Kultūra

2021.06.22 19:59

Gedmintaitė operų vaikystėje klausėsi slapta – tėvai užtikdavo, sakydavo: „Kokias čia nesąmones žiūri“

Margarita Alper, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.06.22 19:59

Antrą kartą „Auksiniu scenos kryžiumi“ „Operos solistės“ kategorijoje Joana Gedmintaitė įvertinta už Anos Bolein vaidmenį Nacionalinio operos ir baleto teatro operoje „Ana Bolena“. „Vaidmuo sudėtingas, reikėjo atrasti savyje tos tamsos, pykčio, valdžios troškimo“, – teigia ji.

Dosjė. Joana Gedmintaitė gimė 1974 metais Rietave. 2002 m. baigė vokalo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Irenos Milkevičiūtės klasę) ir įgijo muzikos magistro laipsnį. Nuo tų metų ji – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, debiutavo Donos Anos vaidmeniu W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“. 2002 m. J. Gedmintaitė tapo „Operos švyturių“ apdovanojimų Metų operos viltimi. 2015 m. apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Rozinos vaidmenį G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ ir Violetos – G. Verdi operoje „Traviata“.

„Auksinių scenos kryžių“ laureatai. Joana Gedmintaitė gyvenimą susieti su muzika norėjo nuo vaikystės

Antrą kartą „Auksiniu scenos kryžiumi“ „Operos solistės“ kategorijoje J. Gedmintaitė įvertinta už Anos Bolein vaidmenį Nacionalinio operos ir baleto teatro operoje „Ana Bolena“.

„Vieną kartą per televiziją išgirdau operą „Norma“, dainavo Irena Milkevičiūtė. Man tokį įspūdį padarė, sustingau prie televizoriaus. Apėmė jausmas, kad man reikia šito, kad labai noriu. Ji atrodė kaip Dievas, pagalvojau – jei pamatyčiau nors iš šimto metrų šitą žmogų, kaip taip galima dainuoti!“ – Joana Gedmintaitė prisimena vaikystėje patirtą įspūdį ir pirmąjį impulsą, kad norėtų dainuoti.

Pokalbis su operos soliste J. Gedmintaite.

– Antrą savo „Auksinį scenos kryžių“ pelnėte už Anos Bolein vaidmenį operoje „Ana Bolena“, kurios premjera dėl pandemijos keliskart atidėta, ir repetuota ji karantino sąlygomis. Kaip sekėsi tokiomis sąlygomis kurti?

– Ana Bolena man buvo gana kietas riešutėlis, nes medžiagos labai daug, bel canto, ir dėl personažo, ieškojau daug medžiagos, iš anglų, italų kalbų verčiausi, kad atrasčiau, kas ji buvo per žmogus, nes daug skirtingų traktuočių ir atrasti tą vieną, kuri man tiktų, reikėjo daug paruošiamojo darbo, susirasti, susidėlioti iš trupinėlių visą personažo vaizdą.

Tai buvo perkelta opera, todėl mažai buvo darbo su režisieriumi – tik iš vaizdo įrašų, buvo daug įdėta mūsų pačių darbo, pavyzdžiui, Jūratė Sodytė, režisieriaus padėjėja, daug įdėjo darbo, visi stengėsi. Ir dar toks sudėtingas laikotarpis, korona, opera buvo keliskart nukelta, bet trečias kartas nemelavo ir premjera įvyko. Viskas buvo ties plona riba – įvyks ar neįvyks, teko mažinti orkestrą, mums, dainuojantiems, gal net geriau, mažiau mus gožia.

Darbas buvo sudėtingas, nes tas „stop“ įvyko staiga, tada vėl visi sueiname, dirbame ir vėl – stop. Iš vienos pusės, turi daugiau laiko, vienas galėjai repetuoti, bet vis tiek reikalingas bendras darbas, viskas išties buvo sudėtinga, nuolatinė nežinia. Ir vaidmuo sudėtingas, reikėjo atrasti savyje tos tamsos, pykčio, valdžios troškimo, stengiausi ir per save perleisti, kad ir jos manyje būtų.

– O gautas „Auksinis scenos kryžius“ buvo tikėtas?

– Toks dviprasmiškas jausmas, nes trys solistės buvome nominuotos – aš, Asmik Grigorian ir Inesa Linaburgytė. Kai buvo paskelbtos nominacijos, galvojome, kad laimės Inesa, nes žmogų ištiko nelaimė, ji prarado darbingumą, todėl manėme, kad būtent jai atiteks kryžius.

Kai paskelbė mane, buvo netikėta, nes buvau įsitikinusi, kad gaus Inesa, apėmė toks dviprasmiškas jausmas, lyg deguto šaukštas medaus statinėje. Bet, be abejonės, labai smagu, kai tave, tavo darbą pastebi. Žinoma, apdovanojimas pakelia kartelę, nebegali blogiau daryti, esi įpareigotas stengtis.

– Jei prisimintume pačią pradžią, kada supratote ar pajutote, kad norite rinktis muziką?

– Dažnai pati apie tai pagalvoju turbūt dėl to, kad uždraustas vaisius pats saldžiausias. Muzika tėvų namuose visados skambėdavo, aišku, ne klasikinė, ne opera, mano vyresnės seserys labai mėgo Lietuvos estradą, visas dainas dainuodavo, ir aš iš paskos, visas „Dainų daineles“ pradainuodavom.

Mums neleisdavo jokių simfonijų klausyti, būdavo – tėtis į darbą, mama irgi į laukus, į darbus, – aš įsijungdavau televizorių, ten rodydavo simfonijas, chorus, spektaklius. Dažnai tėvai užtikdavo, sakydavo: „Kokias čia nesąmones žiūri, laiko gaišinimas, šito negalima ir nėra ko elektros gadinti.“ Vieną kartą taip ieškodama muzikos, kuri mane traukė kaip magnetas, išgirdau operą „Norma“, kaip tik dainavo Irena Milkevičiūtė. Man tokį įspūdį padarė, sustingau prie televizoriaus, mane tada užtiko, irgi gavau barti.

Bet man taip ir išliko jausmas, kad man reikia šito, kad labai noriu. Ji atrodė kaip Dievas, pagalvojau – jei pamatyčiau nors iš šimto metrų šitą žmogų, kaip taip galima dainuoti! Po to aš balsą treniruodavau visokiais būdais, cypaudavau, išėjusi po miškus lakstyvau, juokdavosi kaimynai – „miškas skamba, vadinasi, Joana nuėjusi dainuoja“. Nuo to ir prasidėjo mano kelionė. Sako, svajonės pildosi, turbūt mano svajonė ir buvo patekti arčiau Irenos Milkevičiūtės.

– Svajonė išsipildė net su kaupu, nes ne tik įstojote į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, bet ir vokalo mokėtės būtent pas operos solistę Ireną Milkevičiūtę.

– Taip išėjo, kad įstojus rudenį prie visų pavardžių buvo įrašyta pedagogo pavardė, o prie mano – brūkšnys. Nueinu pas profesorių Vladimirą Prudnikovą, sakau: „Tai aš čia savarankiškai mokysiuos?“ Net išsigandau, galvojau, gal tai klaida, bet profesorius pasakė, kad nenorėjo bet kam duoti, pasiūlė rinktis, pas ką noriu.

Nuėjau pas I. Milkevičiūtę, ji kaip tik buvo šlovės viršūnėje, labai daug koncertuodavo, gastroliuodavo. Ji nelabai apsidžiaugė mane matydama, nes, žinoma, žmogus atsakingas, ir iškart pasakė, kad reikės tikrai daug darbo įdėti, o ji turi labai didelį krūvį, gal galėčiau pas ką kitą eiti. Pasakiau, kad tada viena mokysiuos…Ir priėmė. Jos tokia didelė širdis, galiu sakyti, kad vos ne antra mama man buvo Vilniuje.

Retokai pavykdavo grįžti namo, į Rietavą, tai ji visados rūpindavosi kaip savo vaikais. Kai toli gyveni, pinigų pritrūkdavo, ateidavai, ji apžiūrėdavo, klausdavo: „Ar pavalgei?“ – „Ne, nepavalgiau.“ Padėdavo pinigų: „Eik pavalgyti, pavalgysi, ateisi.“ Arba žiemą be šaliko, ji savo šaliką ant kaklo – nesušalk. Tikrai nuostabus žmogus. Žmogaus vidus atsispindi ir muzikoje, tai tikrai I. Milkevičiūtės vidų matome per spektaklius.

– Kokius kūrinius dainavote per stojamuosius egzaminus?

– Ambicingai pasirinkau I. Milkevičiūtės repertuarą. Sudėtinga buvo, iki stojamųjų mokiausi Klaipėdoje, ten oras jūrinis, drėgnas, atvažiavau – Vilniuje virš 30 laipsnių, visa sutinau kaip obuoliukas ir balsas, nes kai tinsta, tai visas organizmas.

Jaučiu, kad balso nėra, po stojamųjų profesorius V. Prudnikovas sako: aš tiek prikalbėjau apie tavo balsą, koks diapazonas, o išėjai, vos sudainavai, kaip čia dabar? Ta baimė ir karštis padarė savo. Bet balso nepaslėpsi, buvo dar perklausų.

– Kur muzikos mokėtės iki Lietuvos muzikos ir teatro akademijos?

– Rietave lankiau muzikos mokyklą. Tais laikais muzikos mokytojai eidavo per klases ir kviesdavo ateiti į perklausas. Kadangi iš klasės visi ėjo, tai aš irgi, juo labiau kad muzika man patiko. Ir nieko tėvams nesakiusi nuėjau į perklausą. Mane priėmė, klausė, kur noriu. Klasės draugės į akordeoną – ir aš. Bet tėvai pasakė „ne“. Tai aš paslapčia vieną mėnesį palankiau.

O paskui, kai viskas išaiškėjo, išėjo taip, kad, iš vienos pusės, gerai, tėvai sakydavo, ką pradėjai, tą pabaik. Šituo atveju taip ir išėjo – leido man toliau mokytis. Bet nebaigiau, man atrodo, muzikos mokyklos, o po dešimtos klasės įstojau į Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą Klaipėdoje.

– Minite, kad tėvai neleido, nenorėjo, jog savo gyvenimą sietumėte su muzika, o ko tėvai tikėjosi iš jūsų, kad ką veiktumėte gyvenime?

– Mano vyresnės seserys tapo medicinos seselėmis. Tėtis ir mama sakydavo, kad mano labai geros rankos, nes buvo atvejų, kai gelbėjau vos ne gyvybę, nežinau, kas atsitikdavo, mano rankos pačios darydavo, žaizdos greit sugydavo ir net randų nelikdavo. Mama ir tėtis norėjo, kad būčiau gydytoja, akušere, bet kažkaip išsisukau nuo jų noro.

Sakiau mamai: gražus noras, bet per didelė atsakomybė, gal aš geriau į muziką. Jei kam nepatiksiu, apmėtys pomidorais, kiaušiniais, bet nusiplausiu ir toliau galėsiu dainuoti, o medicina – sudėtingiau, žmogaus gyvybė yra labai trapi, ir labai didelė atsakomybė. Taip gana lengvabūdiškai išsisukau, motyvuodama tokiu požiūriu.

– Kas buvo sunkiausia studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

– Likimas taip sudėliojo, kad grojimas buvo sunkiausia. Valdyti instrumentą solistui yra didelis pliusas, bet kokioje devintoje klasėje turėjau traumą – susilaužiau ranką, o kitą išsinarinau. Ta sulaužyta buvo blogai sudėta ir teko iš naujo laužti, ji tokia ir liko nepaslanki, o kitoje rankoje pradėjo gangrena augti, spausti kraujagysles, sąnarius, reikėjo operuoti, taip likau be pagrindų. Aišku, visuomet mielai prisėdu ir lengvus dalykėlius pasigroti galiu, bet rimčiau, kaip norėjosi, nepavyko.

– Į profesionalią teatro sceną patekote iš karto po studijų, debiutavote Nacionaliniame operos ir baleto teatre – jame dirbate iki šiol – Donos Anos vaidmeniu W. A. Mocarto operoje „Don Žuanas“.

– Man pasisekė, nes Nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo ruošiamasi operos „Don Žuanas“ pastatymui, o aš buvau bebaigianti magistrą, ruošiau būtent Donos Anos vaidmenį ir gavau tą vaidmenį. Buvo neįtikėtina, nes su Anina iš „Traviatos“ pirmą kartą apskritai teko stovėti teatro scenoje, bet tai buvo operos studijoje. O jau su dideliu vaidmeniu, pirmas išėjimas po magistro…

Aišku, priėmė ne tuometis vyriausiasis dirigentas Jonas Aleksa, kai jis sužinojo, nelabai apsidžiaugė atėjus nemažam būriui jaunimo į tokią sudėtingą operą, ten buvo netgi kurioziškai, mažus vaidmenis dainavo grandai, o didelius – žali viščiukai. Tada Cerliną dainavo profesorė Sigutė Stonytė, o aš – Doną Aną. Patirtis buvo tokia, kad iki šiol viską ryškiai prisimenu, atrodo, jog vyko vakar.

Darbas su maestro J. Aleksa... Pasiilgstu tokio darbo – tiek pastangų ir laiko, niekas neskaičiavo, būdavo repeticijos nuo pradžios iki galo, jokių išsisukinėjimų. Jis nepraleisdavo jokios nešvarios natos, tarties ar emocijos. Tą pagrindą jaučiu iki šiol. Neleidžiu sau ateiti į repeticijas ko nors nemokėdama.

– Dabar repetuojate Generolienę R. Strausso operoje „Rožės kavalierius“, kuri bus parodyta per naująjį Nacionalinio operos ir baleto teatro sezoną rudenį. Kas laukia šįkart?

– Kai pirmą kartą atsiverčiau operos „Rožės kavalierius“ klavyrą, iš karto užverčiau – „Neduok Dieve, aš šito tikrai nesimokysiu.“ Rašau dirigentui: aš turbūt šitam veikale nebūsiu? Sako, kaip ir reikėtų perklausoje dalyvauti. Iš pradžių būna iššūkis, išsigąsti, kad neįmanoma.

– Kas konkrečiai gąsdina pirmą kartą pamačius kūrinio klavyrą?

– Pirmiausia nesu absoliutininkė, todėl turiu savo klausą ištreniruoti, kad girdėčiau trigarsius, pustonius, intervalus, tai yra toks išbandymas. Įdomu, kad esu nemažai dainavusi šiuolaikinės muzikos ir pastebėjusi, jog kuo daugiau jos dainuoju, tuo geriau klausa girdi tuos pustonius.

„Rožių kavalieriaus“ atveju išgąsdino tai, kad nėra numerių, nėra atramos muzikiniame audinyje, tu įeini į harmoniją, kiekvienas dainuoja savo, nėra taip, kad kartu, kai kur net metras skiriasi. Yra vietų, kur vienas personažas vienam metre, orkestras – kitam metre, tą visumą turi pagauti… Dirigentas sako: „Tu neskaičiuok.“ Sakau: „Negaliu, jei neskaičiuosiu, pasimesiu.“ Tada sako: „Tu bandyk į visą orkestrą įsilieti.“

Sudėtinga pagauti tą ritmą. Žinoma, kai dirbi, iš kelinto karto viskas įsirašo į standžiuosius diskus, viskas įsimena, dabar jau belieka pats darbas, teksto išmokimas, kad nemaišyčiau žodžių, nes vokiečių kalba – ne italų. Yra daug darbo prie šio veikalo, bet muzikinis tekstas jau sėdi galvoje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.