Kultūra

2021.07.14 09:37

Šokėjas Lukas Karvelis: nuo vaikystės mačiau, kaip priklausomybių turintį žmogų spiečia į kampą

Toma Andrulytė, LRT.lt2021.07.14 09:37

Jei Vilniaus stotelėse pamatysite keistai besirangantį vaikiną su ilgų plaukų peruku, nenustebkite – tai šokėjas, choreografas Lukas Karvelis. Liepos 12, 14 ir 16 dienomis, vykstant festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“, Vilniaus viešojo transporto stotelėse jis atliks performansą priklausomybių tema „Theo“. 

L. Karvelis – vienas sėkmingiausių jaunosios kartos choreografų. Vaikinas baigė šiuolaikinį šokį Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, šoko teatre „Low Air“, paskui studijavo menų universitete „Codarts“ Nyderlanduose. Tuo jo kelias nesibaigė – Lukas nuolat keliauja po užsienį, stato pasirodymus ir pats retkarčiais grįžta dėstyti Lietuvos jaunimui.

Su Luku įsitaisome ant jogos kilimėlio atokiau nuo Žalgirio stotelės. Lukas sako, kad joga nėra mėgstamiausias užsiėmimas, tačiau kilimėlį vežiojasi, kad galėtų ant jo judėti, apšilti.

− Labai daug keliavai, mokeisi, bet pandemija buvo viską sustabdžiusi. Kiek laiko esi Lietuvoje ir kiek dar planuoji pabūti?

− Iš tiesų darbai nelabai sustojo, keliavau ir per pandemiją. Priešingai, sakyčiau, darbų atžvilgiu man buvo sėkmingiausi metai. Kelionės nesibaigė. Į Lietuvą grįžau prieš savaitę.

− Tad kur kelsi sparnus?

− Į Kopenhagą.

− Koks jausmas grįžti į Lietuvą ir rodyti savo performansą čia?

− Nežinau, šiuo darbu galvoju ne tiek apie publiką, kiek apie tai, kas vyksta aplinkui. Apie žmones – praeinančius ar lūkuriuojančius stotelėse, važiuojančius viešuoju transportu, automobiliais...

Yra jauduliuko, nes nežinau, kiek Lietuvoje domimasi menu. Man atrodo, gali būti visokių incidentų. Kai praeitą vasarą MO stotelėje rodėme šį performansą, buvo toks išgėręs vyrukas. Priėjo, norėjo kartu kažką šokti ir t. t. Tai va, nežinai, kas įvyks, ir to nesurepetuosi. Ypač tokiose nuošalesnėse stotelėse, ne miesto centre, yra dar daugiau streso.

− Kaip reikia elgtis, tarkime, jeigu ateina išgėręs žmogus ir pradeda darkytis?

− Man atrodo, nėra kokių nors taisyklių, bet reikia iki galo išlikti tuo personažu ir bandyti su tuo žmogumi kontaktuoti, neignoruoti. Pavyzdžiui, tas išgėręs vyras MO stotelėje labai norėjo pasirodyti. Suteikiau jam erdvės, tada gražiai publikos paprašiau, kad jam paplotų. Žmogus susigėdo.

Man atrodo, jei elgiamasi geranoriškai, reikia duoti vietos. Nes šitas performansas galų gale nėra apie mane, jis apie viską, kas vyksta aplinkui. Jei prasiveržtų agresija, nežinau, ką reikėtų daryt...

− Kaip kiti žmonės stotelėje reaguoja? Rodo susidomėjimą ar stengiasi laikytis ramiai?

− Man atrodo, jiems ir įdomu, ir truputį keista. Lyg ir nori pažiūrėti, lyg ir truputį nesąmonė, tai žiūri per atstumą. Susidariau tokį įspūdį.

− Kaip atsirado „Theo“?

− Per pirmąjį karantiną buvau Lietuvoje, klausiausi daug interviu, tinklalaidžių, mane sudomino Kanadoje gyvenantis vengrų psichoterapeutas Gaboras Mate. Jis daug rašo apie traumas ir įvairias priklausomybes. Užsimaniau labiau jomis pasidomėti. Juk priklausomybės gali būti nuo bet ko.

G. Mate teigia, esą mūsų ekonomika taip sukurta, kad būtume priklausomi. Tada pagalvojau – oho, mes iš tiesų labai mažai apie tai kalbame. Pavyzdžiui, savo šeimoje nuo vaikystės stebėjau, kaip elgiamasi su priklausomu žmogumi. Jis spiečiamas į kampą, kartojama „tu nevertas, tu toks, anoks“.

