Kultūra

2021.07.11 17:21

Libertas Klimka. Ar užmigo Septyni broliai?

Libertas Klimka,etnologas2021.07.11 17:21

Užsitęsus karštiems orams, kaime viltingai buvo laukiama liepos 10-osios, Septynių brolių miegančių dienos. Tradiciniame kalendoriuje ji sureikšminta kaip nusakanti antrosios vasaros pusės orus, labai svarbius derliaus nokimui ir jo valymo darbams. Pasak senolių išminties, jei tądien lyja,  lietingos bus ir visos septynios savaitės ar 40 dienų. Todėl Žemaitijoje, kur lietaus dažnai būna per daug, toji diena vadinama „broliais šlapukais“. Jeigu visai tądien nelyja, irgi labai blogai – stos sausra ir rugių derlius bus visai menkas. Tad ar užmigo tie broliai šią vasarą?

Septynių brolių dienos ankstų rytą prieš pat saulėtekį galima įžiūrėti patekant Sietyną (astronomų žvaigždėlapiuose tai Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius M45 Tauro žvaigždyne). Paklausus senų žmonių, kiekgi žvaigždžių turi Sietynas, dažniausiai išgirsime atsakymą – septynias. Iš to ir kildintinas tos dienos pavadinimas „Septyni broliai miegantys“, vėlesniais laikais pagrįstas ir legenda apie septynis brolius krikščionis, III a. viduryje Romos imperatoriaus Decijaus pasmerktus bado mirčiai ir uždarytus oloje, bet ten giliai įmigusius. Net dviem šimtam metų! Lietuviai šį įvykį „apgyvendino“ Kijeve – viduramžių Lietuvos pakraštyje, tikriausiai siedami su tenykščiu olų vienuolynu – „Peščerskaja Lavra“. Arba kiti pasakys, kad arčiau – Liškiavoje tebemiega...


Mokslininkai klimatologai aiškina, kad liepos pradžioje įdienojusios vasaros saulės radiacija virš Azorų salų suformuoja galingą oro masių sūkurį. Nuo jo slinkties į šiaurę ar pietus ir priklauso mūsų liepos bei rugpjūčio mėnesių orai. Mat sūkurys pirmu atveju užtveria lietaus pritvinkusiems Atlanto ciklonams kelią, – stoja tokia sausra, kad grūdas varpose sudžiūna pilnai nesunokęs, o ir bulvelės neužauga. Antruoju atveju suformuoja ciklonams platų „koridorių“. Tas reiškinys vadinamas europiniu musonu, iš analogijos su tropikų juostos atmosferos reiškiniais. Betgi globalinis klimato šiltėjimas šį dėsningumą gali visai sujaukti...

O štai trumpalaikės liaudiškosios orų kaitos prognozės yra ganėtinai patikimos. Nes tokie spėjimai iš esmės tėra atidus įsižiūrėjimas į tėviškės gamtos reiškinių priežasties-pasekmės ryšius. Jis kaimo išminčių buvo kaupiamas šimtmečiais... Tai biologinių sistemų reakcija į atmosferos slėgio kitimus, oro įelektrinimo laipsnį, temperatūros bei drėgmės svyravimus. Štai kokie yra mūsų kaimo žmonių pastebėjimai apie beateisiantį lietų: senas dalgis iš ryto „nuėjęs“ rūdžių plėmais, pienas melžiant putoja, kepami blynai labai svyla, raugintų kopūstų statinėje skystis pakyla, lašiniai kamaroje „verkia“ – rasoja. Jeigu žarijos krosnyje ilgai žėruoja, dūmai iš kamino ne aukštyn kyla, bet driekiasi pažeme, vištos ilgai neina tūpti, vis kudakuoja, o gaidys gieda „ne į porą“ kartų – bus lietaus. O ir paukščiai prieš darganą: kregždės nardo pažeme, ežero paviršių sparnais braižo; vanagas šaukia „pyc, pyc“; juodvarnis skrisdamas sukrankia po tris kartus; gervės pralekia visu būriu, rėkdamos, netvarkingai; gandrai po pievas vaikšto murzini, taikosi sutūpti kur aukštėliau, kad ir ant šieno ritinių; žvirbliai turškiasi skiedryne... Bus lietaus, jei sode akmuo sudrėksta, bitės darosi piktos, drebulių lapeliai dreba be vėjo. Dar ir garsas oru sklinda duslėdamas, – kaime žmonės klausydavosi kaip skamba savosios bažnytėlės varpai. Mokėta mūsų sodžiuje pasigaminti ir paprastų barometrų – tai pavėsyje prie sienos vienu galu prikalta sausos eglės ar kadugio šakelė. Prieš lietų ji linksta žemyn, prieš sausrą kyla aukštyn.

Užsitęsus sausrai, senovėje žmonės imdavosi maginių veiksmų, kuriais šaukiamas lietus. Tokių burtų būta ir lietuvių tradicijose. Vienas tariamai „tikras” būdas – aguonų saujelę įpilti šulinin. O dzūkų kaimuose būdavo praktikuojamas toks lietaus šaukimas: trys kaimo našlės turi pratraukti plūgą išilgai upelio, tarsi „ardamos“ vandenį. Rytų kaimynuose, Baltarusijoje būta dar įdomesnio prosenoviško papročio. Manyta, kad devynios kaimo našlės gali prisišaukti lietų, kuolais sutartinai pajudindamos iš vietos didoką akmenį, vadinamą Lietaus dievaičiu. Sakoma, kad tada palyja po kokių trijų dienų; už malonę akmeniui atsidėkojama, – padedama ant jo riestainių, saldumynų.

O štai išsigandus artėjančio grėsmingo audros debesio, manoma, galima jį perskirti, perplėšus tokio augalo – debesylo lapą ir jo dalis numetus į skirtingas puses – debesys aplenksiąs sodybą...

.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt