Kultūra

2021.07.13 18:25

Kanų „Specialiuosiuose seansuose“ – Sergejaus Loznicos filmas apie žydų žudynes Rytų Ukrainoje

Dmitrijus Gluščevskis, specialiai LRT.lt iš Kanų kino festivalio, LRT.lt2021.07.13 18:25

Kalbant apie naująjį Sergejaus Loznicos archyvinės dokumentikos filmą, pristatytą Kanų kino festivalio „Specialiųjų seansų“ sekcijoje, apie inspiracijas šnekėti būtų nekorektiška. Filmas gimė iš skausmo, tokio pat nesuvokiamo, kaip ir jį sukėlusių aplinkybių statistinė išraiška: 33 771. Tiek žydų tautybės Ukrainos piliečių per dvi dienas buvo sušaudyta Babij Jaro dauboje.

Tiesa, pačių žudynių įvykiai filme užima tik santykinai nedidelę, nors ir centrinę, dalį. Filmas, pavadintas „Babij Jar. Kontekstas“, orientuojasi į platesnio šios 1941 metų rugsėjo tragedijos paveikslo pristatymą ir apima laiką nuo karo tarp fašistinės Vokietijos ir SSRS pradžios iki pirmųjų pokario metų.

Toks pasirinkimas atlieka dvejopą funkciją. Viena problemų, kurias iškelia režisierius, susijusi su sąmoningu istorinių įvykių iškraipymu. Žudynės Babij Jare įvyko prieš 80 metų. Pirmuosius 50 metų apie jas buvo paprasčiausiai tylima. Vėliau, anot paties S. Loznicos, jos sulaukė beveik vien tik specialistų – saujelės istorikų – dėmesio. Jų tyrimams niekas netrukdė, bet ir nepadėjo. Iškalbinga: 7-ojo dešimtmečio pradžioje milžiniškas plotas, kuriame vyko sušaudymas, tapo pramoninių atliekų išmetimo vieta.

Atitinkamai filme pateikiamo konteksto funkcija – interpretacinis aptariamų įvykių įvietinimas. Neužtenka pasakyti, kad kelios dešimtys žydų tautybės žmonių buvo sušaudyti. Neužtenka pridurti, kad juos sušaudė vokiečių esesininkai. Net pasakyti, kad egzekucija nesulaukė jokio vietinių gyventojų pasipriešinimo – per mažai.

Kaip dažniausiai būdinga S. Loznicos dokumentiniams kūriniams, režisierius nesileidžia į išsamius archyvinės medžiagos aiškinimus. Loznicai rūpi įsižiūrėti į įvykio sąlygas ir atskleisti, kodėl tiek SSRS, tiek nepriklausomoje Ukrainoje jis kolektyvinėje sąmonėje yra išgrūstas į paraštes. Tad ir jo strategija – ne šnekėjimas, bet rodymas, prezentacija, o pagrindinis įrankis – montažas.

Tai reiškia, kad žiūrint „Babij Jarą“ reikia būti itin atidžiam detalėms. Antai vokiečių kareivius gėlėmis sutinkančių Lvovo gyventojų vaizdai čia įgyja reikšmę tik rimuojami su lygiai taip pat sutinkamais sovietų kariuomenės pulkais. O kolaboravimu su NKVD apkaltintų žydų puolimas, vykdomas Ukrainos civilių, nuskamba visiškai kitaip, kai iš esmės tie patys žmonės vaizduojami besidžiaugiantys už nusikaltimus žmogiškumui pakartų SS pareigūnų vėjo tabaluojamų kūnų vaizdu.

Neįmanoma pervertinti darbo, kuris buvo nuveiktas atrenkant, restauruojant ir montuojant filme pristatomus dokumentinius kadrus. Didžioji dalis panaudotos medžiagos – mėgėjiški vaizdo įrašai, padaryti nacių eilinių jiems specialiai tam tikslui išduotomis vaizdo kameromis. Išlaisvinti nuo propagandinės kronikos klišių, šie pateikia žiūrovui visiškai subjektyvų karo matymą, itin natūralistinį dar ir dėl to, kad filmuojami kareiviai prieš bendražygių objektyvus yra akivaizdžiai daug labiau atsipalaidavę, nei būtų buvę filmuojant aukštesnio rango pareigūnų ar profesionalių žurnalistų.

Ši medžiagos savybė lemia, kad ji šiuolaikinio žiūrovo yra arba bent jau gali būti priimta itin artimai. Pristatydamas filmą per premjerinį seansą, režisierius teigė siekęs sumontuoti archyvinius vaizdus taip, kad įvykiai būtų matomi tarsi iš subjektyvios jų liudininko perspektyvos. Pavyko puikiai. Saugaus atstumo su vaizduojamais žiaurumais nepavyksta sukurti nei užsikabinus už prastos vaizdo kokybės (ji yra nepriekaištingai restauruota), nei už pasenusios kino kalbos. Atvirkščiai, retkarčiais filmuojamųjų tiesiai į kameras mėtomi žvilgsniai kuria efektą, kurį filosofai vadina „čia-dabar“. Laužydami vadinamąją ketvirtąją sieną, jie ištraukia kiekvieną žiūrovą iš anoniminės salės ir akimirkai paverčia vaizduojamų įvykių subjektu su visomis šios transformacijos pasekmėmis.

Būtent šis efektas skirtas atlikti antrai – terapinei – „Babij Jar. Kontekstas“ funkcijai. Apie filmą psichoanalitiniais terminais šneka pats režisierius. Babij Jare įvykusios žudynės yra tapusios savotiška kolektyvine trauma, kuri buvo išstumta į pasąmonę. Ir kaip bet kokia trauminė patirtis gali būti neutralizuota tik ją prikeliant naujai gyvybei ir aktualiai išgyvenant.

Šio tikslo kontekste režisūrinis siekis išlaikyti neutralumą vaizduojamų faktų atžvilgiu čia išlieka tik sąlyginis. S. Loznicai pasirinkta tema yra akivaizdžiai pernelyg artima ir skaudi, pernelyg įkrauta. Todėl mėgindamas nuo Babij Jare vykusių žudynių fakto nuvalyti užmaršties dulkes ir kryptingą iškreipimą, jis užima kiek didaktinę poziciją. „Babij Jar. Kontekstas“ yra akivaizdžiai angažuotas kūrinys, pretenduojantis į ultimatyvų pareiškimą.

Vis dėlto laikyti tai ženklu, kad režisierius nesugebėjo suvaldyti savo medžiagos, būtų klaidinga. S. Loznica puikiai suvokia, kad režisieriaus darbas yra tikrovės konstravimas. Kadrų atranka, epizodų sekos parinkimas, darbas su vaizdo ir garso restauracija – visa tai bet kuriuo atveju kuria rodykles, leidžiančias nueiti su filmu tik vienu, iš anksto numatytu, nors nebūtinai paprastu takeliu.

Pretenduodamas į tiesą, S. Loznica demonstruoja filosofo, o ne propagandisto stovėseną. Tiesa jam – ne fakto klausimas, o veikiau moralinė kategorija, ištikimybė jai leidžia išvengti pagundos manipuliuoti tikrove. O kaip geriau priminti apie būtinybę grįžti prie etikos principų, jei ne pademonstravus tai savo pavyzdžiu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.