Taip žmogus pašalinamas iš visuomenės. O reikėtų į ją įtraukti, padėti jam. Nes priklausomybės neatsiranda iš niekur, yra koks nors dirgiklis. Jį reikia gydyti. Man rūpi kalbėti apie tai, keisti mąstymą.

Šokio pusryčiai. Šiuolaikinio šokio choreografas, atlikėjas ir pedagogas Lukas Karvelis

Sakyčiau, „Theo“ atsirado iš skirtingų vaizdinių, matytų klubuose, įvairiuose miestuose, susijusių su skirtingo amžiaus žmonėmis. Jis aprėpia daugybę balsų, komentarų, išgyvenimų. Sugeria energiją iš aplinkos ir grąžina ją atgal. Taip pat ir sunkumą, nepritapimą, nežinojimą, kur esu, kodėl esu ir kaip man būti.

− Ar galvojai apie savo priklausomybes?

− Žinoma. Iš pat pradžių įsivardijau jas. Mano pirmoji ir mylimiausia priklausomybė – šokis. Nuo vaikystės supratau, kad sėdėti matematikos ar kito dalyko pamokoje nejaučiu euforijos, tačiau ją patirdavau judėdamas, šokdamas. Tada dar to nesuvokiau.

Na, savęs be judėjimo tikrai neįsivaizduoju. Jis sukuria mano identitetą. Tokia mano priklausomybė ir aš ja džiaugiuosi.

Kitas dalykas – vieną priklausomybę reikia keisti kita. Jei visi priklausomybes pakeistų šokiu, būtų labai gražus šokantis pasaulis. (Juokiasi.)

− Pernai buvo „Theo and Patrick“. Kur dingo Patrickas?

− Kai pradėjau šį tyrimą, nuvažiavau į Olandiją. Tada savo kambariokui Ericui Magnee, muzikantui, papasakojau performanso idėją, pakviečiau groti bosine gitara. Jis sutiko. Per dvi savaites ant savo namo stogo sukūrėme pasirodymą su dviem personažais – Theo ir Patricku. Deja, prasidėjo antra COVID-19 banga ir Ericas nebegalėjo atvykti į Lietuvą. Su jo kurta muzika iš dueto turėjau padaryti solo.

− Kodėl performansui pasirinkai būtent viešojo transporto stoteles?

− Kažkada esu užmigęs autobusų stotelėje po vakarėlio. Buvau labai pavargęs, miegojau gal porą valandų. Mane prikėlė greitosios pagalbos darbuotojai. Matyt, kas nors juos iškvietė. Pasakiau, kad man viskas gerai, tada bėgdamas namo galvojau: žiauriai norėčiau va taip pradėti spektaklį. Juk viską matau kaip teatre. Svarsčiau, kas padarytų stotelės scenografiją, bet staiga supratau – stotelių juk pilnas miestas!..

Stotelės yra tiesiog neįtikėtinas dalykas, ypač didesnės: ten visada yra žmonių ir neaišku, ką jie veikia. Galbūt jie vieniši, nori dalyvauti veiksme. Stotelėse daug judesio ir gal čia tie žmonės jaučiasi esantys visuomenės dalimi: vienas vėluoja į darbą, kitas – į lėktuvą, trečias važiuoja į gimtadienį, ketvirtas keičia autobusą. Laukimas, skubėjimas, chaosas... Mane tai labai žavi. Daug skirtingų istorijų, kurios susitinka vienai sekundei, pasimeta ir išsibarsto po pasaulį.

− Performanso pabaigoje įsėdi į troleibusą ir pavažiuoji vieną stotelę. Kada nustoji būti personažu: įlipdamas, važiuodamas, išlipęs?

− Kad galėčiau bendrauti, po šokio turiu atsigauti bent valandą. Nes būnu paniręs į save, patyręs daug emocinių ir fizinių išgyvenimų. Nieko negalvoji, tiesiog žvelgi į vieną tašką, galvoje veikia kažkoks radijas...

− Viename interviu sakei: „Esu tikras, kad kūryboje kentėti nebūtina.“ Kiek tavo kūryboje kančios, o kiek – gėrio ir laisvės?

− Kurdamas niekada nesikankinu. Manau, reikia žaisti ir atverti erdvę žaidimams, ieškojimams, per daug savęs neteisiant. Kartais, būna, padarai darbą ir galvoji: „Pala, o apie ką čia aš?..“ (Juokiasi.) Procesas turi būti malonus. Net imant tokias temas, kaip priklausomybės, galima pasižiūrėti iš labai skirtingų pusių.

Liepos 12, 14 ir 16 d. pamatykite L. Karvelio performansą „Theo“ Vilniaus viešojo transporto stotelėse.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt