Kultūra

2021.07.07 17:06

„Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Lauryna Liepaitė: tarsi ant peties kažkas uždeda ranką ir sako: „Teisingai darai“

Margarita Alper, LRT TELEVIZIJOS laida „Laba diena, Lietuva“, LRT.lt2021.07.07 17:06

„Per „Batsiuvių“ premjerą sėdėjome salėje šešiese ir keturios ar penkios filmavimo kameros – tai buvo žiūrovas. Sudėtinga, ypač aktoriams, visi tarsi bandė sakyti, kad tai didelė generalinė repeticija. Vis tiek egzistuoja premjerinis jaudulys, kuris niekur neatsitrenkia, jis atsitrenkia į tuščias sienas. Buvo labai keista“, – pasakoja scenografė Lauryna Liepaitė.

L. Liepaitė „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui kaip scenografė nominuota pirmą kartą ir iš karto jį pelnė. Scenografė įvertinta už dviejų spektaklių scenografiją – režisieriaus Antano Obcarsko „Alisa“ (Nacionalinis dramos teatras) ir „Batsiuviai“ (Kauno nacionalinis dramos teatras ir teatras „Utopia“). Abu spektakliai sukurti sudėtingomis karantino sąlygomis, „Alisą“ dar spėta parodyti gyvai, o „Batsiuvių“ premjera įvyko tik internete.

Scenografė Lauryna Liepaitė: „Auksinis scenos kryžius“ – tarsi patvirtinimas, kad eini teisinga linkme

Dosjė. L. Liepaitė gimė 1987 metais Radviliškyje. 2013 metais baigė scenografiją Vilniaus dailės akademijoje, Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje. Kaip scenografė debiutavo 2010-aisiais. Nacionaliniame Kauno dramos teatre sukūrė scenografiją režisieriaus Jono Jurašo spektakliui „Antigonė Sibire“. Dirbo su režisieriais Jonu Vaitkumi, Oskaru Koršunovu, Pauliumi Tamole. 2016 metais L. Liepaitė debiutavo kaip režisierė, sukūrė spektaklį „Žaidimas baigtas“ šokio teatre „Low Air“. Šis spektaklis pelnė „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausias šokio spektaklis.

– Pirmą kartą buvote nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ scenografijos kategorijoje ir – iškart laimėjimas. Abu darbai sukurti per pandemiją, „Alisą“ dar spėjote parodyti gyvai, o „Batsiuvių“ premjera transliuota tik internetu. Kokios tai buvo patirtis?

– Labai keistas laikas. Gaila aktorių, nes mes atlikome savo darbą ir paleidome tą kūrinį gyventi, o jie nuolat gyvena tomis aplinkybėmis. Turbūt liūdniausia buvo į juos žiūrėti, nes aktoriams labai reikia salėje žiūrovo, duodančio tą emociją atgal, o jos nėra. Mažai turėjau tokios patirties, manau, kad tiems, kurie turėjo jos daugiau, tai tapo tam tikra rutina, kai tiesiog priimi tas aplinkybes.

Aš turėjau tik vieną, nes spektaklis „Alisa“ buvo ir gyvai rodomas, ir transliuojamas internete, mes matėme žiūrovą, sėdėjome salėje. O „Batsiuviai“ – per premjerą sėdėjome salėje šešiese ir keturios ar penkios filmavimo kameros, ir tai buvo žiūrovas. Tai sudėtinga, ypač aktoriams, visi tarsi bandė sakyti, kad tai didelė generalinė repeticija. Vis tiek egzistuoja tas premjerinis jaudulys, kuris niekur neatsitrenkia, jis atsitrenkia į tuščias sienas. Buvo labai keista.

– Abu darbus režisavo Antanas Obcarskas, „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota ir daugiau „Alisos“ kūrėjų, o juos pelnė ir aktorė Aistė Zabotkaitė, ir dramaturgas Laurynas Adomaitis. Kiek svarbus ir tikėtas įvertinimas?

– Tikėtas ar netikėtas, negalvojau tomis kategorijomis, mes džiaugėmės, nes buvome nominuoti. Tiek aš, tiek Antanas Obcarskas. Mes apie tai daug kalbėjome, nes tu pasijunti įvertintas, pastebėtas, tai tarsi ženklas, kad viską darome teisingai, kad mums viskas gerai. Mes kaip ir pradedame, nors juokėmės, mums jau 30 ir mes tik pradedame, ir toks jausmas, tarsi ant peties kažkas uždeda ranką ir sako: „Tu teisingai darai, viskas gerai, tave mato.“ O paskui...

Aš pati labai sirgau už Fabieną (Fabienas Lédé, nominuotas už scenografiją spektakliui „Respublika“), nes „Respublika“ – puikus darbas. Kadangi per ceremoniją mes ėjome kartu su Dariumi Basčiu, kuris Fabienui atstovavo, jis turėjo eiti sakyti kalbos. Kulisuose stovėjome ir sakėme vienas kitam: „Aš sergu už tave, o aš už tave.“ Kartu laukėme rezultatų. Prisimenu, kai paskelbė, Darius atsipūtė: „Kaip gerai, kad ne aš...“ Jis ne aktorius, jam nebūdinga eiti į sceną sakyti kalbos. Ir tada aš suprantu, kad laimėjau. Prisimenu tą emociją, buvo didelė šventė ir labai didelis įvykis, tada man uždėjo tą kryžių ant kaklo, ir viskas baigėsi. Laikas praėjo greitai ir viskas, atrodo, vyko labai seniai.

– Jei nebūtumėte laimėjusi, imtumėte abejoti? Ar gavus arba negavus apdovanojimo gali kilti abejonių dėl to, ką darai?

– Tu, kaip kūrėjas, net nežinai, kad tavo darbas į ką nors pretenduoja. Teatras atidirba tą darbą, pateikia paraišką, iki tavęs ta informacija neateina, ar tu ten esi, nesi, būsi, nebūsi. Nesu linkusi koketuoti ta tema ir sakyti, kad man tai nesvarbu arba manęs tai neveikia, arba nieko nereiškia. Turbūt, kai nieko nenutinka, tada nereiškia nieko, tu tiesiog nežinai, darai savo darbą, tuo džiaugiesi ir viskas yra gerai. Bet kai sužinai, turbūt tai yra įvertinimas, tai yra svarbu.

Tai suteikia pasitikėjimo, daug dalykų. Aišku, kad tai svarbu, ypač kai atrodo, kad tu tik pradedi, kai turėjai tik kelis darbus, apie kuriuos gali šnekėti kaip apie savo. Mums visiems apie trisdešimt metų su trupučiu, metai, kai tu gal atsirandi tam tikroje kūrybinėje brandoje kaip menininkas, tada tas įvertinimas atrodo laiku. Mes patys džiaugėmės tais darbais, tada apsidžiaugėme, kad juos pastebėjo. Viskas labai natūraliai susiklostė. Todėl man atrodo, kad tai yra svarbu. Visa kita, kas neįvyksta, tai neįvyksta.

– Kaip jūs dirbate su Antanu Obcarsku? Esate pasiskirstę darbo teritorijas ar kūrybiniame procese dalyvaujate nuo repeticijų pradžios?

– Mes dirbame kaip vienas. Pirmas mūsų darbas buvo „Alisa“. Jis mane pasikvietė ir mes tą kelią pradėjome eiti labai lygiagrečiai. Dramaturgas Laurynas Adomaitis buvo parašęs dar labai nedaug teksto, buvo tik pati pradžia. Mes labai lygiagrečiai kalbėdami, kas yra ta vizualioji dalis ir kaip ji galėtų veikti jiems keičiant aplinkybes, nes tekstas buvo rašomas tuo metu, gyvai ir tu galėjai jį paveikti. Pavyzdžiui, rinkdamiesi medžiagą, su kuria dirbame ir kurios premjera greitai bus, dirbome kartu, kalbėjomės, kad mums įdomi ta tema, tada ėmėme ieškoti paralelių, kokie kūriniai galėtų būti ir t. t.

Tada Antanas atrado būtent tą knygą, pagal kurią dabar ir statome spektaklį. Mes labai daug šnekamės. Tai yra turbūt kitoks būdas dirbti kartu, nei man buvo įprasta iki tol. Nes mes esame ir draugai, ir kolegos, tai yra labai persimainę, mes dalijamės viskuo, aš – vizualiais sprendimais, jis – kitais, ir mes pasitardami kartu einame tuo keliu. Tuo mūsų darbo procesas kitoks. Manau, scenografo darbas neturėtų būti atskirtas nuo viso kito proceso – režisūros, muzikos, aktoriaus darbo, nes tai yra viena. Arba jie kaip vienas eina, arba kažkaip nelabai.

Buvimas ar nebuvimas daugiau ar mažiau daiktų scenoje neapibrėžia scenografijos. Aš visada simpatizuodavau juodai tuščiai dėžutei ir minimaliam sprendimui, bet tai irgi yra sprendimas. Jeigu mes dirbame kartu ir yra kažkokia medžiaga, ir mes einame į tam tikrą sprendimą, tai tas sprendimas, kad bus visiškai tuščia erdvė, jau sprendimas, jį priimame kartu. Nemanau, kad nieko nebuvimas scenoje tarsi eliminuoja pačią scenografiją kaip šaką ar buvimą visame spektaklio audinyje.

– Kodėl pasirinkote scenografiją?

– Pasirinkau scenografiją labai vėlai, galvodama, ką norėčiau studijuoti. Baigiau scenografijos magistrą, mano mokytojas buvo Adomas Jacovskis. O kodėl – banali istorija. Aš nuėjau į Oskaro Koršunovo spektaklį ir man ten viskas labai patiko. Man buvo penkiolika ar šešiolika metų, žiūrėjau spektaklį „Ugnies veidas“, visiškai pamilau ir Gytį Ivanauską, ir Rasą Samuolytę, man jie atrodė kažkas tokio. Kadangi gyvenau nedideliame miestelyje, man į teatrą reikėjo nukeliauti. Traukinys, autobusas – tai būdavo įvykis. Tai buvo Šiauliuose.

Ir aš prisimenu momentą per spektaklį, kai užuodi tą benzino kvapą ir stoja tamsa, – man tai buvo viskas. Važiuojant atgal autobusu namo man sukosi galvoje tik tas vienas momentas, supratau, kad noriu kažką tame daryti. Kas tai bus per forma, turbūt nebuvo taip aišku, kad scenografija, bet buvo aišku, kad noriu. O paskui stojau į scenografiją, vyko darbų peržiūra, gavau lapelį ateiti pabandyti, nuėjau, buvo pietų pertrauka, mažai dėstytojų, tik A. Jacovskis, mes pasišnekėjome. Nustebau, kad viskas taip paprasta, paskui turėjome piešimo užduočių, sužinojau, kad įstojau.

– Debiutavote Nacionaliniame Kauno dramos teatre, sukūrėte scenografiją Jono Jurašo spektakliui „Antigonė Sibire“. Kaip sekėsi po studijų integruotis į teatrą, kokia darbo patirtis su skirtingais režisieriais?

– Mano atveju kortos sukrito palankiai, nes, kai tik baigiau studijas, darbai – vienas po kito. Jie nedavė tiek daug laisvės ir kalbėjimo apie tai, kur mes einame, bet dirbau su meistrais, dabar neturime geresnių – tiek Oskaras Koršunovas, tiek Jonas Vaitkus. Tas buvimas šalia jų man buvo mokykla. Dabar sakydama, kad mes pradedame daryti, ką norime, suprantu, kad tam tikras mūsų kartos ženklas, kad mes ilgai mokomės ir ilgai einame į kažką, yra ženklas ir man.

Aš ilgai stebėjau, man viskas buvo įdomu, nejaučiau, kad man sunku ir vykdau užsakymą ar atlieku tik vieną funkciją, esu tik scenografė. Viskas vyko labai sklandžiai, mokiausi, stebėjau, man viskas buvo įdomu, buvau ką tik baigusi studijas, alkana. Tada tu supranti, kiek dar nežinai, nemoki, tada viską gaudai.

Paskui ateina tokia pauzė, kai nori atsitraukti ir suprasti, ką nori su visu tuo daryti. Įpuoli į tų žmonių teatrus, jie turi istoriją, patirtį, ir tu tarsi įpuoli ir plauki su ta srove, priimi tas žaidimo taisykles organiškai, net nesuprasdamas, kad jos egzistuoja. Paskui tiesiog nori bandyti pats. Kai susitikome su Pauliumi Tamole, pradėjome daryti vaikiškus spektaklius galvodami, koks tas vaikų teatras turėtų būti. Kai susitikome su Antanu, mes tarsi pradėjome nuo nulio, išsiaiškindami, ką norime daryti teatre ir kaip.

– Dabar kuriate trečią darbą kartu su Antanu Obcarsku „Kas nužudė mano tėvą?“, kurio premjera numatyta liepos 14 ir 15 dienomis. Scenoje – ir vėl odinė sofa, kaip ir „Alisoje“, „Batsiuviuose“, tarsi jūsų bendrų darbų ženklas.

– Tai jau tapę mūsų su Antanu juoku – kokia bus dekoracija? Aišku, sofa. Odinės sofos pas mus stabiliai. „Alisoje“ norėjosi tokio paryžietiško jausmo, aksomo, aktorei Aistei Zabotkaitei buvo viena iš užduočių liesti tą paviršių, tarsi jis būtų atneštas iš kažkur kitur, norėjosi švaros ir prabangos jausmo. Taip atsirado minkštas paviršius, jis turėjo būti labai ypatingas, kažkur tave grąžinantis. Aistė spektaklyje jį delikačiai išnaudoja.

Spektaklyje „Batsiuviai“ viskas atėjo iš to, kad batsiuvių kaip tokių iš principo dabar nėra. Tą veiksmą perkeliame į kažkokį reklamos biurą, kai batai seniausiai siuvami Kinijoje, jie sėdi biure, galvoja, kaip parduoti tuos batus, kokia turėtų būti reklama, tokia nesibaigianti tingi būsena, jie ant minkštų krėslų lydosi tingiai ir tas batsiuvių fonas lieka kaip mitologinis ir nebeegzistuojantis.

O šiuo atveju mus tarsi pasivijo karantinas su šia medžiaga. Tai, kas vyksta „Kas nužudė mano tėvą?“, – vaikystės apmąstymai, labai ilgo laikotarpio, labai detalūs ir tam reikia laiko. Mes irgi persukome daugybę scenarijų ir prisiminimų, kai nematėme kitų arba praleidome karantiną šeimos rate. Ir santykiai tarsi grįžta, būdamas su tais žmonėmis tarsi grįžti ir klausi – kaip jūs atsidūrėte kartu, tavo tėvai, vaikystė, tavo mylimieji? Ir tas buvimas ant sofos, buvimas su savimi ir kalbėjimas iš čia atėjo. Tie baldai turi tingios, patogios Europos simbolį, kuris visose medžiagose mus pasiveja.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt