Kultūra

2021.07.16 14:40

Vytautas Bikulčius. Nepateisinęs vilčių mėsijas ir praeities šmėklos

Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.07.16 14:40

Ne, nenustebkite, pavadinime tikrai nėra klaidos. Mėsijas – keista mitinė būtybė, įkūnijanti mėsos galią ir pakviesta gelbėti paslaptingą šalį Golodiją, pasirodo Ievos Dumbrytės romane „Šaltienos bistro“, kurį išleido leidykla „Kitos knygos“. Nors patį vasarvidį dar tik pakeitė liepa, bet mano nuojauta sako, kad tai bus keisčiausias šių metų romanas.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nežinantis, ko nori iš gyvenimo bevardis romano pasakotojas – vaikinas, kilęs iš Šiaurės Lietuvos (apie tai liudija pasakojime prasikišantys šiaurės panevėžiškių tarmės žodžiai, bylojantys apie autentišką jo mąstyseną), baigęs istorijos studijas, įsidarbina užeigoje, kuri pribloškia ne tiek pavadinimu, kiek savo veikla. Ir tik pradėjęs tyrinėti šią veiklą, suvoki, kad patekai į tam tikrą farso situaciją (ak, kaip dera farsas su pasakotojo svajone pagaminti šaltieną su faršu).


Viena vertus, ta užeiga „Šaltienos bistro“ įkūnija lyg ir visuomenės dugną, kur susirinkę neaiškūs darbuotojai lyg pamėklės užsiima keistu darbo pasiskirstymu, neaiškiomis funkcijomis, ir kur galioja sunkiai suvokiama hierarchija.

Kita vertus, tas užeigos pavadinimas gana tiksliai nusako, kas joje dedasi. Gal čia net geriau prisiminti romane vartojamą žodį – „košelieną“, primenančią valgį iš įvairių mėsos atliekų ir kaulų nuovirų drebučių.

Lygiai tokia pat socialinė košeliena klesti ir toje užeigoje, nes jos darbuotojai jaučiasi išstumti už visuomenės borto ir jų gyvenimas neturi kokios nors aiškesnės perspektyvos, nebent ji siejama su mirtimi, tapusia lyg ir dėmesio nevertu įvykiu, kaip rodo bistro tradicijos.

Vis dėlto, pasakotojas, kuriam romane tenka mėsos ir kremzlių nuo kaulo gremžėjo pareigos, sugeba pasižymėti, įvykdęs iki tol nematytą normą – prigremžęs nuo kaulų centnerį ir du kilogramus mėsos. Tokiu savo darbu pasakotojas atkreipia užeigos direktoriaus dėmesį. Ir čia įnirtingo farso, netgi grotesko romane atsiranda distopijos linija. Direktorius prabyla apie savo prosenelį Jupiterį, kuris kažkada Golodijos krašte (galbūt jo pavadinimą reiktų sieti su alkanųjų šalimi) ant olos lyg jo giminės ateities viziją (kokia be jos utopija!) užrašė žodžius: „Šaltienos bistro“. Neatsitiktinai išvydęs tokį darbštų darbuotoją, direktorius jo asmenyje išvysta Mėsiją, kuris galėtų išgelbėti užeigos ateitį. Koks puikus žodžių žaismas ir aštri ironija, kai išgelbėtojo vaidmuo siejamas su mėsa. Nors, anot prosenelio, Golodija turėtų tapti valstybe be kančios, ją įkūnijantis „Šaltienos bistro“ primena greičiau vergų pasaulį. Užtat neatsitiktinai paminėjome distopiją.

Romano apoteoze tampa pasakotojo ir direktoriaus giminaitės Šachlos vedybų epizodas. Beje, jis labiausiai sietinas su sapnu ar su depresijos paveikta pasakotojo psichika.

Kita vertus, jis puikiai įsirašo į bendrą romano atmosferą, kur Mėsijas turi įvykdyti savo funkciją – nutiesti Golodijai kelius į ateitį. Tačiau jame ir groteskas pasiekia aukščiausią tašką. Atrodytų, kad tiek paties pasakotojo, tiek Šachlos ateitis turėtų būti siejama su mėsa, tačiau jau žinome, kokia mėsa patenka į šaltieną.

Ir čia nutinka netikėtas dalykas – Šachla virsta kiaule, kurią paskerdžia pats jos vyras ir jam belieka tik išvirti iš jos šaltieną.

Čia atsiranda labai netikėta asociacija su prancūzų rašytojos Marie Darrieussecq romanu Truizmai, kuriame autorė parodo moterį, kuri dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių palaipsniui virsta kiaule. Mūsų aptariamame romane metamorfozė yra staigesnė, bet ji motyvuota tiek viso romano istorija, tiek jo bendra atmosfera.

Išties romane Šaltienos bistro mėsa tiesiog virsta per kraštus, ir autorė žavingai pasityčioja iš tokio nepasisekusio Mėsijo, kuriam taip ir nebuvo lemta išgelbėti Golodijos. Kažkur veidaknygės platybėse Ievą Dumbrytę palyginau su dar tik pirmąjį romaną Dulkink mane parašiusia prancūzų rašytoja Virginie Despentes (pas mus ji žinoma romanu Vernonas Subutexas). Šiame autorės romane irgi mėsos netrūksta, tik kitu aspektu, nes jis dėl pornografijos buvo uždraustas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams. Bet, manau, kad Šaltienos bistro autorė pranoko prancūzų rašytojos romano pavadinimą, kai vedybų nakties epizode parašo, kad pasakotojas nulipo nuo Šachlos kaip nuo motociklo. Ar gali kas būti žiauriau! Ačiū Dievui, kad skaitytojų vyrų kur kas mažiau negu moterų!

Mane kaip literatūros kritiką dar domina, koks būtų šis romanas, jei pasakotojas būtų buvęs ne vyras, o moteris? Bet galiu būti tikras tik dėl vieno dalyko – po šio romano vegetarų skaičius Lietuvoje tikrai išaugs!

Prancūzų rašytojo Jeano-Paulio Dubois romanas Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai (iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, išleido leidykla „Baltos lankos“), 2019 metais įvertintas garbingiausia Prancūzijos literatūros – brolių Goncourt`ų – premija, pateikia protagonisto ir pasakotojo Polio Hanseno akistatą su praeities šmėklomis.

Ta jo akistata apima laikotarpį nuo1950 iki 2000 metų, pradedant jo tėvu pastoriumi Johanu, kilusiu iš Danijos ir motina, gimusia Tulūzoje (beje, čia gimė ir pats Polis) ir baigiant Kanada, kur jis vedė žmoną Vainoną.

Tiesa, svarbiausias dalykas yra tas, kad Polis Hansenas jau dvejus metu kali Monrealio kalėjime už nusikaltimą, kuris išaiškėja tik romano pabaigoje. Šešių kvadratinių metrų kamera nėra pati palankiausia vieta prisiminimams, tuo labiau kad drauge su juo joje bausmę atlieka ir žudikas Patrikas Hortonas, pasižymintis labai nepastoviu charakteriu, ir už menkiausią savo nepasitenkinimą žadantis kameros draugą suplėšyti į gabalus. Autorius parodo, kad pasakotojas sugeba rasti kelią net ir į tokio nusikaltėlio sielą, išklausydamas jo skundus, paguosdamas jį, tuo pačiu išnaudodamas ir jo silpnybes, nes šis žiaurus žudikas bijo pelių ir kirptis plaukus. Polis ir tampa vieninteliu pasakotoju, pateikiančiu savo šeimos istoriją, kaitaliodamas ją su epizodais iš kalėjimo gyvenimo. Neretai tragizmo kupinas akimirkas pakeičia epizodai, kuriuos nušviečia pasakotojo šypsena.

Šitaip romane atsiveria jaudinantis žmonių pasaulis, kuriame iškyla vaizdingi personažai, besiskiriantys vieni iš kitų labai ryškiomis ir tik jiems būdingomis detalėmis.

Tėvas Johanas, nors ir pastorius, vis labiau tolsta nuo savo tikėjimo, kurio pakaitalu palaipsniui jam tampa azartiniai žaidimai. Jis pastebi, kad žmonės negali gyventi, vadovaudamiesi kokia nors viena taisykle. Kiekvienas žmogus – tai atskiras pasaulis. Neatsitiktinai savo paskutiniajame pamoksle, kuriuo jis atsisveikina su savo parapijos žmonėmis, jis ištaria žodžius, kurie tampa šio romano pavadinimu: ne visi šiam pasauly gyvena vienodai. Jais jis norėjo atkreipti tikinčiųjų dėmesį, kad jie būtų pakantesni kitų klaidoms.

Jo motina Ana, nepaprastai graži kairuoliškų pažiūrų moteris, ginanti 1968 metų studentų maišto idealus, turėjo savo nedidelį kino teatrą lotynišku pavadinimu Le Spargo (aš sėju), kuriame formavo avangardinio kino repertuarą. Jame galėjai pamatyti Pasolinio Teoremą, Antonionio Blow Up, ji netgi ryžosi parodyti tuo metu išgarsėjusį ir daug triukšmo sukėlusį pornografinį filmą Galugerklė, kuris ir tapo jos konflikto su vyru priežastimi, nes pastorius niekaip negalėjo suvokti, kaip galima rodyti tokio pobūdžio filmus. Galiausiai viskas baigėsi skyrybomis.

Vėliau Polis atsiduria Kanadoje, kur tampa prašmatnios rezidencijos namsargiu. Jis ne tik prižiūri pastatą, bet ir duoda patarimus, padeda ir paguodžia jo gyventojus. Kanadoje jis sutinka ir indėnų kilmės moterį Vainoną, kuri tampa jo žmona. Ji praskaidrino jo gyvenimą savo nedideliu lėktuvu, kurį ji pati pilotuoja ir jam aprodo gamtos grožybes.

Tačiau netrukus viskas pasikeičia. Rezidenciją ima valdyti naujas šeimininkas, su kuriuo prasideda Polio konfliktai. Čia romanas įgyja ir filosofinę potekstę. Mat pastatas tampa savotiška gyvenimo metafora. Kai tik atsiranda autoritarinis savininkas, iki tol puikiai sugyvenusi namo bendruomenė išyra...

Tai labiau tradicinės pasakojimo struktūros romanas, kur nemažai vietos skiriama intrigai. Kita vertus, skaitytojo negali nežavėti pasakotojas, sugebantis išsaugoti savo žmogiškąjį orumą...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.