Kultūra

2021.07.09 16:50

LRT tinklalaidės „Kitas lygis“ autorė Aistė Ptakauskė: scena moko prisiimti atsakomybę už sprendimus ir pasekmes

LRT.lt2021.07.09 16:50

Nors Pasaulio ekonomikos forumas jau ne vienerius metus akcentuoja, kad kūrybiškumas – viena svarbiausių šiuolaikinių kompetencijų, o LR Vyriausybė savo programoje užsibrėžusi siekti daugiau kultūros integravimo į švietimą, kūrybiškumo ugdymas į Lietuvos mokyklas ir universitetus kelią skinasi itin sunkiai. Dažniausiai dar mokyklos suole įprantame kūrybiškumą atsieti nuo „rimtų“ disciplinų ir užaugame įtikėję, kad kūryba su pinigais, verslu ar „rimtomis“ profesijomis neturi nieko bendro. 

Tokiam požiūriui tikrai nepritartų scenaristė, prodiuserė, LRT tinklalaidės „Kitas lygis“ autorė Aistė Ptakauskė. Anot jos, spektaklio, tinklalaidės ar internetinio serialo kūrimas labai sėkmingai ugdo įgūdžius ir kompetencijas, kurie tiesiog būtini visų sričių šiuolaikiniams specialistams, rašoma pranešime žiniasklaidai.

– Kaip apskritai atsitiko, kad jūs, prodiuserė ir scenaristė, pradėjote dėstyti verslo ir inžinerijos studentams?

– Viskas prasidėjo nuo mano dokumentinio filmo „Pasaulio virtuvė“ turo po Lietuvą. Šis filmas pasakoja apie penkias moteris, kurios į Lietuvą atsikraustė iš skirtingų šalių ir dėl skirtingų priežasčių, bet su vienu tikslu – susikurti laimingą gyvenimą sau ir savo artimiesiems. Šio filmo turo po Lietuvą metu su lietuvių žiūrovais diskutavome apie tai, kad neverta bijoti kitokių nei mes žmonių, nes įvairovė gali padaryti mūsų gyvenimus įdomesnius ir geresnius.

Šios diskusijos patraukė kelių universitetų vadovų dėmesį. Šie vadovai manęs paklausė, ar negalėčiau pamokyti jų studentus bendrauti ir dirbti tarpkultūrinėje aplinkoje bei taip išnaudoti šios aplinkos privalumus, kad gebėtų sukurti inovatyvias paslaugas ir produktus.

Man šis pasiūlymas pasirodė natūralia tąsa to, ką jau dariau su „Pasaulio virtuve“ – tarpkultūrinio dialogo ir kūrybiškumo skatinimas. Tad jį priėmiau.

– Verslo ar inžinerijos studentai, atėję į jūsų užsiėmimus, tikriausiai nustemba, kad jiems reikės kurti internetinius serialus, tinklalaides ar statyti spektaklius. Kodėl skatinate juos tai daryti?

– Daug bendrauju su šiuolaikiniais darbdaviais ir dažnai iš jų girdžiu, kad ką tik iš universitetų pas juos atėję darbuotojai negeba dirbti komandoje, ypač, kai reikia dirbti su žmonėmis, kurie mąsto kitaip. Bet būtent iš skirtingų požiūrių sankirtos ir gimsta įdomiausi produktai ar kūriniai. Inovacijos – komandinio darbo rezultatas. Inžinerijos studentai, kurie per mano užsiėmimus kūrė spektaklį, vertindami mano kursą, būtent ir pabrėžė, kad komandinio darbo įgūdžiai buvo pats vertingiausias dalykas, kurį jie šiame kurse gavo.

Atliekant kūrybines užduotis, geriau pradeda dirbti ir studentų vaizduotė, be kurios kokią nors inovaciją sugalvoti būtų tikrai sunku. Kurso pradžioje studentai net neįsivaizduoja, kad gali sukurti kažką originalaus. Bet kuriant spektaklį ar tinklalaidę, jų vaizduotės horizontai ima po truputį plėstis, jie pradeda geriau pastebėti, kas vyksta juose ir aplink juos, ir žiūrovams pristato išties originalius ir patrauklius kūrinius. Vėliau šį gebėjimą mąstyti originaliai jie galės pritaikyti ir kurdami kitus produktus.

Na, ir galiausiai, kūrybinės užduotys neleidžia studentams vieni kitų nuasmeninti. Pamenu, viena verslo studentė po mano kurso atviravo, kad tik per mano užsiėmimus supratusi, jog jos bendramoksliai – įdomūs, „faini“ žmonės. O ji buvo su jais prasimokiusi jau visą semestrą! Vadinasi, pusę metų tie studentai bijojo vieni kitiems pasirodyti, kokie iš tikrųjų yra.

Kai žmonės vieni kitus mato tik kaip pareigybes, o ne kaip visaverčius žmones su savo trūkumais ir privalumais, jie neužmezga jokio tikro tarpusavio ryšio. Tuomet jie vienas kito nemato ir kaip partnerių, su kuriais galėtų kurti. Ir tai nėra mano vienos išsigalvojimai. Pavyzdžiui, Babsono koledže, vienoje geriausių verslumo mokyklų JAV, verslo studentai spektaklį stato visą semestrą. Tai kardinaliai pakeičia jų požiūrį į komandinį darbą, lyderystę bei inovacijų kūrimą.

Aš, kaip ir kolegos iš JAV, kūrybines praktikas naudoju kaip būdą mąstymui keisti. Kūrybinė užduotis išmuša iš mąstymo klišėmis, keičia sustabarėjusius požiūrius. Noriu, kad mano studentai po mano užsiėmimų jaustųsi galį daugiau, nei patys įsivaizdavo prieš ateidami į juos.

– O pati asmeniškai, būdama studentė, esate patyrusi panašių dėstymo metodų?

– Pirmoji mano pažintis su tuo, kaip teatro kūrimo praktikos gali būti panaudotos pačių įvairiausių specialistų ugdyme, įvyko Dublino miesto universitete, kur būtent to ir mokiausi.

Bet didžiausią įspūdį paliko intelektinės nuosavybės teisės paskaitos studijuojant Televizijos, radijo ir kino magistrantūrą JAV. Intelektinės nuosavybės teisės kursas buvo privalomas absoliučiai visiems – meno kritikams, žurnalistams, scenaristams, prodiuseriams, fotografams, reklamos kūrėjams, viešųjų ryšių specialistams ir kt. Kai pamačiau, kad kursas privalomas, pagalvojau: „O viešpatie, ir kodėl man reikės taip kankintis?“ Prieš tai jau buvau šiek tiek mokiusis teisės Lietuvoje, ir tai buvo nuobodžiausios paskaitos mano gyvenime. Gal dėl to manyje ir įvyko tokia ryški transformacija.

Mūsų dėstytoja buvo labai aukšto lygio teisininkė, dalyvavusi JAV įstatymų kūrime. Ji savo užsiėmimuose naudojo vaidmenų žaidimus, refleksijas, debatus. Mes susiskirstydavome vaidmenimis: vieni buvome agentais, kiti – aktoriais, treti – režisieriais, dar kiti – transliuotojais, ir vaidindavome derybas. Galiausiai tai tapo viena mano mėgstamiausių paskaitų ir tikrai viena naudingiausių. \

Dabar mano intelektinės nuosavybės žinios kartais geresnės už kai kurių Lietuvos teisininkų, nes atsimenu viską, ko mus mokė. Lietuvoje dėstytojai dažnai klausia manęs: „O tai kada mes mokysim teorijos, jei visą laiką žaisim?“ Tai šiuo atveju, kūrybinės užduotys buvo puikiai derinamos su tradiciniu žinių perdavimu. Mes turėjome ir daug skaityti, ir žinoti visas precedentines bylas, bet tos žinios taip ir būtų nugrimzdusios į užmarštį, jei nebūtume jų įkūniję į save kūrybinių užduočių pagalba.

– O kaip atrodo jūsų pačios užsiėmimai?

– Visada pradedu nuo to, kad išsiaiškinu, kas išties rūpi mano studentams. Pavyzdžiui, prieš keletą metų anterprenerystės studentams dėsčiau kūrybinį verslą. Taip jau susiklostė, kad atsiskaitymas turėjo vykti kovo 8-ąją, per Tarptautinę moters dieną. Tad paprašiau, kad studentai į patį pirmą užsiėmimą atsineštų kelis paveiksliukus, kurie jiems asocijuojasi su šia diena.

Prašiau tik vieno – nieko nerašyti. Man buvo labai svarbu, kad tos asociacijos nebūtų apipintos racionaliais paaiškinimais, o kiltų spontaniškai iš studentų pasaulėjautos. Studentai patys nustebo, kai pamatė, kaip skirtingai jie mato moterų padėtį visuomenėje.

Aptarinėjant paveiksliukus, išsivystė labai gili ir prasminga diskusija, iš kurios paaiškėjo, kad tiek vyrai, tiek moterys bijo, jaučia spaudimą būti tobulais, nori būti gražiais ir laimingais.

Bet tai – tik koncepcijos. O kaip jos praktiškai atrodo kiekvieno mūsų gyvenime? Va, tai ir bandėme išsiaiškinti viso kurso metu. Kuriant paprastas vaidybines sceneles baimės, tobulumo, laimės ir grožio temomis, studentai savo kailiu pajuto, kaip skirtingiems žmonėms gali būti sunku susišnekėti net ir labai universaliomis temomis. Bet būtent bendra kūryba ir padėjo rasti bendrą kalbą.

Studentai ieškojo nežodinių bendravimo būdų, mokėsi dirbti išvien ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus bei jų pasekmes. Va, šito scena išmokina tikrai puikiai!

Scenoje nėra vietos ar laiko pasiteisinimams, yra tik veikimas esamu momentu. Tad jeigu veiki nepasiruošęs, nesuprasdamas savo komandos draugų, galvodamas tik apie save, kiekvienas momentas scenoje bus nepakenčiamas tiek tau, tiek žiūrovams.

Visų mano kursų pabaigoje studentai savo bendros kūrybos rezultatus pristato publikai. Tai geriausias būdas pasitikrinti, ar gali dirbti išvien su komandos draugai, ir ar sukūrei ką nors, kas gali bent pusvalandžiui sudominti ir įtraukti žmones.

– Kodėl kūrybiškumo lavinimas Lietuvoje vis dar nustumtas į neformaliojo ugdymo sferą? Kodėl jis nėra integruotas į aukštąjį mokslą, kaip tai jau daroma lyderiaujančiuose užsienio universitetuose?

– Būtent ta griežta skirtis tarp formaliojo ir neformaliojo ugdymo ir yra daugelio mūsų švietimo problemų šaltinis. Vis dar klaidingai manoma, kad kurti reikia tik repeticijų salėse ir dailininkų dirbtuvėse. Net ir patys menininkai taip galvoja. Vos uždarę savo kūrybos studijų duris, jie tampa vienais neišradingiausių žmonių, kurie, neva, nieko neišmano apie „paprastą“ gyvenimą. Bet gyvenime viskas vyksta vienu metu: sprendžiant problemas, tuo pačiu metu reikia mokėti pasitelkti tiek žinias, tiek kūrybiškumą.

Man atrodo, Lietuvos švietime dar nėra suvokimo, kad vienodai svarbu yra ne tik žinios, bet ir tai, ką mes su jomis darome. Nors universitetų vadovai ir liepia dėstytojams įsirašyti minkštąsias kompetencijas (lyderystę, kūrybiškumą, darbą komandoje) į savo dėstomų dalykų siekinius, patys dėstytojai tų kompetencijų nelaiko jokia siekiamybe. Jiems atrodo, kad jų darbas – perduoti žinias. Bet kas iš to, kad žinau, kaip susirinkti duomenis ir sudėti juos į lenteles, jei nežinau, kaip tų duomenų pagrindu veikti?

Darbdaviai švietimo institucijoms sako: „Jūsų studentai nieko nemoka“. Institucijos ginasi: „Kaip tai nemoka? Jie tiek vadovėlių perskaitė, tiek referatų parašė!“ Bet atėję į pirmą darbą naujokai dažnai nesugeba atlikti pačių paprasčiausių užduočių. Aš, kaip vadovė, su tuo susiduriu tikrai dažniau nei norėčiau.

Šiuolaikiniuose universitetuose nebepakanka užsiimti vien teorinių žinių perdavimu. Perskaityti informaciją galime patys – informacijos šaltiniai šiais laikais lengvai prieinami. Dabar studentus reikia mokyti, kaip tą informaciją integruoti į gyvenimą. Iš patirties galiu pasakyti, kad kūrybinėmis praktikomis grįstas ugdymas čia tikrai gali pagelbėti.

Parengė Monika Augustaitytė

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt