Kultūra

2021.07.25 16:19

Vaistinių ir vaistininkų Vilniuje istorija: nuo burtininkų krautuvėlių, vardinių receptų iki porcelianinės gulbės

Laura Misiūnaitė, Neakivaizdinis Vilnius2021.07.25 16:19

Asklepijas, iš kentauro Cheirono išmokęs gydyti taip puikiai, kad prikeldavęs iš mirusiųjų, turėjo gydytojus sūnus, lydėjusius achajus į Troją, išaugino dukteris Panacėją (Gydymą) ir Higiėją (Sveikatą). Jo šventyklose gyveno gyvatės ir žalčiai, o jo lazda mums primena, kad vaistą ir nuodą skiria tik dozė.

Asklepijo lazda – simbolis, vaizduojantis lazdą apsivijusią gyvatę, – iki šių dienų naudojama su gydymu susijusiose institucijose, o Higiėjos taurę (iš kurios pagal mitą buvo girdomos Asklepijo gyvatės) matome ženklinančią vaistines. Tokia emblema su žaliomis figūromis baltame fone reglamentuota Sveikatos apsaugos ministerijos. Ir kas galėtų pasakyti, kad graikų mitologija – nebeaktuali.

Higiėjos pėdsakai Vilniuje

Tradicinis pasakojimas apie vaistinių istoriją Vilniuje pradedamas ne nuo senovės Graikijos šventyklų, o nuo 16 amžiaus, karaliaus Žygimanto Senojo dvare, kur buvo vaistinė, aptarnavusi karališkąją šeimą. Viešosios vaistinės, prieinamos miestiečiams, atsirado vėliau.

Vaistininkai ilgą laiką buvo rengiami pameistrystės principu: 12–15 metų mokiniai pradeda dirbti vaistininko padėjėjais, gludina žinias ir įgūdžius, tapę meistrais perima vaistinės valdymą iš tėvų arba įkuria savąją. Jie buvo mokomi lotynų kalbos, chemijos, botanikos, vaistų gamybos, vaistinių augalų auginimo. Lietuvoje 17 amžiuje taip vaistininkus pradėjo rengti jėzuitai.

Iki mokslinės farmacijos pradžios (Lietuvoje ji susiformuoja 18 amžiaus pabaigoje) vaistinės galėjo atrodyti kaip tikros burtininkų krautuvėlės. Vaistininkas, docentas dr. Tauras Mekas rašo, kad vaistinėse pardavinėtos įvairios vaistažolės, brangakmeniai, džiovintos varlės, gyvūnų kraujas, ragai ir kanopos, gyvačių nuodai ir taukai, taip pat saldumynai, prieskoniai ir alkoholis.

Kiekvienas vaistininkas gamindavo specialų savo vardo vaistą, to vaisto sudėtis nebuvo skelbiama. Tik vėliau, įsitvirtinus mokslinei farmacijai, buvo pradėti taikyti kitokie vaistų gamybos principai, pradėtos rašyti vaistų signatūros.

Signatūros – tai receptų kopijos, tvirtinamos prie vaistų buteliukų, informuojančios pacientą apie veikliąsias medžiagas, vaistų pagaminimo datą. Jos taip pat įdomios kaip taikomosios dailės kūriniai, atliepiantys savo laiko madą.

Ant signatūrų puikuojasi šalių herbai, miestų simboliai, jų spalva priklauso nuo vaistų naudojimo principo: Lietuvoje išviršiniai vaistai turi geltonas, vidiniai – žalias, o injekciniai – mėlynas signatūras. Senosios vilnietiškos signatūros, kaip ir kituose miestuose, atspindi konkretaus laikotarpio politines realijas: su lenkiškais užrašais tarpukariu ir jau be vaistinių pavadinimų sovietmečiu.

Nacionalizacija, „gamybizacija“, privatizacija

Sovietinis vaistinių darbo organizavimas, o vėliau sparti ir chaotiška privatizacija atkūrus nepriklausomybę paliko ryškų pėdsaką farmacijos istorijoje. Kaip ir kitose srityse, iš karto po sovietinės okupacijos nuvilnijo nacionalizacijos banga.

Nacionalizuotoms vaistinėms vietoje pavadinimų suteikti numeriai pagal miestų dydį. Vilniaus ir jo aplinkinių zonų vaistinių numeriai rikiavosi nuo 1 iki 47. Pirmuoju numeriu pažymėta vaistinė, įsikūrusi Vilniaus gatvėje (tuomečiu L. Giros g. 22 adresu), jau uždaryta.

Sovietinių vaistinių ypatybės – itin didelės patalpos ir vaistų gamyba vietoje. Kone visos vaistinės buvo gamybinės, jose maišomi vaistai pagal individualų gydytojo receptą, atsižvelgiant į ligos pobūdį, numatytą reikiamą dozę, kūno sudėjimą.

Atkūrus nepriklausomybę gamybinių vaistinių skaičius sparčiai mažėjo. Išaugo įprastų vaistų pasiūla, o išlaikyti didžiules privatizuotas patalpas buvo itin brangu. Daugeliui vaistinių pradėjo vadovauti ne vaistininkai, kaip buvo anksčiau, o verslininkai.

Ilgainiui atskiros privačios vaistinės turėjo būti uždarytos, nes nebuvo pajėgios konkuruoti su dideliais tinklais. Vilniuje išliko tik kelios valstybinės vaistinės – „Universiteto“, „Gedimino“, „Šaltinio“, „Lazdynų“, vėliau tapusios „Universiteto“ vaistinės filialais. Jau šio amžiaus pradžioje dingo žymioji, seniausia Vilniaus vaistinė „Gulbė“, 1977 metais minėjusi 200 metų jubiliejų.

Senos oficinos, šių laikų laboratorijos

Vilniečių vadinama „Gulbės“ vardu, ši vieta buvo gerai žinoma dėl porcelianinės gulbės formos vazos, stovėjusios lange. Vaistinė, sovietmečiu įvardyta 19 numeriu, kildinama iš 1777 metais įsteigtos viešos vienuolių dominikonų vaistinės. Įstaiga kelis kartus keitė vietą, pavadinimus ir šeimininkus, pastaruoju adresu (Didžioji g. 39) veikė nuo tarpukario ir buvo uždaryta 2006 metais.

Miestiečių pamėgtas istorijos artefaktas – didžiulė porcelianinė gulbė, nuo carinės Rusijos laikų tupėjusi vaistinės lange, – „išskrido“ į Kauną: vaza buvo perduota Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejui.

Kita, bene ilgiausiai iki šiol veikianti vaistinė pernai perkopė 90 metų sukaktį. 1930 metais įsteigta Vilniaus apygardos ligonių kasų vaistinė (Apteka Ubezpieczalnia Społeczne) po kelerių metų veiklos įsikūrė dab. Gedimino pr. 27. Šis pastatas šiandien laikomas vienu vertingiausių Vilniaus tarpukario architektūros paminklų.

Masyvus vaistinės ženklas ant pastato šono žymi vaistinės istorijos tęstinumą: Ligonių kasų vaistinė sovietmečiu tapo vaistine Nr. 2, atkūrus nepriklausomybę – „Gedimino“, o šiuo metu yra vienas iš „Universiteto“ vaistinės filialų su vaistų gamybos laboratorija. Sovietinį interjerą išlaikiusios laboratorijos patalpas ketinama kiek atnaujinti.

Vaistai taip pat gaminami „Universiteto“ vaistinėje (Universiteto g. 2). Direktorė Rima Losinskaja pasakoja, kad pagal individualų receptą gaminami (ekstemporalūs) vaistai vis dar labai reikalingi dermatologijos srityje, taip pat žmonėms, atsigaunantiems po vidaus organų operacijų.

Įmonė įsteigta buvusiuose Bžostovskių rūmuose 1990 metais, siekiant atgaivinti gretimoje gatvėje senaisiais amžiais veikusią universiteto vaistinę. Patalpose išlikusios vyskupo Bžostovskio laikų freskos, antrajame aukšte įrengtos vaistų gamybos patalpos, o oficina išlaikiusi dalį originalaus dešimtojo dešimtmečio medinio interjero.

Oficina – tai lankytojų priėmimo vieta, per šimtmečius suformavusi savitą interjero tipą. Turbūt dauguma mūsų puikiai įsivaizduojame patalpą, kur lankytoją nuo vaistininko skiria ilgas žemas stalas, o palei sienas – visų svarbiausia – išdėstytos spintos su tūkstančiais stalčiukų. Tebūnie tai medis, stiklas, šviesus plastikas – šie baldai nuo seniausių laikų iš karto atpažįstami ir siejami su mikstūromis, nuodijančiais ar gydančiais preparatais.

Ir vaistinių amžių taip galima apibrėžti: ne tik pagal įstaigos veiklos tęstinumą, bet ir pagal senus interjerus. Farmacijos istorikai skaičiuoja, kad Vilniuje tarpukario vaistinių iki šių dienų išliko vos dvi (tarp jų – vaistinė Žvėryne), sovietinių – dar kelios. Taigi tokią vaistininkystės istoriją galime neabejotinai laikyti savita kultūros paveldo dalimi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.