Kultūra

2021.07.03 15:05

Milda Bangardavičiūtė. Kiek didingo ir gražaus kičo „Eurovizijoje“?

LRT.lt2021.07.03 15:05

Žodžiai, prilygstantys (melo)dramų pompastikai, jausmingos solistės mimikos, komiški bei sinchroniški pritariančiųjų, nuklotų tunikomis, siūbavimai.

„Dieve, Dieve, Dieve!“ – jie niekada tavęs taip nevadina.

Žvakės, žvakės, žvakės – jie niekada neuždega jų tau.

Bet tavo žo... žo... žodžiai liepsnoja

Ir vis... vis... vis dar yra cituojami.

Sokratai, tu, superžvaigžde!

Grynas ir geras pirmasis Kristau,

Sokratai, tu, superžvaigžde!

Tu eidavai elgetos drabužiais,

Ir tavo baltoje barzdoje skraidė paukščiai.“

Tai 1979-ųjų Graikijos paraiška „Eurovizijos“ dainų konkurse – dėl Jėzaus išpopuliarėjimo Vakarai nedovanotinai užmiršo Sokratą. Lyg būtų maža to nelemto nuodijimo. Dainininkė, žinoma kaip Elpida, festivalyje užėmė 8-ąją vietą ir – mažne neįtikima – pagerbė filosofus. Po keturių dešimtmečių išminties mylėtojai (ar šiaip prijaučiantys) atsakomąją duoklę, tai yra bent šiokį tokį „Eurovizijos“ reiškinio apsvarstymą, vis dar skolingi. Vietoje abipusės pagarbos atidavimo, švelniai tariant, įprasto civilizuotuose kraštuose, filosofai ėmė bei susikūrė renginio analogą – „Europietišką filosofinių dainų konkursą“, idant duoklėmis toliau apdalintų tik savuosius daimonus, ergo, save. Ar ne iš Sokrato, pirmosios superžvaigždės, aroganciją paveldėjome?

Atrodo, kad „Eurovizijos“ fiesta yra tikroji transcendencija arba tai, kieno vardą viešumoje draudžiama minėti. Prisipažinimas, kad nuoširdžiai gėriesi šiuo šviesų ir garsų taifūnu, gali užtraukti gėdą, suteršiančią bet kokio rimto žmogaus įvaizdį. Todėl mėgaujamasi slapta. Panašiai suinteresuotumas plastikiniais gandrais iš „Žalios stotelės“, Johno Waterso ūsais bei kino juostomis, žėrinčių Jėzaus paveikslėlių kolekcionavimu irgi yra konfidencialus, potencialaus šantažo būdas. Vadinamieji guilty pleasures laikomi paslaptimis, kadangi nesisuka vien apie autoritetingą grožį ir didingumą.

Postmodernybė visų pirma skanduoja „Gimme gimme gimme more kitsch“ (nesiklaidinkite tai interpretuodami kaip dingstį postmodernybės kritikai – jeigu 18 amžiuje būtume turėję „ABBA“, apie rokoką rašyčiau tą patį). Kičas nužengia iš neoninių spalvų plastiko rojaus, o gal pragaro, kuriame vietoj tradicinių angelų valiūkauja šių metų eurovizinio Kipro pasirodymo moterys. Pastarosios, (pra)keiktos dėl „satanizmo demonstracijos“, stereotipiniu seksualumu žmoniją gaivina leisdamos nebesukti sau galvos. Bet koks kičas sukelia stiprią emociją, kurios niekada nereikia apmąstyti, mat tokio jausmo refleksija yra oksimoronas, pribaigiantis patį kičą. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl filosofams reikėjo savos „Eurovizijos“ festivalio versijos – apie jos patirtis bent galima kalbėti.

Neatsitiktinai Hermannas Brochas praeitame amžiuje kičą prilygino Antikristui, kuris, nors atrodo kaip Kristus, elgiasi ir kalba kaip Kristus, yra vienas ir tas pats Liuciferis, įsišliejęs į meno sistemą. Kičo parazitas imituoja esąs didingai gražus; Milanas Kundera jo genomą taikliai sutalpina dviejų ašarų metaforoje. Pirmoji ašara išsprūsta, kai grožimės vaikais, bėgiojančiais pievoje. Antroji, kai grožimės kolektyviniu džiaugsmu grožėtis vaikais, bėgiojančiais pievoje. Būtent antroji ašara daro kičą kiču, pamatu, ant kurio statoma pasaulio žmonių brolybė.

Tiesa, trečioji ašara rieda, kai pajuntame apgailėtinumą grožėtis kolektyviniu džiaugsmu grožėtis vaikais, bėgiojančiais pievoje. Paskutinis beviltiškos euforijos lašas ant žmonijos veido tarytum užšąla – iš intensyviai nuostabaus spektaklio neketiname trauktis. Tarptautinio solidarumo iliuzija yra ta trečioji neskaidri „Eurovizijos“ ašarėlė, kičinis simuliakras, už kurio neglūdi jokia prasmė, tik paviršinė maloni fikcija.

Douglasas Kellneris, naudodamasis Guy Debordo spektaklio konceptu, analizuoja nūdienoje rengiamus medijų spektaklius su visada sensacinga ar hiperbolizuoto turinio mizanscena. Medijos spektaklis – technokultūros vaizdinys, prekė arba įvykis, tam tikru rakursu bei rezoliucija atvaizduojantis ir formuojantis ekonominio, politinio, socialinio, kultūrinio gyvenimo orientyrus. Dar iš per Platoną įžodinto Sokrato žinome, jog metoniminėje (visumos per dalį) reprezentacijoje kaskart užkoduotas iškraipymas, o spektaklyje tai laiduoja pastangą žiūrovus įtikinti specifinės regimybės totalia tiesa. Spektakliai skirti vartojimui, brukančiam konformistinį slaktyvizmą, kai maudymasis visuotinėje haliucinacijoje traktuojamas pakankamu veiksmu geresnės tikrovės labui. „Eurovizija“ – įstabus medijų spektaklio egzempliorius, visų pirma prisistatantis ne realybe, o jos ateities vizija.

Konkursas įkurtas po Antrojo pasaulinio karo su misija dovanoti nuniokotam žemynui bendrystės viltį, demokratišką, kapitalistinę, mylinčią taiką, nestigmatizuotą bei technologiškai progresyvią visuomenę. Vis dėlto misija paradoksali: tarptautinis tapatumas demonstruojamas per nacionalinį išskirtinumą, tad siekis vaizduoti didingą europietišką dvasią baigiasi tautiškų karikatūrų fabrikavimu. Lokalumas dirbtinai verčiamas į kalbą, suprantamą globaliai rinkai, nors po blizgučiais nepaslepiami išsifragmentavimas, nelygybė.

Festivalis apipavidalinamas fantasmagoriškai, idant spektaklis nepaliktų abejingų, pradangintų erdvėlaikio heterogeniškumą, išaukštintų populiarias kūrybines strategijas it tai, kas apibrėžia universalią Europos sąmonę. „Eurovizijos“ maratono ekstazė neiškomunikuojama – ryškiaspalvis jos popierėlis susprogtų, vos intelektualiai prašnekus apie į jį suvyniotą solidarumo gardėsį. Saldus solidarumo pažadas niekada nebus sulaužytas, kadangi niekada nebus išpildytas – fiestos įvaizdžio sprogimas, dekonstrukcija, ne demaskuotų nevykusį renginio bandymą suvienyti, o viso labo pabertų smagų konfeti lietų.

„Eurovizijos“ karnavalas bendrauja neverbaliniu kičo dialektu, o kadangi kičas myli auditoriją, o auditorija, anot Tinnos Rosenberg, myli išganingą kičą, visi lieka patenkinti. Bendravimas tarpsta ne menamoje europiečių kultūrinėje sąmonėje kaip tokioje, o kunkuliuoja, Ludwigo Gieszo terminais, būtent kičo sąmonėje, manifestuojančioje per to, kas egzotiška, familiarizaciją ir to, kas familiaru, suegzotinimą. Stephenas Colemanas įvardija dažnai tarp intelektualų pasitaikančios gėdos stebėti „Euroviziją“ priežastis, iš poros kurių aiškiai plaukia Gieszo eksplikuota, šiuo atveju eurovizinė, kičo sąmonė.

Pirmiausia, bukas, save pateisinantis patriotizmas, konstruojant statiškus nacionalinius įvaizdžius per simbolines klišes, yra tai, ko baidosi šiuolaikinė inteligentija. Trivialus mėginimas atspindėti atstovaujamos šalies identitetą neretai baigiasi groteskine situacija, kada festivalio dalyviai, apsirėdę etniniais drabužiais, derančiais prie kaimo vakaronės, trypčioja milžiniškame moderniame stadione. Kontinento daugumai nepažįstama subtilybė (pavyzdžiui, archajiško instrumento pasitelkimas) sykį virsta pakylėjančia, nors nejaukiai keista, naujiena, kuri kitąmet jau nebestebina. Tokiu principu tai, kas pradžioje atrodo kaip egzotika, integruojasi į tai, kas įprasta kičo imperijoje; taip praplečiamas kičo sąmonės, vyraujančios paklausios estetikos laukas.

Antra, minėta tarpnacionalinė brolybė pasirodo nesanti tokia vienareikšmiškai apgaulinga – mus, europiečius, jungia tai, kad esame ne amerikiečiai. Iš dalies būtent dėl to siekiame išsiskirti jodeliuodami arba šokdami genčių ritualų ritmais: tai bendras (pavieniui valstybių amunicijos per menkos) tikslas pranokti Amerikos galią masinės kultūros determinavime – familiarumo suegzotinimas. Šis nėrimasis iš kailio kosmopolitiško požiūrio intelektualams pernelyg nejaukus, liudijantis, jog vis dar esame okupantai, dėl asmeninių kompleksų užglaistymo bandantys pavergti tuos, kurie mūsų ypatingumo deramai neįvertina. Nuolatinė nesėkmė popkultūroje dominuoti Amerikos atžvilgiu akivaizdi, todėl gimsta kitas karštligiškas kraštutinumas – tampama amerikiečių epigonais, mimetiškai perrašančiais sektoriuje pasiteisinančias muzikinių kūrinių formuluotes.

Monumentali didingo bei gražaus pasaulio svajonė, redukuota į politines rungtynes ekstravagantiškame šventės kostiume, išsipikseliuoja, devalvuoja. Be egzotikos ir familiarumo sinkrezės kičo sąmonė siūlo įvairovę savo pavidalų: vedėjų pokštus, queer meno eksponavimą, delegacijų kaprizus arba bet ką, kas prieštarauja geram skoniui. „Eurovizijos“ dainų konkursas lyg karalius Midas, tai, prie ko prisiliečiantis, verčiantis kiču, kuris stebuklingai randasi ex nihilo.

Rusijos delegatės Manizhos pasirodymas „Russian Woman“ (liet. „Rusė moteris“) (2021) kvestionuoja paklusimą patriarchatui, ilgaamžėms tradicijoms. Ironija nukreipiama į tiek „Eurovizijoje“, tiek anapus klestinčius etninius stereotipus. Unikaliai išsilaisvinimas iš archajiškų artimos aplinkos normų (drauge iš aptarto primityvaus to, kas egzotiška tautoje, sufamiliarinimo likusiam pasauliui) veda prie troškimo integruotis į kitos aplinkos, šiuo atveju – Vakarų, kasdienybę. Solistės aprangos stilius, repas, liberalūs šūkiai, stiprinami madinga choreografija, užpildo trūkusių detalių vietą – čia per „amerikietiškas“ tendencijas siekiama ne atkartoti šiuos sėkmės receptus ar juos tobulinti, ne demonstruoti vienos valstybės ar kontinento jėgą, o atvirkščiai – išryškinti menkystę bei prieglobsčio prašymą.

Tačiau apie visa tai šiukštu negalima per daug galvoti. Kičas, kaip nuogąstavo Clementas Greenbergas, reikalingas išlaikyti glaudesnį ryšį su siela, tad eurovizinį katarsį tereikia išgyventi. Taip, spektaklis melagingas, kolektyvizmo maža, pasirodymai kvailoki, o anapus hipnotizuojančio ekrano – maras, badas ir karas. Gegužės pramoga yra bandomasis testas, trumpam kviečiantis patirti žavingą utopiją. Pastarosios statymo materija nebūtinai yra abejinga, neautentiška, bergždžia, nusipelniusi patyčių velnio inkarnacija. Obsesyvus kičo apibrėžimas per dichotomijas su tuo, kas leistina rimtame mūsų gyvenime (aukštoji kultūra, aktyvizmas, unikalumas, prasmės gelmės bei panašiai), neįtraukia kičo dominantės – (savi)ironijos.

Nors neįpareigojanti griebtis pokyčių arba apie juos filosofuoti, kičinė „Eurovizija“ tuo ir didinga, ir graži, mat juokinanti iki ašarų milijonus, kuriems kasdien privaloma veikti. Tabu aplink renginį neabejotinai susijęs su panika atsipalaiduoti planetoje, riedančioje į nežinią. Tačiau būtent nežinia yra tai, kas mus iš tikrųjų vienija, kur bendradarbiaudami išmoksime būti. Pokyčio grįžti į ramų būvį galimybė tiek sutrešusi, jog jos smarvė užgožia apkvaišinantį nostalgijos dvelkimą. Naujoji nostalgija yra žiūra į kitonišką, neapibrėžtą ateitį. Tad kodėl kartą per metus terapinio „Eurovizijos“ kaleidoskopo nepanaudojus vietoje orakulo, pranašaujančio galimų ateičių vizijas?

Šis tekstas parašytas studijuojant VU Filosofijos institute filosofiją ir vizualinę kultūrą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt