopai – tai ir talka mokslui, ir kultūros paveldo visuomeninė globa. Taip pat tai pati geriausia tautiškumo bei pilietiškumo mokykla jaunimui. Kraštotyrinė veikla praeityje padėjo pažadinti tautą valstybingumui, subrandinti pilietinę visuomenę nepriklausomoje valstybėje prieškariu, išlaikyti tautiškumą totalitarinėje sistemoje, pažadinti atgimimo dvasią. Reikalinga ji ir nūdien.... Sveikinu su gražia sukaktimi visus kraštotyros bendražygius!

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt