Kultūra

2021.07.12 18:51

Palangai jau galima pavydėti – priartėjo susitikimas su prancūzų žvaigžde, Debussy kūrinių paveldėtoju

Elzė Fedorcovaitė2021.07.12 18:51

Liepos 13 dieną 20 valandą tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio publika Palangos kurhauzo salėje turės nepakartojamą progą pasiklausyti pianisto Philippe`o Cassard`o interpretuojamų kūrinių. Pirmąkart Lietuvoje koncertuojanti pasaulinė prancūzų muzikos žvaigždė pasakoja apie intymios draugystės kompanioną, publiką užgriūti kėsinusį fortepijoną ir labiausiai branginamą nuosavybę – Claude'o Debussy rankraščius.

Po 1985 m. Paryžiuje kartu su mecosopranu Christa Ludwig surengto bendro rečitalio Ph. Cassard'as įgijo tarptautinę koncertuojančio pianisto ir kamerinio muzikanto reputaciją, teigiama specialiai LRT.lt rašytame straipsnyje. Tais pačiais metais jis tapo „Clara Haskil“ konkurso finalininku, o 1988 m. laimėjo pirmąją Dubline rengto tarptautinio pianistų konkurso premiją.

– Koks buvo jūsų pirmas kontaktas su muzika, fortepijonu?

– Mokytis fortepijono pradėjau penkerių su puse. Nuo pirmos akimirkos man patiko! Pasisekė, kad mokytoja jau per pirmas pamokas telkėsi į garsą, jo grožį ir išgavimą, prisilietimą prie klaviatūros, atlikimo kokybę, jautrumą ir viso to tobulinimą.

„Ausų edukacija“, lavinimas taip pat buvo labai svarbi jos mokymo dalis. Fortepijonas „kalbėjo“ su manimi, ir netgi būdamas dar mažas berniukas laikiau jį savo draugu, tikru privatumo, paslapties kompanionu. Ir šis dialogas, draugystė nepalieka manęs iki dabar.

– Kas jus įkvėpė siekti karjeros muzikoje ir labiausiai darė įtaką jūsų muzikiniam gyvenimui?

– Sunkus darbas ir galimybės yra svarbūs gyvenimo ingredientai: mokiausi pas nuostabius mokytojus, sutikau įkvepiančių atlikėjų. Jie visi suteikė man energijos, vilties ir noro groti, mokytis, nenuilstant dirbti.

Norėčiau paminėti Dominique Merlet Paryžiaus konservatorijoje, Leoną Fleisherį meistriškumo pamokose, Nikitą Magaloffą kaip savo svarbiausius mentorius tarp 1985 ir 1992 metų.

Legendinė Ch. Ludwig buvo mano debiutinio rečitalio Paryžiuje 1985-aisiais krikštamotė fėja. Tas trumpas laikas, kurį praleidome kartu muzikuodami, dar ir šiandien yra vienas brangiausių gyvenimo tarpsnių.

– Kuriais pasirodymais, įrašais labiausiai didžiuojatės?

– Ak! Net nežinau, kuris menininkas galėtų nedvejodamas pasakyti, kad jis iki galo didžiuojasi savo pasirodymu ar įrašu! Tokios frazės mano žodyne nėra. Geriausiu atveju galiu pasakyti: „šios penkios rečitalio minutės buvo geros“ arba „penktasis įrašo bandymas skambėjo visai neblogai“.

Ir abejoju, kad tai galėtų būti kas nors daugiau. Klaidos, užstringanti atmintis, įkvėpimo trūkumas, įtampa, energijos stygius ir t. t. – pirmi jausmai ir įspūdžiai iškart po koncerto.

Vis dėlto mąstydamas apie 35 metus, kupinus pasirodymų, matyt, galėčiau prisiminti keletą pozityvių ir padrąsinančių epizodų: rečitalis Miuncheno salėje „Herkules“ 1989 m., pirmasis C. Debussy dainų įrašas su Natalie Dessay 2011 m., rečitalis su ja „Carnegie Hall“ 2014 m. ir Franzo Schuberto Sonata D. 959 Paryžiuje 2016-aisiais.

– Pasirodymai ne visada būna sklandūs. Ar prisimintumėte kokią juokingą istoriją, nutikusią scenoje ar už jos ribų?

– Juokingiausia (tada neatrodė taip juokinga) įvyko Mančesteryje (Jungtinė Karalystė) 1994 metai, kai grojau Sergejaus Rachmaninovo „Rapsodiją Paganini tema“ su „Halle“ orkestru senojoje „Free Trade Hall“. Scena buvo gana aukšta su labai trumpu nusileidimu, o pirmoji kėdžių eilė buvo iškart pasibaigus scenai, be jokių turėklų tarp publikos ir scenos.

Kai užgrojau pirmąją kūrinio natą, fortepijonas ėmė važiuoti scenos krašto link, turėjau jį laikyti rankomis! Publika pradėjo šaukti, pirmi smuikai nustojo griežti, bet dirigentas nematė, kas įvyko, tad orkestras dar keletą sekundžių grojo. Vienas smuikininkas padėjo man prisukti fortepijono ratukus, publika pasijuokė, paplojo, o mes galėjome iš naujo pradėti kūrinį. Tik jau su prisuktais fortepijono ratukais.

– Kuo užsiimate už scenos ribų, kad aplinkinis pasaulis jus įkvėptų?

– Gyvenimas yra nuolatinis įkvėpimo šaltinis! Be abejo, tai pati įvairiausia muzika – nuo grigališkojo choralo iki šiuolaikinės, taip pat dailė, poezija, šokis, architektūra. Menas iš esmės.

Bet ir žmonės, jausmai, gamta (esu didelis miškų, upių, paukščių ir gėlių gerbėjas), kraštovaizdžiai suteikia idėjų, analogijų ir ryšių su muzika.

– Kaip interpretuojate žodžius „sėkmė“, „pasisekimas“?

– Tikrai nevartočiau žodžio „pasisekimas“. Tai veikiau pripažinimas, dėkingumas, pagarba, kolegų, draugų ir muzikantų įvertinimas.

– Kaip šiuo metu jaučiatės?

– Tiek laiko nekoncertavęs dėl COVID-19, dabar patiriu daug džiaugsmo – groti publikai, jausti akustiką, adrenaliną prieš lipant į sceną, dalintis grožiu ir emocijomis. Mano dabartinė būsena? Pagaliau! Būtent groti yra mano gyvenimas!

– Kokią nuosavybę labiausiai branginate?

– Prieš 12 metų vyresnio amžiaus moteris Francine Perrot, kurios prosenelis buvo geras C. Debussy draugas, pasiūlė man 10 dainų rankraščių, kuriuos kompozitorius sukūrė būdamas 20–22 metų. Keturios dainos buvo visiškai nežinomos ir niekada neišleistos. Su N. Dessay jas pirmąsyk įrašėme ir atlikome 2012-aisiais.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt