Kultūra

2021.07.19 20:52

Bestselerio autorius istorikas Norbertas Černiauskas: nustokime save kaltinti dėl 1940-ųjų okupacijos

Toma Andrulytė, LRT.lt2021.07.19 20:52

Kuo skiriasi 1918 ir 1940 metų vasaros ir kodėl nepasipriešinome sovietų okupacijai, atsako istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas Norbertas Černiauskas. Jo knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ tapo bestseleriu ir įpusėjo antrąjį tiražą. 

Diskusijoje su LRT KLASIKOS vadovu Julijumi Grickevičiumi knygos autorius dalijosi, kodėl rašė kitaip nei kolegos istorikai.

– Kaip konstruojate istorinį diskursą?

– Istorikas Aurimas Švedas skambiai pavadino istorikus gaisrininkais. Jie bėga su kibirėliais gesinti atminties gaisrų. Deja, gaisrų nemažėja. Mūsų istorija sutraukta, nenatūrali, nes ilgą laiką nebuvo vientisos istoriografinės tradicijos. Iškyla naujų klausimų, atrodo, apie juos niekas nekalbėjo. Reikia, kad užaugtų bent dvi kartos, kad į juos atsakytume.

Jau dabar pastebiu, kad naujoji istorikų karta analizuoja tai, kas iš pažiūros atrodė aišku. Nauja banga – 10-asis dešimtmetis. Kai juos permąstys nauja karta, ne tik liudininkai, tų gaisrų tik mažės.

– Ar Latvijoje, Estijoje tokie patys ieškojimai?

– Tikrai nesame išskirtiniai. Net Lenkijos istorinė tradicija ne tokia sutraukta. Bet kai pasižiūriu, kas vyksta Ukrainoje, arba kai Moldovos prezidentė vieną dieną mini trėmimų pradžią, kitą dieną – didžiausios iškilmės Didžiajam Tėvynės karui paminėti, atrodome kur kas labiau pažengę.

– Vengrijoje, Budapešte, įdomiai išspręsta istorinės atminties problema. Aikštėje, kurioje yra paminklas kariui išvaduotojui, iš vienos pusės yra JAV ambasada, iš kitos pusės – 40-ojo JAV prezidento Ronaldo Reagano skulptūra...

– Stebint tendencijas Lenkijoje ir Vengrijoje, reikia suvokti, kaip viskas trapu. Lenkija istorinės atminties klausimais buvo nuėjusi toliau negu Lietuva. Ir štai užtenka poros metų, jie vėl eina atgal. Neramu, gali būti, kad pradėsime gesinti ne tik lokalius, bet daug platesnius gaisrus.

– Kokių 1940 metų vaizdinių jums trūko, ką sukūrėte ir ką reikės kurti ateityje?

– Vienas buvo iš knygos apie Antaną Smetoną. Joje klausiama, kada Lietuvoje prasidėjo 1940-ųjų katastrofa. Teigiama, kad demokratijos pralaimėjimas ir autoritarinio režimo atėjimas yra jos pradžia. Antanas Smetona slopina pilietinę visuomenę, ji atbunka ir pavojaus akimirką nežino, ką daryti.

Sutinku, kad autoritarinį režimą reikia kalti prie kryžiaus, kritikuoti, bet katastrofos ženklų net nebuvo. Nemąstykime apie 1940-uosius iš aukos pozicijos. Tai, kad kariuomenė vienu ar kitu metu nesureagavo ar prezidentas pasitraukė, nebuvo okupacijos priežastis. Sprendimai priimti Maskvoje, Berlyne, bet ne čia. Nustokime jaudintis, slėgti ir kaltinti save dėl 1940-ųjų metų okupacijos.

– Kur yra tikroji katastrofos pradžia? Vis tik 1940-ieji yra rezultatas.

– Sakyčiau, 1939 m. rugpjūčio 23-ioji. Jei galvotume, ką būtų reikėję patarti Lietuvos vadovams, kai 1930 m. spalį sovietai pasiūlė prisijungti Vilnių, galbūt siūlytume neimti Vilniaus. Bet, žinant to meto visuomenę, tai būtų neįmanoma.

– Knygoje vos paliečiate gynybos ir kariuomenės temą. Ar sąmoningai?

– Kariuomenė šmėžuoja: žaidžia futbolą, piktinasi naujomis uniformomis. Tačiau nenorėjau koncentruotis į „neiššauto šūvio“ mitologiją. Šauti simbolinius šūvius nėra kariuomenės tikslas. Todėl pritariu, kad 1940 m. birželio 15 d. priešintis negalėjome. Normalios vakarietiškos visuomenės tikslas ne toks, ji turi ko nors pasiekti.

Analitikai mėgsta Lietuvą lyginti su Suomija. Suomija neturi savo Vilniaus, sovietinių karinių įgulų. Lietuva tarpukariu apskritai neturėjo sienos su Sovietų Sąjunga. Kaip ir savosios švedijos, t. y. valstybės rėmėjos. Taigi, nekorektiška mus lyginti su Suomija.

– Kodėl jums svarbūs tarptautiniai kontekstai?

– Knygoje atsiranda Astrida Lindgren, George`as Orwellas, Paryžiaus menininkai ir diplomatai. Kai susitelkiame į 1940 metus, vertiname įvykius lokaliai. Lokalumas nematant, kas vyko Europoje, dažnai priveda prie savigraužos. Iš tiesų žmonės visur nerimavo, kuo baigsis karas.

– Istorikui įprasta kurti didžiuosius naratyvus, bet jūsų knygoje veikia daug paprastų žmonių.

– Norėjau pasižiūrėti į Lietuvos visuomenę, ką veikia žmonės. Dažnai įsivaizduojame, kad karas turėjo užgriūti. Bet gyvenimas eina toliau. Aš sąmoningai prie žinomų veikėjų – Vinco Mykolaičio-Putino, Jono Aisčio, Zenono Ivinskio – įpyniau visiškai nežinomų žmonių. Pavyzdžiui, ūkininką, kuris nuvažiavo į besikuriančią „Sodrą“ apsidrausti. Jį matysite tik vieną kartą, daugiau niekur kitur. Man tas dramaturginis žaidimas labai patiko, nes visuomenę sudaro ne tik žinomi poetai ir profesoriai.

– Knyga prasideda Halinos Kairiūkštytės, o baigiasi Matlės Olkinaitės dienoraščiais. Kas skatino siužetą konstruoti toliau?

– Sugalvojau šokiruoti nuo pradžių. Mergina viena Rygoje geria šampaną, verkia – kodėl nuo to nepradėjus? Rašydamas knygą, ėjau į susitikimus su režisieriais. Žiūrėjau, kaip jie filmuose išryškina epizodą, konstruoja pasakojimą, kur sudeda akcentus. Pamaniau, kad ir istorikas gali užsiimti dramaturgija.

Labai norėjau, kad pasakojime derėtų mikroskopas ir teleskopas: gali skaityti, ką žmogus daro atsisėdęs prie stalo, bet matai aplink Lietuvą nuo Suomijos iki Lenkijos vykstantį karą.

– Kas jus įkvepia?

– Ne paslaptis, Floriano Illieso „1913. Šimtmečio vasara“. Ją skaičiau prieš 7 metus, dabar rašydamas net nepažiūrėjau. Koks įspūdis yra, toks tegu lieka. Iš savo kolegų skaitydavau Eligijų Railą, jis rašo neįtikėtinas biografijas.

Išskiriu ir dokumentinį kiną, tiksliau, Peterį Watkinsą ir jo mokumentiką.

– Rašote apie civilinės santuokos įstatymą, kuris sunkiai skynėsi kelią Lietuvoje, taip pat apie karą Europoje. Ar tarp 1940-ųjų ir šiandienos galima atrasti paralelių?

– Istorikai iškart atrastų ženklų ir pateisinimų, kodėl įvyko okupacija. Iš istorijos reikia mokytis, o ne ieškoti ženklų.

Kita vertus, pandemija man padėjo įsijausti į 1940-uosius, būseną, kai visus kas nors slegia ir neaišku, kuo viskas baigsis. Kai kurios paralelės, tokios kaip partnerystės įstatymas, pabėgėlių dilema, atsirado atsitiktinai. Tuomet apie jas rašydamas net negalvojau.

– Ar po pirmųjų dviejų savaičių nuo okupacijos pradžios visuomenė pajuto pasikeitimus?

– Yra labai daug šaltinių, bet neaišku. Sakyčiau, buvo laukimo stadija. Vėliau matome visuomenės ardymą. Nors istorikai rašo apie visuomenės ardymą iki tremties, daug svarbiau, kaip tai vyksta. Visuomenėje mažiau bendravimo, viešumo, visuomeniškumo. Tai yra autoritarinio režimo tikslas. Tos dvi savaitės – tik spektaklis: vyksta rinkimai, kai kas dalija pažadus...

– Panašu, kad viskas buvo daroma manevrais.

– Baltijos šalių okupacija buvo pirmoji tokio pobūdžio okupacija istorijoje. Taigi, nereikia sakyti, kad žmonės tada nepasiruošė. Čia tas pats, jei mus dabar užpultų marsiečiai, kaltintume žmones, kodėl jie nepasirengė. Iš tiesų birželio 16 d. niekas nesuprato ir net neminėjo žodžio „okupacija“. Apskritai, jei okupantas būtų ėjęs, kaip tai darė nuo amžių amžinųjų, užpuolęs, be abejo, būtume pasipriešinę.

– Pirmoji vasara: ar galima nupiešti 1918-ųjų metų Lietuvos paveikslą? Kaip jūs tai aprašytumėte?

– Tai būtų valstybė be jokio politinio įvykio. Ta Lietuva buvo 20-ies žmonių projektas. Paprastas žmogus išeina, stebi orą, mąsto, ką sėti, ar vėliau vokiečiai iš jo ką nors atims ir pan. Valstiečiams rūpėjo išgyventi.

Apie visuomenę sunku kalbėti, ji buvo išdraskyta karo. Didžiausia pirmosios vasaros dilema – kaip iškelti trispalvę. „Lietuvos aide“ vis primenama, kaip ji atrodo: susideda iš trijų spalvų, kampe yra Vytis. Vis dėlto vokiečiai trispalvės iškelti neleido.

– Knygoje daug geografinių nuorodų. Ar įmanoma sudaryti maršrutą? Kas pamiršta, ką reikėtų patiems pamatyti?

– Lankykite tarpukario pienines. Lietuvoje jų turėtų būti pusantro šimto.

Yra teritorijų, kurias aš pats mėgstu lankyti. Jos prie Lietuvos Respublikos prijungtos tik sovietmečiu: Adutiškis, Druskininkai, buvusios Vilnijos demarkacijos linijos riba. Atkreipkite dėmesį, kokios mokyklos, pieninės, kokie šaulių namai išlikę miesteliuose.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt