Kultūra

2021.07.04 18:15

Aktorius Andrius Bialobžeskis: jau tiek esu nusidėjęs, kad niekas nebaisu

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.07.04 18:15

Teatro ir kino aktorius Andrius Bialobžeskis tikisi gyventi ilgai. Tokiu būdu, sako, toliai atsiveria neaprėpiami, dainos nesudainuotos, o ir taurė – dar neišgerta. Vaidmenų troškulį slopina apie juos negalvodamas, antraip tektų slopinti pašalinius efektus su pragaro ratais ir daktarais. Atsakymuose į rašytojo Alvydo Šlepiko klausimus prasitaria apie grįžimą prie muzikos, savo asmeninį pragarą ir didelius buvimo ženklus.

LRT.lt publikacijų cikle „Menininkai kalbasi“ kūrėjai atsako į kolegų klausimus ir patys ko nors įdomaus teiraujasi savo nuožiūra pasirinktų pašnekovų. Skaitytojai kviečiami spėti, kas taps būsimos publikacijos herojumi.

– Esi talentingas aktorius, skaitovas. Bet man kažkas kužda, kad Tau bene svarbesnė sritis yra muzika. Ar būsiu labai toli nuo tiesos, jeigu sakysiu, kad viskas prasideda nuo muzikos? – klausia Alvydas Šlepikas.

Andrius Bialobžeskis atsako:

– Tau kužda dangus ir, kaip visada, tu teisus: pasaulis pasitiko mano atvykimą iš nežinios ūkų su muzika, tad mano atveju iš pradžių buvo muzika, žodžiai atėjo vėliau. Mano tėvai visada labai daug grojo ir namuose (kartais net vienu metu) skambėjo du pianinai, tiksliau, fortepijonas ir pianinas.

Muzikos buvo daug ir labai įvairios, tėvas dalyvaudavo naujų lietuviškų kūrinių premjerose, tad šalia Liudvigo van ir Šopeno, Šostakovičiaus, Rachmaninovo ir daugelio kitų skambėjo ir Osvaldas Balakauskas, Antanas Račiūnas, Anatolijus Šenderovas, muzikinė amplitudė buvo milžiniška.

Mano tėvai visada labai daug grojo ir namuose (kartais net vienu metu) skambėjo du pianinai, tiksliau, fortepijonas ir pianinas.

Be to, vos ketverių pradėjau dainuoti „Ąžuoliuke“, kur buvo privalomi ir muzikinio raštingumo bei muzikavimo kokiu nors instrumentu reikalai.

Ilgą laiką muzika konkuravo su literatūra, tik audringos paauglystės metais į pirmas gretas atėjo teatras, kas savaime suprantama – Lietuva gyveno teatro aukso amžių.

Tačiau muzika – kartais kaip šešėlis, kaip žaltvykslė, kaip sapnas ar kerinti moteris – išlieka slaptuoju, mačerniškuoju neramumo troškimu; visi gerieji darbai buvo kuriami tiesiogiai veikiami melodijos, garso, fragmento, muzikinio motyvo.

Beje, visi didieji sutikti teatro žmonės rodė išskirtinį dėmesį muzikiniam turiniui ir labai dažnai būtent nugirstas muzikinis motyvas ar net nelauktas garsas, ar atsitiktinai nugirstas motyvas tiesiog akyse virsdavo stebuklingai išspręsta spektaklio scena.

Muzikos klausau labai daug ir labai įvairios. Pastaraisiais metais pradėjau įsirašinėti visokius keistus garsų sąskambius. Pavyzdžiui, karantinas (ypač pirmasis) buvo labai dosnus garsų – buvo nepaprastai daug tylos ir joje garsai sklisdavo ypač skaidriai, paslaptingai. Tarkim, stovėdamas prie šviesoforo įsirašiau varpų ir perėjos ciksėjimo duetą, pritariant pravažiuojančių vienišų automobilių liūdniems varikliams😊. Tokių eksperimentų darau nemažai, praverčia gaudant atmosferas repeticijose.

Turiu įtarimą, kad muzika suka ratą atgalios ir, kai visai nusidrošiu straksėdamas po sceną, prisėsiu ilgėlesniam pokalbiui. Kai pradėjau dirbti scenoje mane labiau dominančius dalykus, grįžo ir muzikos reikšmė, tuo pačiu susipažinau su jaunais ir labai įdomiais muzikantais, taigi pagundų ir muzikoje ką nors sužvejoti taip pat atsirado.

– Kiekvienas „dabar“ krinta į upę, kuri vadinasi „buvo“. Tai beveik citata. Beckettas negailestingas, bet sąžiningas. Kiek Tave žeidžia (o gal nežeidžia) meno, kuriuo užsiimi, efemeriškumas? Ir dar: kaip dabartis, mūsų laikai, mūsų realijos, problemos, vargai ir dabarties džiaugsmas siejasi su menu? Kaip koreliuoja? Ar Tau tai svarbu?

– Man artimesnis kitas S. B. posakis: „...manyje visą laiką gyvena du pajacai – vienas, kuris galvoja, kad čia, kur esame, ir yra gerai, ir kitas, kuris sako, kad ten, paėjus toliau, būtų šiek tiek geriau...“ Aš esu trečiasis pajacas, keliaujantis tarp šių dviejų amžinų pasirinkimų😊. O toje kelionėje – viskas, ko klausi. Viskas koreliuoja, veikia, erzina, kankina ir retais atvejais džiugina, nes tas fantasmagoriškas realybės malūnas suka savo girnas abejingai ir reikia būti budriam į jas nepakliūti (bet kokiu atveju pakliūsi, tik norėtųsi vėliau).

Aš esu trečiasis pajacas, keliaujantis tarp šių dviejų amžinų pasirinkimų.

Jei dėl kritimo į „buvo“ upę, tai tokia kuriančiojo dalia – emocinė atmintis yra pagrindinis variklis. Tik dažniausiai tai liūdnos ar tamsios akimirkos, nes jos kažkodėl labiau veža, velka ar kabina.

Kita vertus, gera ir šviesi emocija labai neapčiuopiama, didžiulė kaip gyvenimas. Pavyzdžiui, einam mes su tėvu paryčiais mišku link Gruodiškio ežero. Aš žiūriu į tą tamsų, bauginantį vandens kosmosą ir suprantu, kad čia ir bus pragaras. Nors man tik penkeri ir apie pragarą dar nežinau...

Dabar kažkada neseniai nuvažiavau į Trainiškį, nuėjau prie ežero, nebe taip baugu, ir medžiai mažesni, ir maudyklė įtaisyta, o vis tiek žinau, kad čia yra pragaras. Mano pragaras, ne kitų. Sustojęs laikas, ežero tamsus vanduo, brėkštantis rytas ir tyla, bėgančio nuodėmingo gyvenimo filmas.

„Kelias į namus“. Vaikystės dienos: Andrius Bialobžeskis brangina Kazimieros Kymantaitės namus ir vasaros vietas prie ežero

Arba rytas po ankstyvų maudynių jūroje Šventojoje: Kazei – 84-eri, man – 26-eri, geriam po antrą bokalą alaus ir taip skaidru aplink... Ir, atrodo, tai nesibaigs…

Arba 1991-ųjų spalio 12 diena: likimo švelnaus prisilietimo nublokšti į mano svetingus namus, ankstyvą saulėtą auksinio rudens rytą mes trise – tu, aš ir Saulius Mykolaitis – einame iš Karoliniškių per visą Vilnių į Sereikiškes, ten būname ir skamba ta „balta balta diena“, taip gražiai Sauliaus po daugelio metų apdainuota… Ir nesutalpinsi to „buvo“ į jokį vaidmenį, į jokį charakterį. Per dideli buvimo ženklai, nesukarpomi.

Sėdžiu septintą ryto Panevėžio rajono laukuose, suflerio budelėj, primenančioje tą narvą, ir klausiu: kiek tau metų ir ką tu čia darai?

O efemeriškumas… Kai supranti, kiek efemeriška pati akimirka čia, ant „svieto nabažno“, tai ir tie nunykstantys spektakliai, vaidmenys, titulai ar pralaimėjimai, pergalių vainikai ar (žymiai dažniau) nusivylimai – tiesiog tekanti upė, prabėgusi diena… Lieka buvimo kartu graudumas: Sauliaus dukra Justina padarė nuostabų dalyką – išleido vinilinę plokštelę su tėvo dainomis, gražiai jį apdailino. Ir viduje yra nuotrauka iš įsimintino mūsų bendro šedevro vaikams „Plėšiko Hocenploco“. Jo metu buvo scena, kai aš, drūtas buržuazinis vaikis Zepukas, ir Hocenplocas burtininko užburti negalime kalbėti, tik čiksėti apvožti narvu. Ir Saulius kiekvieno spektaklio metu, tyliai, kaip kokią maldelę sakydamas manęs klausdavo – kiek tau metų ir ką tu čia darai? Tąsyk buvo 27-eri. Ir štai visai neseniai, befilmuojant sceną „Don Kichotui“, sėdžiu septintą ryto Panevėžio rajono laukuose, suflerio budelėj, primenančioje tą narvą, ir klausiu savęs to paties😊 Tik metų jau 54-eri.

Ir tada scenoje pastatys didelį baltą grabą, susirinks ir rypaus – o galėjo, o turėjo, o toks jaunas, talentingas.

Šiaip kuo anksčiau supranti savo ir savo buvojimo juodojoj skylėj laikinumą, tuo paprasčiau susitaikyti su vis tiek ateisiančia užmarštimi. Be jokių ten „aš didelių ir mažų akademinių teatrų artistas“… Vienam performansui esu brūkštelėjęs tekstą:

„...ir tada scenoje pastatys didelį baltą grabą, susirinks ir rypaus – o galėjo, o turėjo, o toks jaunas, talentingas. O po dviejų savaičių sėdės ten, kambarėlyje prie scenos, ir pasakos apie mane anekdotines istorijas. Garantuoju, nes ir pats darau lygiai tą patį…“

– Esi artistas (specialiai taip vadinu, nes šis žodis artimesnis žodžiui „menininkas“ negu aktorius), gyveni svetimus gyvenimus. Ar nesinorėtų kuriame nors iš jų pasilikti? Ką dar norėtum suvaidinti? Ar yra tokių personažų, kurių nevaidintum nė už ką?

– Labai gerai ir įdomu man mano gyvenime😊. Juolab kad dar labai daug laiko turiu jame būti. Tau priminsiu, kad už mus esu pažadėjęs gyventi iki 90 su pliusu, taigi toliai neapsakomi ir dainos nesudainuotos, o spėju, ir taurė neišgerta😊... Kaip Rimvydas (Stankevičius) rašė, o aš juo šventai tikiu, kad „...viskas tik prasideda, gražiausia dar tik laukia“.

Suvaidinti aš, žinoma, galiu norėti, bet nuo tam tikro laiko (ir ypač patirčių) apie tai nebegalvoju, nes bet kokiu atveju taip neatsitinka, o tada visokie nereikalingi pašaliniai efektai, pragaro ratų tyrinėjimai, daktarai😊.

O viskas, kas atsitinka, yra kažkoks pašaliais sliūkinantis nepažįstamasis, su kuriuo įdomu ir net kartais jauku pabūti. Žinoma, norėčiau profesorių Klauseną iš H. Hauptmano „Prieš saulėlydį“ suvaidinti. Net slapta ruošiuosi, nes yra kam ruoštis – gerai atrodantis 70 metų vyras, mylintis jauną damą😊.

Dar norėčiau arklį iš Levo Tolstojaus „Cholstomero“… Ir porą šunų… reikia atsvaros jau suvaidintų katinų galerijai😊. Yra ir visai slaptų, kurių geriau neminėti, nes vėjas ant uodegos nusineš… O tokių, kad visai nevaidinčiau, tai net nežinau. Jau tiek esu nusidėjęs, kad niekas nebaisu…

Tekste minimi žmonės: Tėvas – Jurgis Bialobžeskis, Kazė – Kazimiera Kymantaitė, Saulius – Saulius Mykolaitis, Rimvydas – Rimvydas Stankevičius.

Keturi aktoriaus Andriaus Bialobžeskio klausimai būsimai pašnekovei:

Prieš keletą metų patyriau didelį džiaugsmą ne tik stebėti, bet ir dalyvauti tavo doktorantiniame performanse Trakų Vokės dvare, o tavo dovanotas liūtas kiekvieną rytą sveikinasi su manim sutartiniu riaumojimu😊. Nuo to laiko realybė mostelėjo naujų egzistencinių potyrių ir tarsi „įsigravitavo“ į tavo kontekstus – turiu omeny kaukes, baimes, uždarumą, individo pasimetimą. Jeigu anksčiau tai buvo kiek pridengta, tai dabar, pandemijos metu, išlindo į išorę. Ne veltui ir žiūrovai tavo „Kamufliažo“ parodoj su kaukėm… Ar tas pasaulio švytavimas stiprina „žaidimo“, kaip tavo kūrybinio koncepto, lauką?

Esi sakiusi, kad tave labai domina žodelis „po“, t. y., kas yra paslėpta, nematoma. Ar nebijai, kad tavo kūrybiška ištarmė „Vilnius po 10000 karantino dienų“ taps realybe, prasidės jau nebe paukščių, o žmonių medžioklė? Ar priešingai – tai tiesiog toliau plečia fantaziją iki nežinomų, nematytų horizontų?

Trakų Vokės performanso metu mane itin sudomino ir pats tavo darbo aptarimo mechanizmas. Jonas Gasiūnas, kalbėdamas ir analizuodamas konkretų tavo pasirodymą, iš esmės pravedė didžiulį meno istorijos ekskursą, atskleisdamas giluminį tapybos lauką. Ar labai ir kokie kūrėjai veikia tavo pasaulėvaizdį, gal prisideda naujų, gal tai nėra tik menininkai? Ar tavo jau ūgtelėję vaikai ir jų pojūčių kosmosas tebėra vienas įkvėpimo šaltinių?

Ar tave veikia technologijos? Man pasirodė, kad tavo paveikslų pasaulį perkėlus į kompiuterinį žaidimą išeitų unikali siaubo ir paslapties kelionė… Arba surentus trobelę kur pamiškėj ir papuošus didžiaisiais darbais galima būtų įkurti tokį pabėgimo ir tylos kambarį😊.

Andrius Bialobžeskis prisiminė jaunystę: norėdamas apsisaugoti, troleibuse kadaise vežėsi svarmenį
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt