Kultūra

2021.07.09 22:16

Eglė Baliutavičiūtė. Dešimtmečius nutylėta tiesa apie pataisos mokyklą: užtenka kelių detalių, kad nudiegtų

Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.07.09 22:16

„Vidinio dramatizmo knygoje su kaupu, bet jis apdengtas sausoku pasakojimo stiliumi. Žiaurumo irgi daug, tačiau jo tiesioginio vaizdavimo privengta, skirtingai nei ankstesnėje autoriaus knygoje. Ir vis dėlto užtenka kelių detalių bei nutylėjimų, kad skaitytoją nudiegtų“, – teigia E. Baliutavičiūtė.

Colsono Whiteheado „Nikelio berniukai“ („Alma littera“, 2021 m., iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka)

Colsonas Whiteheadas – šiuolaikinis amerikiečių rašytojas, kurio kūryboje neretos išgyvenimo, išlikimo temos. Jos pastarųjų metų kūriniuose siejamos su vergovės bei rasizmo temomis, turiu omenyje du naujausius autoriaus istorinio pobūdžio romanus. Tai „Požeminis geležinkelis“ ir tik ką lietuviškai pasirodę „Nikelio berniukai“. Abi knygos, beje, buvo įvertintos Pulitzerio literatūros premija.

Eglės Baliutavičiūtės knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


„Nikelio berniukai“ istorinis kūrinys yra plačiąja prasme – knygos idėja rašytojui kilo laikraštyje perskaičius istoriją apie vieną Floridos pataisos mokyklą, skirtą nusižengusiems berniukams ir veikusią daugiau nei šimtmetį. Apie žiaurumą ir išnaudojimą joje ilgus dešimtmečius buvo patogiai nutylima, o prabilta vos mažiau nei prieš dešimtmetį. Rašytojas, įsigilinęs į to meto situaciją, mokyklą „baigusių“ berniukų liudijimus, sukūrė fikcinį romaną su išgalvotais veikėjais ir vietomis, bet vis dėlto tai tikrais faktais ir istorine medžiaga paremtas kūrinys.

C. Whiteheado romanas nukelia į 20 amžiaus antrą pusę. Į berniukų pataisos mokyklą patenka jaunas vaikinukas Elvudas. Jis stropus, sąžiningas ir puikiai mokosi, jo laukė nebloga ateitis, tačiau jis tamsiaodis, ir to užteko, kad per visai kvailą atsitiktinumą jis pakliūtų ne į koledžo klasę, o į pataisos mokyklą. Jis šiek tiek naivokas – tiki teisybe ir taisyklėmis, net pakliuvęs į vietą, kur iš vaikų ir paauglių tyčiojamasi, jie žalojami ir net žudomi, kur vyrauja korupcija, nepraranda bent jau šiokio tokio optimizmo, tikėjimo, kad ne visa sistema supuvusi, kad viską galima pakeisti, svarbiausia – netylėti ir tikėti. Su tokiu požiūriu nesutinka ciniškas pataisos mokykloje sutiktas ir geru Elvudo draugu tapęs Terneris.

Elvudo idėjinis įkvėpėjas – Martinas Lutheris Kingas, tačiau jo moralinis imperatyvas, kelis kartus pacituotas kūrinyje, kad visus, net tavęs nekenčiančius, reikia pasitikti su meile, pernelyg kontrastuoja su Elvudo potyriais, o ypač realybe Nikelio pataisos mokykloje. Kaip gali mylėti tą, kuris iš tavęs tyčiojasi, kuris kankina ir nė nelaiko žmogumi? Rasti atsakymą Elvudui sunku, kad ir kiek apie tai galvoja, bet jis vis tiek tiki, kad vieną dieną viskas bus kitaip.

Ši knyga nėra vien apie Elvudą – tai ir jo šeimos, ir į jį panašių istorija, taip pat rasizmo ir žmogaus teisių nepaisymo istorija, kurios it nuodėmės bandoma atsikratyti ir ištrinti iš šalies istorijos, kad ir, pavyzdžiui, slepiant tiesą apie tokių mokyklų egzistavimą. Kaip pabrėžiama kūrinyje – jei buvo viena tokia mokykla, vadinasi, jų buvo ir daugiau. Visoje šalyje. Taip pat tai istorija apie tikėjimą geresne ateitimi ir palaužtus žmones, kuriems prireikia daugybės metų, kad išdrįstų net artimiausiesiems pasakyti, ką yra patyrę.

Pasakojimas šokinėja nuo praeities į ateitį, iš ateities į praeitį, taip skaitytojams suteikdamas vilties, kad galbūt viskas bus gerai, ir netrukus tą viltį sugriaudamas, pateikdamas vieną kitą netikėtą siužeto posūkį.

Vidinio dramatizmo knygoje su kaupu, bet jis apdengtas sausoku pasakojimo stiliumi. Žiaurumo irgi daug, tačiau jo tiesioginio vaizdavimo privengta, kitaip nei ankstesnėje autoriaus knygoje. Ir vis dėlto užtenka kelių detalių bei nutylėjimų, kad skaitytoją nudiegtų.

Justas Tertelis, Elena Maya, Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė „Vandens gyvenimo linija“ (Lietuvos jūrų muziejus, 2020 m.)

„Vandens gyvenimo linija“ – teatralo Justo Tertelio ir kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės-Dočkuvienės 2017 metais bendradarbiaujant su Lietuvos jūrų muziejumi sukurta meninė instaliacija jūros ir ekologijos tema. Po kelerių metų idėja įgavo naują – paveikslėlių knygos vaikams – pavidalą.

Knyga kviečia į pasaulį pažvelgti ruoniuko akimis. Jam vandens linija – labai svarbi, tai jo gyvenimo linija, jis visada gyvena prie jos ir apie ją daug galvoja: „Ir jeigu paklaustum, ką ji labiausiai skiria, ar vandenį ir dangų? Ar vėją ir povandenines sroves? Dangaus ir jūros dugno žvaigždes? Paukščius ir žuvis? Atsakyčiau, kad tikriausiai aiškiau už viską ši linija skiria garsą.“

Knyga žaidžia su mažuoju skaitytoju – jis gali spėlioti, kas gi jam pasakoja šią poetišką istoriją apie vandens gyvenimo liniją, kas šitaip gali mąstyti apie pasaulį. Iliustracijos palieka užuominų, tačiau tiesa paaiškėja tik kone įpusėjus. O tuomet lyriškas pasakojimas tampa kiek apčiuopiamesnis, proziškesnis, nes ruoniukas pasakoja apie savo gyvenimą su mama, apie savarankiško gyvenimo pradžią, keliones ir pirmuosius, deja, skausmingus susitikimus su žmonėmis.

Knygoje švelniai paliečiamos ekologijos, klimato kaitos temos. Skaitytojas raginamas suvokti, kad „jūra turime dalytis kartu“, kad negalime savanaudiškai paisyti vien savo interesų, privalome elgtis atsakingai.

Trečioje dalyje ruoniukas vėl panyra į vandenį. Kaip ir pradžioje, čia tekstas vėl įkraunamas poetiniu, filosofiniu krūviu. Dabar jaunasis skaitytojas kviečiamas kartu su ruoniuku pagalvoti, ką jam reiškia jūra, kaip jis ilsisi ir atsipalaiduoja, kada pasijunta iš tiesų laisvas.

Dauguma akvarele ir pieštuku pieštų Elenos Mayos iliustracijų minimalistinės, su daug jūros mėlio, bangomis ir linija, skiriančia pasaulius. Plonyte linija prasidėjusios iliustracijos taip ir užbaigiamos, paliekant daug erdvės skaitytojo vaizduotei.

Knygoje įterptas QR kodas, kurį nuskenavę išmaniuoju įrenginiu skaitytojai gali išgirsti minėtos kompozitorės sukurtą garso takelį. Jame – jūros ošimas, žuvėdrų klyksmai, laivų garsai, susiliejantys į muzikinį foną, tai yra tai, ką ruoniukas girdi išniręs į paviršių. Muzikinis kūrinys puikiai atitinka knygos ritmą bei toną ir gali padėti paįvairinti skaitymą.

„Vandens gyvenimo linija“ – ir lyriška proza, ir poetiška pažintinė knyga. Bet man labiausiai tai meditatyvi knyga, skatinanti įsižiūrėti, įsiklausyti, pastebėti ir pačiam pagalvoti apie save, pasaulį ir save pasaulyje.

Knygos adresatas platus, tiks ir ramiam skaitymui su mažyliais, bet dar daugiau knyga pasiūlyti gali jau savarankiškai skaitantiems mokyklinio amžiaus vaikams.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt