Kultūra

2021.07.18 15:46

Kotrynos Lingienės knygų rekomendacijos: meno užkulisiai, tikri gyvenimai ir absurdiška satyra

Kotryna Lingienė2021.07.18 15:46

„Vaikas visai nieko nevalgo, tik skaito per dienas“, – sakydavo mano močiutė mamai, paskambindavusiai patikrinti, kaip sekasi atostogauti. Dėl valgymo – patys žinot, kokios tos močiutės, bet dėl skaitymo ji visai nemeluodavo.

Turėjau tokią tradiciją kasdien su dviračiu nulėkti iki kaimo bibliotekos ir pasiimti grobį popietei. Taigi man vasara ir skaitymas yra labai artimi dėmenys, nors tame kaime senokai nesilankiau. Bet nėra malonesnės vietos laikui su knyga nei po kokia vyšnia ar obelimi. Arba joje (esu ir iškritusi, matyt, kokiam „Nežiniuko Mėnulyje“ įvykių sūkuryje). Ir jei rudenį ar žiemą tingulys ir filmai – ar tiesiog telefono ekranas – ima viršų, būtent šiltuoju sezonu mano skaitymo tempai suintensyvėja.

Tik čia yra kita problema. Dirbant kultūros žiniasklaidoje itin sunku skaitant nedirbti, kad ir kokią knygą nusitvertum. Turbūt tik indaplovės instrukcija leistų galutinai atitrūkti nuo svarstymo apie galimus pašnekovus ar reportažų temas. Taigi ir šį trejetuką siūlydama turbūt negalėčiau pasakyti, kad tai knygos absoliučiam poilsiui ir atitrūkimui. Bet įkvėpimui – tikrai taip. Visos trys itin skirtingos ir atstovauja mano mėgstamoms sritims – tai skaitiniai apie muziką, nesausai pristatomi istorijos tyrimai ir… žaismingas absurdas, priverčiantis ir vėl įsitikinti, kad vaizduotė yra beribė ir visagalė, o literatūra – vienas puikiausių būdų tai įprasminti ir išjausti.

Patti Smith „Just Kids“ („Tiesiog vaikai“)

Taigi pirmiausia apie meilę muzikos istorijai ir užkulisiams. Nebesuskaičiuosiu, kiek esu prisisiuntusi skaitinių apie įvairių žanrų – hiphopo, džiazo, elektronikos – raidą, kiek esu įveikusi biografijų ir autobiografijų (nekantrauju atsiversti Donato Katkaus memuarus, kuriuos sudarė mano kolegė Rasa Murauskaitė, ir Vladimiro Tarasovo „Būgnininko dienoraščius“), kiek esu lyginusi skirtingų įvykių atpasakojimo versijų ir kiek naujos muzikos atradau tokias knygas skaitydama. Grotuvas ar „YouTube“ ekranas čia yra tiesiog būtinas priedas!

Kalbant apie moterų kūrėjų asmenybes, tarp labiausiai sužavėjusių yra „Sonic Youth“ narės Kim Gordon autobiografija „Girl in a Band“ („Mergina grupėje“), kurioje atskleidžiamos grupės ir asmeninio muzikinio identiteto paieškos, ne visuomet lengva moters, apsuptos vyrų, būtis, o ir asmeniniai autorės santykiai bei šių griūtis. Rokenrolas. Jo gausu ir, pavyzdžiui, pankroko grupės „The Slits“ gitaristės Viv Albertine knygoje fantastišku pavadinimu „Clothes, Clothes, Clothes. Music, Music, Music. Boys, Boys, Boys“. Pavyko net sudalyvauti susitikime su autore Talino muzikos savaitėje – dar iki atsiverčiant biografiją, kurią paskolino kitas kolega Ramūnas Zilnys. Tai skaudi istorija, atverianti ne tokį romantišką mizoginiško muzikos pasaulio vaizdą, – tuo pat metu tai istorija apie nuolatinę kovą su aplinka ir savimi. Su įkvepiančia pabaiga. Bet metas pasikalbėti apie Patti Smith, tiesa?

Juokinga, kad namuose turiu dvi šios knygos versijas – originalo kalba ir lietuvišką, kurią prieš keletą metų išleido „Kitos knygos“ ir atsiuntė man įvertinti. Deja, tuomet buvo kitų reikalų, tad recenzija dienos šviesos neišvydo – gal dabar išpirksiu nuodėmę? Vis dėlto, jei turite galimybę skaityti angliškai, taip ir padarykite – aš egzempliorius pakeičiau po keliolikos lietuviškų puslapių. O pati istorija sužavės tuos, kuriems visuomet knieti sužinoti, iš kur jų vertinami menininkai atėjo, kas jiems padėjo iškilti, kas įkvėpė nesudėti ginklų ir kiek svarbūs tokioms ryškioms asmenybėms yra jas supantys žmonės.

Knygos ašis – JAV menininkės, dainininkės, poetės santykiai su fotografu Robertu Mapplethorpe`u. Susitikus gatvėje, čia ir prasidėjo jų meilė, tiksliau, ištikima draugystė iki pat Roberto mirties, pranokusi aistras ir emocijas. Tiek V. Albertine, tiek K. Gordon atsiminimuose yra panašių detalių – kiek gali paaukoti dėl kito, neprarasdama savo savasties, savo ambicijų? Kiek kartų gali pakilti iš pelenų, nes sudegei kovodama ne savo kovą? Šios moterys savo darbais – ir subrendusiomis mintimis – įrodo, kad ribų nėra, jei galiausiai supranti, kad norėdamas išgelbėti kitą pirmiausia deguonies kaukę turi užsidėti sau. Išsiplėčiau, bet pažadu, kad kitas dvi knygas pristatysiu koncentruočiau.

Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“

Net pasitikslinau su redaktore, ar galiu šią knygą įtraukti į rekomenduojamų sąrašą, tai yra ar visi kiti iki manęs jos dar neparekomendavo. Nuramino, kad traukčiau – na, bent jau mano burbule „Paskutinė Lietuvos vasara“ yra absoliutus hitas. O ir tiražas knygynuose jau antras, nors vieną pirmųjų egzempliorių, užsisakiusi iš anksto, gavau prieš pat prasidedant vasarai.

Norisi tikėti, kad ši Lietuvai paskutinė nebus, nors skaitant atidų istoriko supintą pasakojimą, dėliojamą esamuoju laiku ir neišduodantį lemtingos 1940 metų birželio dienos įvykių, emocijos rezonuoja itin stipriai. Tuomet, tikėtina, slapčiomis rašytus, tik daug vėliau paviešintus dienoraščius (ne tik lietuvių, pavyzdžiui, Marijos Gimbutienės ir Alfonso Nykos-Niliūno, tiesa, esamojo laiko vardan jų pavardės dar kitos, bet ir mano mylimos švedų rašytojos Astridos Lindgren, brito George'o Orwello), tiesa, dabar reikėtų lyginti su įrašais socialiniuose tinkluose, bet medžiagos nusakyti juose tvyrančiai įtampai – į valias. Kaip ir iškarpų iš spaudos, kad ir virtualios.

Žinoma, prieš 80 metų situacija buvo kita, nors dabartinei neišsisprendus dar negalime lyginti, kas baisiau. Viena pašnekovių, daug metų dirbanti su žydiškuoju paveldu ir žydų Lietuvoje istorija, dar praėjusią vasarą išsitarė, kad pandemijos sukeltas chaosas, karantino poveikis jai padėjo geriau suvokti Holokausto siaubą. Nesu tikra, ar tai lygintina, bet, grįžtant prie N. Černiausko knygos, galbūt tas autentiškas žmonių balsas, nuoširdžios, sau užrašytos jų mintys ir kėlė didžiausią susidomėjimą.

Laikraščiai, kronikos – viena. Juk istoriją rašo nugalėtojai. Ar tie, kurie galų gale išsilaisvina. Bet čia žavi autoriaus talentas sausus šaltiniuose aptinkamus faktus praturtinti tuo, kas galėjo likti už kadro. Manau, puikus komplektas – „Paskutinė Lietuvos vasara“ ir Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“. Nors pastarasis – fikcija, visgi įkvėpta realių personažų ir jų baimių bei įžvalgų. (Ne)ryžtingumo. O tokia šią vis keistėjančią 2021-ųjų vasarą ir yra Lietuva – (ne)ryžtinga.

Herkaus Kunčiaus „Lietuviškos apybraižos“

Gerai, metas atitrūkti nuo 2021-ųjų ir apskritai nors ir vingiuotos, bet kryptingai einančios istorijos. Herkaus Kunčiaus talentą įsimylėjau perskaičiusi „Dervišą iš Kauno“, ir iki šiol mane labiausiai žavi šio rašytojo drąsa – o gal polėkis – savo fantazijos vaisius apgyvendinti realiame laike ir realiose šiandien egzistuojančiose vietose. Neteigiu, kad jis toks vienintelis, vis dėlto viena yra skaityti apie superherojaus ar blogiuko nuotykius Niujorke arba Paryžiuje, kita – kvatoti vos užvertus Kunčiaus knygą, vaikštinėjant tokiomis pat, bet jau gerokai absurdiškesnėmis savo miesto gatvėmis.

Tokios ir tos apybraižos. Apie dailininkus ekspresionistus, Nidos kolonijoje maukiančius žuvų taukus ir žinančius, kad šių dar visparinėje gaus, ar Napoleoną, žaidžiantį krepšinį bažnyčioje prie „Akropolio“. Arba ne, geriau – Napoleoną Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje, pramogaujantį su lietuvininke iš čia atkeltos sodybos. Neabejoju, kad šių ir kitų realų pėdsaką istorijoje palikusių asmenybių biografijos ir taip buvo pakankamai spalvingos, bet Kunčius žodžiui „spalvinga“ suteikia gerokai galingesnę reikšmę.

Ar tai galėtų būti filmas? Tai būtų labai juokingas filmas. Manau, juokingesnis nei „Look Who`s Back“ apie Hitlerį, prabudusį šių dienų Vokietijoje (tiesa, ir šis filmas – pagal knygą, tikrai smagią). Nes anas Hitleris prabudo, o Kunčiaus Leninas ir Napoleonas… na, jie tikrai nepersimiegojo.

Net nežinau, ar yra kas bendra tarp šių trijų knygų. Greičiausiai ne. Ir jausmus jos paliko tikrai skirtingus. Tokius stiprius, kad negali nerekomenduoti. Galbūt tokie ir turi būti pabėgimai su knyga – kaskart nežinant, kur link ji nuves.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.